Apie septynias valandas. Būtent tiek sutaupiau, vietoje to, kad būčiau skrolinęs po akimirkos iš atminties išsitrinančius vaizdelius. Iškeičiau juos į knygą ir nė akimirkos nepasigailėjau. Paskutinį kartą tokį klausymo malonumą patyriau, kai prieš daugybę metų per radiją perklausiau vieną iš Ričardo Gavelio romanų (jeigu neklystu, tai buvo „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“).
Negana to, šis susiklausymas buvo itin intymi patirtis, nes tekstą įskaitė pati Kotryna Zylė, o tai pridėjo papildomą atvertį. Nes gali būti tikras, Kotryna skaito taip, kaip parašyta. Akcentus deda ten, kur jie ir turėtų būti. Tad kas kartą segdamas šuniui pavadėlį, tokiu pačiu (tik nematomu) pririšdavau ir save prie Kotrynos balso, pasakojančio apie „Mylimus kaulus“.
Ši knyga mūsuose jau ir taip nagrinėjama bei suprantama ir priimama kaip reiškinys, todėl viskas, ką pasakysiu, bus tik lašas jūroje. Bet man atrodo, dar kartą reikia pabrėžti, jog vienas iš pagrindinių knygos akcentų yra tai, kad ji pasitarnauja tarsi terpė (įrankis), kurioje (ir kuriuo) atgaivinama nedideliu dulkių sluoksniu jau spėjusi pasidengusi mūsų kalba. Čia ji prikeliama iš mirusiųjų (ar mumifikuotųjų) naujam ir šlovingam gyvenimui. Kalba tokia gili ir turtinga, kad semi ją pilnomis saujomis (ausimis). Bene kiekviename sakinyje pūpso, knapso ir maklinėja įvairiausi seniai primiršti žodžiai. Ir kas svarbiausia, jie čia ne šiaip, ne dėl grožio. Kiekvienas nešasi su savimi gilesnę prasmę, tarsi dar vieną lauknešėliuose sukrautą knygos sluoksnį.
Skaitydamas knygą patyriau netikėtą suvokimą. Atrodė, kad ją galėjau skaityti būdamas dar pradinių klasių mokinys (pagal tuometinę programą) ir kad ji tuomet, prieš gausybę metų, būtų puikiai atskleidusi mokytojos vaikystę. Bet skaitydamas dabar, šioje knygoje atradau savo vaikystę (!), susitapatinau su ja. Kas keisčiausia, nieko panašaus vaikystėje nebuvau patyręs – jokio kaimo, gyvulių ar tradicijų (išskyrus tas pop, kurios savo griaučius mūsų spintose išlaikė iki šių dienų ir kuriomis sekame dažnai jau net nesuprasdami iš kur ir apie ką jos). Taigi, ši knyga – praradusi laiko nuovoką. Vos įskiepyta, gebanti išvešėti bet kuriame laikotarpyje. Turinti tarsi du dugnus – pradžioje, užburianti savo paprastumu, o tuomet apsvaiginanti gelme.
Atrodo, kad Kotryna keliauja laiku. Laimi aukso puodą. Daro tai besišypsodama, tarsi šventasis, savo malonumui, o ne iš kažkokio reikalo. Knyga kaip kultas ar būtis, kurią būtina vis pakurstyti, idant laužas niekada neužgestų ir visada būtų šilta.
Dar vienos dvivėrės durys yra tame, kad tai knyga, pasakojanti apie gyvybę, turėdama omenyje mirtį. Ir tuo pačiu, pasakojanti apie mirtį, turėdama omenyje gyvybę. O viską suplakus, „Mylimi kaulai“ yra apie skaitymo (klausymo) malonumą. Tai programinis kūrinys mokyklai – nuo pirmos iki paskutinės klasės. Programinis kūrinys universitetui ir gyvenimo studijoms po jo. Knyga tokia universali, kad gydo visas žaizdas, kad ir kur ją pridėsi.
Skaitant (klausant) tokią knygą neturi laiko galvoti apie jos formą ar turinį. Tu tiesiog patiki ja ir net nepastebi, kaip pravėrę puslapius jos mistiniai, bet tuo pačiu žemiški veikėjai pradeda suktis tavo šiapusybės ratuose. Troleibuso stotelėje, kirpykloje, parduotuvėje. Ir tada supranti – klaidžiojame paviršiuje bijodamiesi gelmės. Kalbame ne tam, kad kažką pasakytume, o tik kad užpildytume tarp mūsų žiojinčius oro tarpus. Perskaitęs supranti, galėtų būti ir kitaip. Yra kitaip. Užtenka tuo patikėti.
Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Aukso žuvys
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
