Katės nuo seno buvo ypatingos namų augintinės, šlovintos religijoje, mene ir literatūroje. Knygoje nagrinėjamas glaudus žmogaus ryšys su katėmis, pateikiamos įdomios įžvalgos apie kačių evoliuciją ir jų prijaukinimo istoriją. Svarbi knygos dalis – gausūs praktiniai patarimai, apimantys pasiruošimą naujam augintiniui, tinkamą priežiūrą ir mitybą, kiekvienos veislės elgsenos ypatumus.
Šis išsamus ir specialistų komandos parašytas vadovas bus vertingas informacijos šaltinis visiems, siekiantiems geriau pažinti kačių pasaulį.
Leidykla „Briedis“ yra išleidusi ir šios serijos enciklopediją apie šunis.
Knygą iš anglų kalbos vertė Loreta Hoffmann
PRIETARAI IR MITAI
Katės – paslaptingi gyvūnai, visada gaubiami magijos skraistės. Magija senovės žmonėms buvo realus dalykas, o būdinga elgsena ir keistenybės, taip žavinčios bei gluminančios atsidavusius šių dienų kačių augintojus, kadaise atrodė nežemiškos ir dažnai lemiančios pikta. Prietarai ir mitai apie kates, nesuskaičiuojama daugybė jų variantų, buvo labai paplitę ir gyvavo nuo neatmenamų laikų, o kai kurie išliko iki dabar. Maža pasaulyje šalių, kuriose nebūtų žinomas prietaras apie laimę (arba nelaimę) nešančią juodą katę.
RAGANŲ SĖBRĖS
Patamsių bastūnės katės, galinčios akimirksniu atsirasti ir vėl išnykti, ilgai laikytos antgamtinėmis būtybėmis, galinčiomis bendrauti su vaiduokliais ir piktosiomis dvasiomis. Ypač viduramžiais buvo paplitęs tikėjimas, neva katės, ypač juodos, susijusios su tamsiosiomis jėgomis. Šis tikėjimas išliko gajus iki XVIII a. Daugelis niekuo dėtų senučių, laikiusių katę vienatvei praskaidrinti, buvo įtartos raganavimu. Tikėta, kad kiekviena ragana turi savo sėbrą – velnio tarną, kuris kitiems rodydavęsis mažo gyvūno pavidalu: rupūžės, kiškio arba pelėdos, bet dažniausiai – katės. Dar labiau mūsų protėviai nuogąstavo, kad toks gyvūnas galėjo būti užsimaskavusi, juo pasivertusi ragana, tad šalia esant keistai katei buvo išmintinga laikyti liežuvį už dantų. Milijonus kačių Europoje ištiko tas pats baisus likimas, kaip ir bet kurį, apkaltintą raganavimu – jos buvo kankinamos ir sudeginamos gyvos, jei egzekutoriai nuspręsdavo, kad kaltė įrodyta.
KAI KAM NEŠA LAIMĘ
Kad ir kaip būtų keista, visame pasaulyje klajoja prietarai apie juodas (kai kuriose kultūrose – baltas) kates, reiškiančios sėkmę arba nesėkmę. Tokie įsitikinimai dažnai būdavo prieštaringi, įvairiose šalyse ir netgi vietovėse skyrėsi ir galėjo būti susiję su sudėtingais ritualais. Tarkim, jei kam nors per kelią perbėgo juoda katė, tai gali reikšti, kad diena tam žmogui bus laiminga arba nelaiminga, atsižvelgiant į tai, ar gyvūnėlis perbėgo iš dešinės į kairę, ar atvirkščiai. Šis krypčių aiškinimas, beje, įvairiose vietovėse taip pat skyrėsi. Pvz., jeigu pamačius priešpriešais skuodžiančią katę laukia laimė, tai ši laimė suduš į šipulius, jei katė staiga apsisuks ir nudulkės priešinga kryptimi.
Geriausiai žinomas kai kuriose Europos vietose ir Jungtinėse Valstijose paplitęs prietaras – juoda katė neša nelaimę. Dauguma Amerikos globos centrų skundžiasi, kad šios spalvos murklėms ypač sunku rasti namus. Britanijoje juodos katės laikomos sėkmės nešėjomis, todėl vestuvių dieną įprasta dovanoti suvenyrus arba pakabukus su jų atvaizdais ar įmantriais ornamentais. Japonija – tai dar viena šalis, kurioje juodos katės suprantamos kaip sėkmės nešėjos, nors palankumu jas lenkia ypač japonų mėgstamos spalvingos Maneki neko – kviečiančiosios arba mojančiosios katės. Keraminėmis tų kačių, kurių snukutis primena lėlės veidą, o letenėlė pakelta, figūrėlėmis užpildytos šalies suvenyrų krautuvės. Kviečiančiosios katės dažnai statomos tarpduryje, kad savo mojimu priviliotų pirkėjus. Anot legendos, Maneki neko buvusi šventyklos katė, pakvietusi pro šalį vykstantį didžiūną užeiti pasiprašyti nakvynės ir taip išgelbėjusi jį nuo pragaištingos audros.
ĮSTABI KERŲ GALIA
Sklando daugybė mitų apie kačių sąsajas su oro sąlygomis. Porinama, kad katė, draskydama nagais baldus, gali prišaukti audrą, o čiaudėdama arba prausdamasi užausius – nuspėti lietų. Kai kurias šių pasakų greičiausiai sukūrė jūreiviai, kurie ne tik buvo pratę įdėmiai stebėti orą, bet ir garsėjo prietaringumu. Gyvavo sena tradicija laive laikyti katę, neva saugančią jūreivius nuo gamtos stichijų. Japonų jūrininkai tikėjo, kad geriausiai artėjančias audras nujaučia vėžlio kiauto rašto katės. Jeigu laivo kate nesirūpinama, ji gali tapti kliuviniu. Laikytasi keisto papročio neminėti gyvūno vardo, antraip ištiks bėda. Blogiausiu atveju, jeigu katė atsidurdavo už borto, telikdavo laukti, kad užslinks audra arba laivas suduš.
Posakis, kad katė turi devynias gyvybes, paplito ne vėliau kaip XVI a. 1595 m. Williamas Shakespeare’as laikė šį prietarą tokiu žinomu, kad įdėjo jį į lūpas Romeo ir Džuljetos personažui Merkucijui, ir tais laikais tuo netgi tikėta. Dėl žaibiškos reakcijos ir judrumo, gebėjimo krintant iš aukštai apsisukti, kad „visada nukristų ant kojų“, katės atrodo turinčios ypatingų galių iš bėdos išnešti sveiką kailį. Mūsų protėviai tai galėjo laikyti antgamtinių galių įrodymu, taigi nenuostabu, jog tikėta, kad katė po mirtino nelaimingo atsitikimo gali atgimti. Nors didžiąją gyvenimo su žmonėmis dalį namines kates lydėjo prasta reputacija, kartais jos laikytos saugančiomis dvasiomis. Tai nebūtinai buvo pranašumas. Visoje Europoje mumifikuotų kačių kūnelių rasta senų pastatų sienose, kur jas įmūrydavo tikėdamiesi, kad taip apsaugos statinį nuo žiurkių, Europoje ir Pietų Azijoje kates užkasdavo laukuose geram javų derliui užtikrinti. Senovės kinai elgėsi ne taip žiauriai: katės arba jų magiški atvaizdai laikyti besivystančių šilkverpių kokonų sargais, o vietovėse, kur auginti ryžiai, gyvavo senas paprotys palaukėmis vežioti katę krepšyje, prie kiekvieno ūkio apšlakstant gyvūnėlį vandeniu – tai turėjo prišaukti lietų.
Sėkmės mostas
Sėkmę nešančios katės Maneki neko figūrėlių Japonijoje galima pamatyti visur. Jeigu katės dešinė letenėlė pakelta – tai neša laimę; jei pakelta kairė – tai sveikinimas lankytojams arba ženklas, pritraukiantis į įmonę klientus.
Blogas vardas
Viduramžiais Europoje tikėta, kad katės – tai pasivertusios raganos arba nelabosios dvasios, veikiančios išvien su raganomis ir velniu. Iš baimės ir nepasitikėjimo jos buvo negailestingai naikinamos.
Stebuklingas paveikslas
Kadaise Kinijoje buvo įprasta laikyti kates, kad apsaugotų vertinguosius šilkverpių vikšrus. Tikėta, kad tokią pat galią turi magiški paveikslai, ypač jeigu juose pavaizduotos laimingos dėmėto kailio katės, kaip šios dvi vėžliakiautės murklės su baltomis dėmėmis.
Šv. Kadokas ir katė
Europoje žinoma keletas legendų apie tiltą pastačiusi velnią, pareikalavusį pirmojo jį perėjusio sielos. Čia Velso šventasis Kadokas prigauna šėtoną, įsiūlydamas jam katę, kuri per tiltą perbėga pirma žmonių.
