Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 23, 19:55

Kriminaliniame romane „Sutemų keliais“ – šiurpios paslaptys

Leidykla „Briedis“ pristato Chevy Stevens knygą „Sutemų keliais“ (Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė).
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Knygos Literatūra

Leidykla „Briedis“ pristato Chevy Stevens knygą „Sutemų keliais“

Šaltojo Upokšnio greitkelis beveik aštuonis šimtus kilometrų driekiasi per rūstų Britų Kolumbijos Vakarų pakrantės gamtovaizdį. Jis nuošalus ir be galo ilgas, todėl tobulai tinka maniakams, ieškantiems aukų. Jau keletą dešimtmečių šį greitkelį pasirinkusios jaunos moterys dingsta be pėdsakų. Greitkelis pasiglemžė ne vieną pro šalį važiuojančios vairuotojos, keliautojos autostopu ar vietinio atkampaus miestuko gyventojos gyvybę. Prieš teismą nestojo nė vienas šiame kelyje siautėjantis žudikas ar grobikas.

Heilė Makbraid Šaltąjį Upokšnį vadina savo namais. Tėtis išmokė ją gerbti gamtą, išgyventi jos prieglobstyje ir niekada nekeliauti greitkeliu vienai. Tačiau, netekusi tėčio, ji tampa našlaite, o tada ją priglaudžia teta, ištekėjusi už pareigūno, kuris piktnaudžiauja įgaliojimais ir terorizuoja Heilę. Merginą slegia sielvartas, jai uždraudžiama dirbti, bendrauti ir vaikščioti į pasimatymus. Tada Heilė pabėga į kalnuotą vietovę, vildamasi, jog miestelio žmonės manys, kad ji išvyko svetur. Tačiau pasklinda gandų neva, kad ją pagrobęs pakelės maniakas – tas pats, kurio kita auka rasta dar vasarą.

Po metų į Šaltąjį Upokšnį atvyksta Betė Ševaljė, nes šiame miestelyje gyveno ir buvo nužudyta jos sesuo Ember. Atsiribojusi nuo tėvų ir ieškodama atsakymų, Betė imasi dirbti padavėja vietinėje užkandinėje, visai kaip Ember ir beprotiškai trokšta sužinoti, kas ir kodėl atsitiko seseriai. Tačiau dėl šios paieškos pati Betė atsiduria taikiklyje. Be to, ji grasina atskleisti Heilės dingimo aplinkybes...

Siūlome šios knygos ištrauką.


Širdis plakė per tankiai, ėmė durti krūtinę. Spazmai. Pradėjau gaudyti orą, bet į plaučius jo vis tiek nepavyko įtraukti. Prisispaudžiau delną prie krūtinės, trenkiau sau į šonkaulius. Prieš akis ėmė šokti juodi taškai. Parklupau nunarinta galva. Nenualpk. Tik nenualpk.

Vilkas įrėmė drėgną nosį man į kaklą, atsigulė ant pilvo ir, laižydamas veidą, mėgino įsirangyti man po rankomis. Ėmiau pamažu kvėpuoti. Reikėjo tvardytis. Reikėjo ką nors sugalvoti.

Žmonės turbūt jau ieško. Juk ji iš kažko nuomojosi būstą, turėjo darbą, draugų. Šeimą. Nenorėjau, kad paieška apimtų mišką, kad pradėtų skraidyti malūnsparniai. Taip pat nenorėjau, kad liktų gulėti čia, kol ją kas nors suras. Kai taip karšta ir aplink tiek žvėrių.

Mudu su Vilku vėl įkopėme į šlaitą. Saulė degino pečius, uolos buvo tokios įkaitusios, kad vos galėjai prisiliesti. Godžiai išmaukiau vandens, kiek nuliejau ir Vilkui. Pasirinkau dešinę stačios uolos pusę, kad geriau matytųsi, kas vyksta už ežero, ir pasižiūrėjau į tą vietą pro žiūronus. Greitkelis tuščias. Grifai su varnais vėl supuolė, bet nuo čia nebūtų pavykę jų nušauti.

– Devyni vienuolika, kam prireikė pagalbos?

Pridengiau ragelį, kad iškreipčiau savo balsą:

– Važiuodama greitkeliu, pastebėjau, kad virš kanalo ratus suka grifai. Sklinda baisi smarvė. Greičiausiai ten koks didelis gyvūnas.

– Gal galėtumėte tiksliau nusakyti vietą?

– Tuoj už stovyklavietės, važiuojant nuo miestelio.

– O kuo jūs vardu?

Padėjau ragelį. Mudu su Vilku ėmėme laukti ant kalnagūbrio viršūnės: jis – po greta augančiu medžiu, o aš – išsitiesusi ant įkaitusios uolos. Pro žiūronus stebėjau kiekvieną pravažiuojantį sunkvežimį ir lengvajį automobilį.

Vilkas ėmė nekantrauti, pradėjo inkšti ir kimiai loti. Numečiau jam baltyminio batonėlio gabaliuką. Jis sučiupo skanėstą ore, tada jo kūnas sustingo, o galva pasisuko į pietus.

Nukreipiau žiūronus į kelio vingį. „Chevy Tahoe“. Balta. Ant stogo švyturėliai. Važiuodamas pro stovyklavietę, džipas sulėtino greitį, tada sustojo šalikelėje. Beveik privažiavo prie Ember. Arba vairuotojas pastebėjo paukščius, arba ten buvo Vonas, ir tiksliai žinojo, kur reikia sustoti.

Vilkas priėjo arčiau manęs, truktelėjau jį prie žemės. Kai pamatė džipą, jo kimus lojimas peraugo į urzgimą, o ausys klausydamosi ėmė krutėti. Mėginau įsižiūrėti į saloną, tačiau buvo matyti vien lango atspindys. Pasislinkau arčiau krašto. Greta prišliaužė ir Vilkas.

Džipo durys plačiai atsidarė. Pro jas pasirodė viena koja, o – tada ir visas žmogus. Vonas.

Jis atsigręžė, nužvelgė greitkelį. Prisiplojau prie uolos, vildamasi, kad jis nepastebėjo lęšio žybtelėjimo saulėje, – prispausdžiau ir Vilko galvą. Vonas apsisuko ir patraukė palei griovio kraštą, o tada sustojo ir užsidengė ranka burną. Prieš leisdamasis į griovį, išsitraukė iš kišenės nosinaitę ir užsidengė burną, o tada pritūpė. Pasislėpė aukštoje žolėje. Įbedžiau akis į tą tašką. Ką ten veikė?

Kelias akimirkas buvo pritūpęs, o tada atsistojo ir nuėjo prie džipo, kur išsitraukė fotoaparatą ir porą pirštinių. Tada vėl dingo griovyje. Įsivaizdavau, kaip poškina fotoaparatas. Kaip atmintis pildosi nuotraukomis. Kaip pritraukinėja kadrus, fotografuoja kiekvieną jos kūno dalį.

Baigęs sugrįžo į automobilį, užsidarė duris, bet liko stovėti. Greičiausiai laukė atvykstant kitų pareigūnų arba koronerio. Likau laukti drauge su juo.

Policija – dar trys pareigūnų automobiliai ir koronerio autobusiukas – ten sukiojosi ištisas valandas. Ant drabužių užsitraukė baltus plastikinius kombinezonus, iš ūgio ir juodų plaukų atpažinau Tompsoną. Jis vienintelis nebuvo užsidėjęs saulės akinių. Man patiko, kad matyti jo akys. Dėl to jis atrodė tikroviškesnis. Priešingai nei kiti pareigūnai. Ir nesiartino prie griovio, prie Ember. Galbūt mąstė, kiek kartų jį aptarnavo užkandinėje. Prisiminė, kaip vienas kitam šypsojosi, kaip drauge juokėsi.

Jie pastatė palapinę pridengti nusikaltimo vietai nuo greitkelio, uždarė vieną eismo juostą. Pravažiuodami žmonės sumažindavo greitį. Nė kiek neabejojau – filmuoja ir fotografuoja, kad vėliau įrašais pasidalytų socialiniuose tinkluose. Džiaugiausi pastatyta palapine. Nenorėjau, kad dar kas nors ją pamatytų. Saulė jau leidosi, kai prie jų sustojo juodas mikroautobusiukas. Vyrai su neštuvais nusileido į griovį ir iškėlė Ember kūną, įdėtą į maišą. Stebėjau siluetą, sergėjau, kad keldami į katafalką, su jos kūnu elgtųsi atsargiai. Negi įmanoma, kad, ten tikrai Ember? Kaip tokia graži, gyva, besijuokianti mergina galėjo atsidurti juodo plastiko maiše? Ją išveš į morgą. Atliks skrodimą ir surinks įkalčius. Tada grąžins šeimai. Įsivaizdavau, kaip žinia pasiekia jos seserį, ir mano skruostais pabiro ašaros. Farai dar kurį laiką pasisukiojo. Jos mašina buvo nutempta.

Koroneris išvyko, jam iš paskos – ir Vonas. Beliko vienintelė mašina. Tompsono. Jis stovėjo prie vairuotojo durelių. Kažką žymėjosi segtuve su gnybtuku. Pildė dokumentus.

Surinkau įsimintą telefono numerį, stebėdjau, kaip Tompsonas išsitraukia telefoną ir pasižiūri į ekraną. Pro žiūronus aiškiai mačiau – suraukia antakius.

– Tompsonas klauso.

Prislopinau balsą ir pridengiau delnu mikrofoną:

– Juk sakiau, kad jis pavojingas, bet jūs manęs nesiklausėte.

Pauzė, tyla. Jis pakėlė akis nuo dokumento, nužvelgė greitkelį. Kelis kartus apsisuko, mėgino suprasti, ar kas nors jį stebi:

– Kas čia skambina?

– Ar bent ieškojote kamerų?

– Nė vienos neradau. Neturėdamas daugiau jokios informacijos, negaliu...

– Sakau jums – jis jas turi. Galbūt kaitalioja vietas, – norėjosi rėkti ir klykti, tačiau jis būtų išgirdęs mano balsą nuo viršūnės. Kodėl nepasižiūrėjo kitose vietose? Kodėl nepatikrino, ar Vonas nefotografuoja iš kitos ežero pusės? Būtų galėjęs užkirsti jam kelią.

– Gal galime susitikti ir apie tai pasikalbėti?

– Jis pažinojo Ember.

Vėl tyla. Tompsonas ir vėl sužiuro į tą vietą, kur radau Ember, jam už nugaros krito ilgas šešėlis:

– Ką tu žinai apie Ember? – kalbėjo tyliai ir atsargiai.

– Visas miestelis apie tai kalba.

– Oficialiai dar nieko nepranešėme.

– Ember mašina buvo nutempta. Ten buvo ji. Žmonės nekvaili.

– Ar tu ją su kuo nors matei?

– Ne, bet Vonas visą laiką patruliuoja greitkelyje. Jis pažinojo čia gyvenusią Šenon, o ir Helė buvo jo dukterėčia. Juk ji dingo, tiesa? O dabar ir Ember. Jis visą laiką valgo užkandinėje, – prisiminiau viską, ką apie žudiką man buvo pasakojęs Vonas. Juk kalbėjo pats apie save.

– Ir viskas? Daugiau negali nieko pridurti? – akimirką atrodė, kad jis netiki manimi, bet staiga suvokiau, kad pykčiu reiškiasi bejėgiškumas. Kažkuri jo dalis vis dėlto tikėjo. Galbūt nujautė, kad Vonui kažkas ne taip. Gal jau domėjosi juo.

– Daugiau nieko atskleisti negaliu.

– Jei baiminiesi, galėtume skirti tau apsaugą.

Kokiu būdu? Įtaisytų mane pas globėjus? Išrašytų kokį oficialų dokumentą? Vonas vis tiek mane susirastų.

– Jei nesugalvosite, kaip jį pričiupti, mirs dar viena mergina.

Įsimečiau telefoną į kišenę. Po kelių valandų Tompsonas dar sėdėjo savo automobilyje, saugojo nusikaltimo vietą. Farai grįš. Galbūt atvyks net koks pareigūnas iš miesto. Teismo medicinos ekspertai. Tačiau jie nieko neras. Pirmasis į nusikaltimo vietą atvyko Vonas. Kurį laiką praleido su lavonu vienas. Visai kaip su Šenon. Nebeliko nieko, jei kas ir buvo nuslėpta.

Mudu su Vilku iš lėto šlaitu nusileidome į mišką.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą