Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konsultacijose išgirstas klientų istorijas psichologė Genovaitė Bončkutė-Petronienė pavertė intriguojančiomis novelėmis

Genovaitė Bončkutė-Petronienė
Asmeninio albumo nuotr. / Genovaitė Bončkutė-Petronienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš du dešimtmečius, dar tik mokydamasi psichoanalitinės psichoterapijos, psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė klausėsi olandų psichoterapeuto Hanso Wiersemos paskaitų ir išgirdo į atmintį smarkiai įsirėžusį palyginimą, kad psichoterapeutas – tai kunigas ir detektyvas viename asmenyje. Anuomet šis sugretinimas skambėjo kaip viso labo graži metafora, tačiau 18-os metų darbo patirtis ir kasdienis susidūrimas su skirtingų charakterių klientais, konsultacijose atskleidžiančiais keisčiausias savo gyvenimo istorijas, parodė, jog būtent taip ir yra.

Naujienas apie knygas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

„Labiausiai savo darbe vertinu tai, kad psichoterapijos metu randama vieta ir laikas įdėmiau įsižiūrėti į gyvenimą. Nedaug esama vietų ir laiko, kur žmonės susitiktų dėl tiesos“, – sako G.Bončkutė-Petronienė ir neslepia, kad tikrosios tiesos paieškos niekada nebūna lengvos, bet visada – įdomios, neretai – ir intriguojančios.

Dėl pavadinimo – jokių dvejonių

Psichologo kabineto duris dažnai praveria žmonės, nuginkluojantys savo patirtimis, pribloškiantys asmeniniais išgyvenimais ir charakterių spalvomis. Tai – potencialūs romanų herojų prototipai, geidžiama medžiaga bet kurio kino filmo scenaristui.

Kunigą varžo išpažinties paslaptis, psichoterapeutą – profesinė etika. Todėl apie klientus G.Bončkutė-Petronienė stengiasi nekalbėti: Vilnius toks mažas, kad bet kuris neatsargus žodis, detalė galėtų padėti identifikuoti konkretų žmogų.

Pirmiausiai tai – psichologinis detektyvas, intriga. Tik ne žudiko čia ieškoma, o pasąmoninio konflikto.

Vis dėlto G.Bončkutė-Petronienė įsitikinusi, kad patirtį kaupiame tam, kad ja dalytumėmės. Todėl pratęsdama psichoterapeuto amerikiečio Irvino Yalomo tradiciją, įsimintiniausius psichoterapijos atvejus specialistė pavertė novelėmis. Nugludintos ir su aprašomų herojų prototipais suderintos istorijos tapo knyga, dėl kurios pavadinimo G.Bončkutė-Petronienė nedvejojo nė akimirkos. Novelių rinkinys „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“ – jau knygynuose.

Novelėse – platus emocijų spektras

„Psichoterapinių novelių žanras be galo įdomus, norėdami jame atrasime ne vieną pasakojimo sluoksnį. Pirmiausiai tai – psichologinis detektyvas, intriga. Tik ne žudiko čia ieškoma, o pasąmoninio konflikto“, – apie naujausią kolegės knygą rašo psichologas Olegas Lapinas.   

G.Bončkutė-Petronienė prisipažįsta visada mėgdavusi knygas apie populiariąją psichoterapiją – tik ne banaliais praktiniais patarimais prisotintus vadovus, o grožiniu stiliumi parašytus literatūrinius kūrinius.

„Grožinė literatūra skaitytoją nejučia įtraukia į nuotykį ir padeda gana lengvai suprasti sudėtingas psichoterapijos tiesas“, – aiškina pašnekovė.

Savo knygoje ji paliečia labai įvairius gyvenimo aspektus ir pateikia platų emocijų spektrą. Novelėse – ne tik moterų, bet ir vyrų išgyvenimai, atskleidžiantys skirtingus lyčių elgesio modelius, požiūrį į problemas ir jų sprendimo būdus.

Asmeninio albumo nuotr./Genovaitė Bončkutė-Petronienė
Asmeninio albumo nuotr./Genovaitė Bončkutė-Petronienė

Išklausyti, paguosti, neteisti

Darbomanai, mazochistai, švaros manijų kamuojami žmonės – herojai, į knygą nužengę iš realaus gyvenimo. Jų istorijos skausmingos, intriguojančios ir gilios – valandų valandas gvildentos G.Bončkutės-Petronienės konsultacijose. Psichoterapeutės ir novelėse aprašomų herojų bendradarbiavimas truko net kelerius metus.   

Mes turime būti ir draugai, guodėjai, ir nuodėmklausiai, kurie nesmerkia ir nemoralizuoja. Didžiulė mūsų darbo dienos dalis prabėga klausant.

Psichoterapeutas ir klientas – du nepažįstami žmonės. Kaip pavyksta pelnyti klientų pasitikėjimą ir padėti jiems atsiverti, dalytis paslaptimis?

„Žmonėms, kurie neturi empatijos ir gebėjimo visiškai įsijausti, tiesiog įplaukti į kito žmogaus vidų, būti psichologais labai sudėtinga. Mes turime būti ir draugai, guodėjai, ir nuodėmklausiai, kurie nesmerkia ir nemoralizuoja. Didžiulė mūsų darbo dienos dalis prabėga klausant. Tačiau tame nebyliame klausyme turi būti kai kas pozityvaus, kitaip klientas nesijaus suprastas. Jis turi žinoti, kad prieš jį sėdintis profesionalas priima tai, ką girdi – su užuojauta, gerumu, supratimu“, – pasakoja G.Bončkutė-Petronienė.

Tikslas – rasti reikiamą mygtuką

Budrumas – dar vienas būtinas kiekvieno psichoterapeuto bruožas. „Kiekviena konsultacija – tai lyg kūrybinio uždavinio sprendimas. Klientas kai ką pasako, šį tą nutyli: kartais dėl to, kad sąmoningai slepia, bet dažniausiai todėl, kad pats nežino, jog tai svarbu.  Psichoterapeutas turi kreipti dėmesį net į smulkmenas, kaupti informaciją, iškrapštyti paslaptis, stebėti kliento emocijas ir jį nukreipti tinkama linkme, padėti susiorientuoti. Kliento problemų visumoje pastebime reikiamą mygtuką, kurį paspaudus, atpalaidavus kamuolys ima ir išsivynioja“, – psichoterapijos virtuvės paslaptis atskleidžia G.Bončkutė-Petronienė.   

Specialistės teigimu, kuo ilgiau dirbi, tuo aštresnę detektyvinę uoslę išugdai: „Klausaisi paciento ir neretai jau pirmos konsultacijos metu užčiuopi problemos esmę. Tačiau tuo pačiu metu savo spėjimą vertini ir truputį kritiškai – tarsi hipotezę: negalima užmiršti, kad kiekvienas atvejis yra individualus.“

Asmeninio albumo nuotr./Genovaitė Bončkutė-Petronienė
Asmeninio albumo nuotr./Genovaitė Bončkutė-Petronienė

G.Bončkutė-Petronienė pastebėjo, kad kuo žmogus stipresnis, sveikesnis, tuo sunkiau jį įsprausti į kokius nors trafaretus.

„Psichikos sutrikimais (šizofrenija, paranoja, psichopatija) sergantys pacientai yra panašūs vieni į kitus. Tačiau kai ateina žmogus, kenčiantis dėl meilės, santykių ar savirealizacijos stokos, jokios taisyklės netinka – kaskart tenka ieškoti naujo problemos sprendimo rakto“, – kalba knygos „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“ autorė.

Tapti herojais sutiko ne visi

Į novelių rinkinį G.Bončkutė-Petronienė sudėjo istorijas, iš klientų išgirstas per pastaruosius dvejus metus.

Idėja savo patirtimi dalytis su plačiąja visuomene moteriai kilo, skaitant I.Yalomo knygas. „Atvirai visko perteikti negalėjau, todėl vienintelis teisingas kelias buvo viską gražiai literatūriškai aprašyti ir leisti perskaityti klientams“, – sako G.Bončkutė-Petronienė, gavusi jų sutikimą.

Negi per 18-a darbo metų iš tikrųjų pasitaikė tik kelios knygos puslapių vertos istorijos?

„Savo karjeroje esu susidūrusi ir su keliais labai sudėtingais patologiniais atvejais, tačiau negaliu jų aprašyti – tie žmonės to nepakeltų, tai būtų jų žlugdymas. Be to, buvo labai įdomių klientų, kurie atsisakė, kad apie juos būtų rašoma, nes tai – žinomi žmonės“, – aiškina  G.Bončkutė-Petronienė.

Ji įsitikinusi, kad novelėse kiekvienas skaitytojas ras dalelę savęs, nes čia subtiliai aprašomi žmonių tarpusavio santykiai, perteikiami herojų vidiniai išgyvenimai ir dramos.

„Nepatarčiau knygos skaityti prieš miegą, nes ji labai įtraukia – liksite nemiegoję. Knygos žanras turėtų puikiai tikti skubančiam, dirbančiam žmogui, neturinčiam laiko ilgiems romanams ir sunkiai literatūrai“, – kalba knygos autorė.

Simpatija gimsta, draugystė – ne

G.Bončkutė-Petronienė neslepia, kad su klientais, net juos konsultuojant kelerius metus, artima bičiulystė už kabineto durų neužsimezga.

„Yra klientų, su kuriais norėčiau būti draugais, tačiau tai labai komplikuota, mat konsultacijų metu tarp mūsų nusidriekia specifinis ryšys, kurį vėliau labai sunku pakeisti. Viena vertus, aš apie klientus labai daug žinau. Aišku, jie manimi pasitiki ir nemano, kad kam nors išplepėsiu jų paslaptis, tačiau draugystės atveju jie tikisi, kad ir toliau jiems pagelbėsiu, užkrauna atsakomybę. Kita vertus, aš irgi nesijausčiau laisvai, nes tarsi negalėčiau rodyti savo žmogiškųjų silpnybių – tai sugriautų mano įvaizdį, o juk klientas matė mane kaip autoritetą“, – aiškina G.Bončkutė-Petronienė.

Yra klientų, su kuriais norėčiau būti draugais, tačiau tai labai komplikuota, mat konsultacijų metu tarp mūsų nusidriekia specifinis ryšys, kurį vėliau labai sunku pakeisti.

Psichoterapija, pasak jos, turi būti sterili: „Su klientu turiu kurti ne draugystę, bet palaikyti gydantį ryšį ir vis priminti problemos esmę, grąžinti prie jos. Tokiu būdu vyksta nuskausminimas ir po truputį žmogus pats užčiuopia esminius dalykus. Būtent dėl to naujo jausminio patyrimo psichoterapijoje dažnai lieka neaišku, kuriuo tiksliai metu įvyko išgijimas.“

G.Bončkutė-Petronienė klientams teikia individualias konsultacijas, tačiau sako pastebinti augantį sutuoktinių konsultacijų poreikį: „Tai – labai specifinė terapija. Specialistams tenka suvaldyti galingą neigiamų emocijų pliūpsnį, nes šeimos psichologai dažnai atsiduria pačiame konflikto epicentre.“

Ten, kur konfliktas – ten ir intriga. Galbūt kada nors skaitytojai sulauks G.Bončkutės-Petronienės knygos ir apie šeimynines dramas?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau