Pirmosios P.Swansono knygos taip ir nebuvo publikuotos, tačiau jis visgi nepalūžo ir rašė toliau. Ir galiausiai jam pavyko – ketvirtasis jo parašytas romanas buvo publikuotas ir sulaukė kriminalinių romanų mėgėjų dėmesio. Per keletą metų jis įsitvirtino kaip vienas sėkmingiausių šių laikų amerikiečių detektyvinių romanų autorių, kurio knygos verčiamos į dešimtis kalbų, tampa bestseleriais, o už savo kūrinius jis pelno ir apdovanojimus. Lietuvių kalba yra išleistos keturios jo knygos („Aštuonios tobulos žmogžudystės“, „Nusipelnę gyventi“, „Devynios gyvybės“, „Talentas žudyti“, visas jas į lietuvių kalbą vertė Ina Rosenaitė, išleido „Balto“).
Šiame interviu jis pasakoja apie tai, kodėl jam taip patinka Agatha Christie, kaip parašyti gerą kriminalinį romaną, kas žmones traukia prie tamsių istorijų.
– Jūsų knygose galima rasti detalių aprašymų, ką personažai valgo ar geria, jų pomėgius. Ar tai atspindi ir jūsų paties gyvenimą, ar perkeliate jį į knygas?
– Manau, kad mano knygos išsiskiria tuo, jog jose dažnai minimas valgis ir gėrimai, taip pat knygos ir filmai. Iš dalies taip yra todėl, kad būtent tai man patinka gyvenime. Man patinka eiti pavalgyti į restoranus, mėgstu gėrimus, mėgstu knygas ir filmus. Ir man nepatinka, kai skaitau romaną ir ten parašyta, kad kažkas nuėjo į barą ar užsisakė vakarienę, tačiau nepasakoma, ką būtent jis užsisakė. Man atrodo, kad tai yra veikėjo kūrimo dalis – žinoti, ką jis užsisako, ką skaito, kokios muzikos klausosi. Todėl man patinka įtraukti tokias detales.
– O kiek realistiškos yra pačios tyrimų procedūros? Ar čia jūs irgi stengiatės panirti į realų gyvenimą, bendraujate su tyrėjais, nuodugniai domitės šia tema, o galbūt priimate tai kaip žaidimą?
– Man tai labiau panašu į žaidimą. Galbūt todėl, kad esu šiek tiek per tingus, kad atlikčiau tokius tyrimus, nesu tas žmogus, kuris nori praleisti daug laiko aiškindamasis tikslias detales. Tikiu, kad rašytojai gali daug ką sugalvoti patys. Žinoma, dabar turime internetą, todėl jei man reikia sužinoti, kaip atrodo, pavyzdžiui, kratos orderis, galiu jį susirasti ir pamatyti. Bet man patinka mintis, kad didžioji dalis to, ką skaitote, atkeliauja iš vaizduotės, o ne iš tyrimų apie tikras bylas. Yra garsus pavyzdys – puikus šnipų romanų rašytojas Johnas le Carré dažnai pats sugalvodavo dalykus apie šnipų pasaulį. Jis sukūrė netgi visą žargoną. Visi manė, kad jis turi slaptos vidinės informacijos apie tai, kaip iš tikrųjų kalba šnipai. Tačiau tiesa ta, kad jis pats tai sugalvojo. Ir kai kurie jo sugalvoti terminai buvo tokie geri, kad juos vėliau pradėjo naudoti tikri šnipai. Man patinka kurti pasaulį savo galvoje.
– Pamenu, kai bendravau su viena kriminalinių romanų autore, kuri ir pati turėjo darbo policijoje patirties, ji sakė, kad rašytojas negali būti pernelyg realistiškas, nes tuomet jo knygos praras tempą – juk policijos darbas neretai yra labai lėtas, jame daug visokiausių procedūrų.
– Taip. Manau, kad reikia imituoti realybę – sukurti įspūdį, kad tai galėtų būti tikra. O tada jau galima pasitelkti vaizduotę. Reikia sukurti realumo iliuziją, o kai tai padarai, gali rašyti ką tik nori.
– Visgi kiek jums svarbios realaus gyvenimo problemos? Pavyzdžiui, skandinavų kriminalinių romanų autoriai stengiasi savo kūriniuose atspindėti ir socialines problemas, politiką. Ar jūs žiūrite į savo romanus kaip į pramogą, kuriai tai visiškai nėra būtina?
– Mano knygose tai nėra svarbus dalykas. Kartais tokios temos išnyra, bet retai. Vienoje mano knygų kaip šalutinė siužeto linija yra šaudymas mokykloje ir to pasekmės. Tai problema, su kuria susiduriame Jungtinėse Valstijose. Bet aš nemanau, kad mano tikslas yra spręsti visuomenės problemas. Kartais galvoju apie save kaip apie mėgstamą režisierių Alfredą Hitchcocką – ne lyginuosi su juo, bet stengiuosi rašyti knygas taip, kaip jis kūrė filmus. Tai tam tikra prasme yra „žmogžudystė kaip pramoga“.
Tai tam tikra prasme yra „žmogžudystė kaip pramoga“.
Norėtų pamatyti ekranizaciją
– Paminėjote A.Hitchcocką. Kino, serialų pasaulis glaudžiai susijęs su knygomis – nemažai filmų statoma pagal knygas, kai kurie rašytojai kuria scenarijus. Ar galvojate, kad kinas keičia ir patį knygų rašymą? Tarkime, vis daugiau rašytojų stengiasi kurti knygų serijas, o ne pavienius romanus.
– Taip, manau, kad televizijos serialai tam turėjo įtakos, nes žmonės nori sekti tą patį personažą, kad ir Harį Hūlę, ir jo raidą. Tačiau man patinka pavieniai romanai. Turiu pasikartojančią personažę, Lilę Kintner, kuris pasirodo trijose mano knygose. Tai gali šiek tiek priminti seriją, bet kiekviena istorija yra atskira. Man patinka, kai pasaulis yra sukuriamas knygos pradžioje ir užbaigiamas jos pabaigoje.
Manau, kad kartais serialai, ypač pastaruoju metu, tęsiasi per ilgai ir tampa vis labiau absurdiški. Todėl man patinka kurti pavienius romanus, nes juose gali nuveikti tiek daug. Gali nužudyti bet kurį veikėją, nes nereikia galvoti apie tęsinį. Turi daugiau laisvės. Kriminalinės literatūros pasaulyje mados keičiasi: kurį laiką visi turėjo rašyti serijas, o po Gillian Flynn romano „Dingusi“ sėkmės visi pradėjo rašyti pavienius romanus. Vėliau tai vėl gali pasikeisti.
– Nemažai rašytojų nori, kad jų kūriniai būtų ekranizuoti, tai reiškia didesnį proveržį. Ką jūs manote apie tai?
– Labai norėčiau pamatyti filmą, pastatytą pagal vieną iš mano knygų. Ir jau buvo keli bandymai. Pastaruosius 12 metų vis buvo planuojami filmai pagal kurią nors mano knygą, bet nė vienas projektas taip ir nepasiekė pabaigos. Akivaizdu, kad tam yra finansinių priežasčių. Kaip autorius kartais net daugiau uždirbu iš filmų, kurie taip ir nebuvo sukurti, nei iš knygų pardavimų, nes gaunu pinigus už ekranizacijos teises. Tačiau vis tiek labai norėčiau gero filmo, sukurto pagal mano knygą – aš mėgstu kiną. Jei pagal mano knygą būtų sukurtas geras filmas, būtų puiku, nors tikimybė nėra didelė, nes dauguma filmų nėra labai geri. Bet tai jau nėra mano darbas ir aš nedalyvauju procese. Niekas manęs neprašė rašyti scenarijaus ir neklausė mano nuomonės. Jie tiesiog yra įsigiję teises į kai kuriuos mano kūrinius. Jei kas nors ir įvyks, tai bus be mano dalyvavimo.
– Paminėjote, kad nemažai filmų, sukurtų pagal knygas, nepateisina lūkesčių. Kodėl, jūsų nuomone, tai įvyksta? Filmui bandoma supaprastinti siužetą, prarandamas subtilumas?
– Kartais nutinka, kad filmas netgi geresnis nei knyga. Tarkime, „Nasrai“ turbūt geresnis filmas nei knyga, kuria jis paremtas. Manau, kad ir „Krikštatėvio“ filmai geresni nei knygos. Tačiau tai greičiau išimtys nei taisyklė.
Taip, kartais kino kūrėjai pernelyg viską supaprastina. Kartais režisierius tiesiog nori padaryti kažką kitaip nei knygoje, ir tai nesuveikia. Knygos ir filmai yra dvi visiškai skirtingos medijos. Kartais filmai bando būti per daug ištikimi knygai, kartais – nepakankamai. Be to, sukurti gerą filmą apskritai yra labai sunku, nes čia yra daugybė skirtingų faktorių: aktoriai, scenarijus, režisierius, operatorius. Kad visa tai susijungtų į puikų filmą – labai sudėtinga.
– Tiek klausiu apie filmus todėl, kad pastaraisiais metais, kai nuvykstu į Frankfurto knygų mugę, ten labai daug kalbama būtent apie kino ir knygų simbiozę, vis diskutuojama, kuri knyga taps nauju kino hitu. Atrodo, kad dar niekada abi šios medijos nebuvo taip glaudžiai susijusios.
– Manau, leidėjai tikrai džiaugtųsi, jei viena iš mano knygų būtų paversta filmu ar televizijos serialu, nes tai padidina knygų pardavimus, ypač jei filmas tampa hitu. Jei filmas labai sėkmingas, knygų pardavimai visada išauga.
Aš pats į tai žiūriu kaip į įdomią autoriaus gyvenimo dalį – kartais susitinku su kino industrijos žmonėmis. Kino žmonės labai skiriasi nuo knygų pasaulio žmonių. Knygų pasaulyje viskas vyksta taip: „ne, ne, ne, ne... taip“. O kino pasaulyje – „taip, taip, taip, taip… ne“. Kitaip tariant, kai susitinku su kino žmonėmis, jie būna labai entuziastingi: filmas bus nuostabus, tai bus puikus projektas. O po to iš jų daugiau nieko nebegirdžiu, ir filmas taip ir nesukuriamas. Jie labai linkę girti projektus dar prieš jiems įvykstant. Knygų pasaulis daug realistiškesnis: išleisime tavo knygą ir pažiūrėsime, kas bus. Man labiau patinka knygų pasaulis.
Knygų pasaulis daug realistiškesnis: išleisime tavo knygą ir pažiūrėsime, kas bus.
Visada norėjo būti rašytojas
– Šioje Vilniaus knygų mugėje kalbėjausi su Goncourt’ų premijos laureatu Jeanu-Baptiste'u Andrea. Jis ilgą laiką dirbo ir kine, ir kai paklausiau, kokias pamokas kaip rašytojas gavo iš šios srities, sakė, jog disciplinos. Viską reikia labai apskaičiuoti, nes kinas kainuoja labai daug. Ar jūs pats turite tam tikrą savo rašymo discipliną?
– Man reikia disciplinos, kitaip nieko nepadaryčiau. Mano disciplina – dirbti kasdien ir parašyti tūkstantį žodžių per dieną. Kai rašau knygą, tai yra maždaug trys su puse puslapio. Nesvarbu, ar turiu nuotaikos, ar ne – tiesiog prisiverčiu parašyti tuos tūkstantį žodžių. Tai ir yra mano disciplina.
Tačiau tai skiriasi nuo kino, nes rašydamas esu laisvas kurti tai, ką noriu. Jei dirbčiau kine ir rašyčiau scenarijų, atsirastų prodiuseriai, kurie sakytų: šito negalime daryti, tai per brangu, šito nenorime. Būtų daug daugiau žmonių, kurie kištųsi į procesą. Dabar turiu redaktorių ir agentą, bet iš esmės istorija, kurią parašau, yra ta istorija, kurią noriu papasakoti. Jos niekas kitas nepaveikia. Kine taip nebūna. Todėl man labiau patinka rašyti. Viskas priklauso tik nuo manęs: jei neparašysiu – nieko nebus, jei parašysiu – knyga egzistuos. Nereikia laukti aktorių ar režisierių, kad kas nors įvyktų.
– Ar jūs dabar galite pragyventi iš rašymo?
– Taip, dabar esu profesionalus rašytojas. Tai nutiko maždaug po penktos ar šeštos mano išleistos knygos – tada galėjau mesti darbą. Prisimenu, kai mano pirma knyga buvo išleista JAV, mano agentas pasakė: „Sveikinu, kad tavo knyga bus išleista, bet nemesk savo darbo, nes tikimybė iš to pragyventi yra labai maža.“ Suprantu, kad man labai pasisekė. Filmų ekranizacijos teisės taip pat padeda, nors filmai dar nebuvo sukurti. Bet dabar galiu gyventi vien iš rašymo.
– Prisimenate pirmą kartą, kai palietėte išleistą savo knygą? Ir ar galvojote tuo metu, kad tai taps užsiėmimu, iš kurio galėsite gyventi, ar visgi vertinote tai kaip hobį?
– Aš svajojau tapti profesionaliu rašytoju, nors maniau, kad tikriausiai taip nenutiks. Kai rankose laikiau pirmąją savo knygą, turėjau labai mažus lūkesčius. Galvojau: tikriausiai niekas jos nepirks – gal tik mano mama. Tikriausiai niekas jos neskaitys. Bet štai, ji išleista, ir to niekas iš manęs nebeatims. Aš jau esu išleidęs knygą. Net nesijaudinau, kaip jai seksis, nes jau pats faktas, kad ją išleido, man teikė didžiulį džiaugsmą.
Dabar jaudinuosi šiek tiek labiau – noriu, kad knygos būtų gerai perkamos, kad leidėjai ir toliau jas leistų. Tapau šiek tiek ambicingesnis – noriu daugiau. Kita mano knyga sutaps su mano laiminguoju skaičiumi – tai bus mano tryliktasis romanas. Nuostabu jausti, kad parašiau tiek daug, bet kartu noriu tęsti ir toliau.
– Kodėl pradėjote rašyti? Galbūt buvo kažkokia knyga, kuri jis labiausiai įkvėpė?
– Visada norėjau rašyti. Kai buvau vaikas, jau norėjau būti rašytojas. Skaitydavau Roaldo Dahlo knygas ir tada pats kurdavau jų versijas. Taigi, tam tikra prasme visuomet buvau rašytojas. Domėjausi poezija, bet visada skaičiau kriminalinę literatūrą. Kriminalinius romanus pradėjau rašyti būdamas trisdešimties. Trys pirmieji mano parašyti romanai nebuvo išleisti, o ketvirtasis pagaliau buvo išleistas. Rašiau todėl, kad man tai labai patiko. Nebuvau įsitikinęs, kad kada nors būsiu išleistas, todėl tai buvo maloni staigmena.
Išpopuliarino viršelis
– Štai dabar mes sėdime kavinėje Vilniuje, mūsų šalyje išleista ne viena jūsų knyga, jos surado savo skaitytojus. Ar jūs pats jaučiate, kad skirtingose šalyse jūsų kūriniai vertinami nevienodai? Galbūt turite šalį, kur turite daugiausia gerbėjų?
– Nesu tikras, ar jos priimamos labai skirtingai. Manau, kad apskritai mano vertimai yra geri ir knygos skamba panašiai įvairiomis kalbomis. Bet įdomu tai, kad kai kuriose šalyse man sekasi geriau nei kitose, ir aš pats nelabai suprantu kodėl. Galbūt tai susiję su rinkodara, o gal tiesiog su tuo, kokias knygas žmonės mėgsta skaityti. Šalys, kuriose man ypač gerai sekasi, yra Prancūzija, Norvegija, Jungtinė Karalystė ir Pietų Korėja. Kodėl, nežinau. Pietų Korėjoje pirmoji mano išleista knyga turėjo labai neįprastą viršelį. Iš pradžių net nelabai supratau jo, bet jis buvo labai išskirtinis ir gražus. Pasirodo, tas viršelis tapo labai populiarus – ne tik knyga. Dėl jo pardaviau daug knygų. Jie net spausdino plakatus, darė dėliones su tuo viršeliu. Vienas žmogus iš Pietų Korėjos netgi atskrido mane pakalbinti būtent apie tą viršelį, nes jis buvo toks populiarus. Tai buvo labai įdomi staigmena. Viršeliai yra labai svarbūs, ir visada įdomu pamatyti, kokie viršeliai skirtingose šalyse pasirenkami tavo knygoms.
– Ar jūs pats galite turėti įtakos, kokie viršeliai parenkami jūsų knygoms, galite atmesti juos?
– Ne visai. JAV, pagrindinėje mano rašomų knygų rinkoje, jei leidėjai parodytų viršelį, kuris man visiškai nepatiktų, galėčiau tai pasakyti ir jie greičiausiai pasiūlytų kitą variantą. Tačiau paprastai sprendimą priima leidėjai. Jie dažniausiai net neklausia mano nuomonės. Galutinis sprendimas vis tiek yra rinkodaros, nes viršelis yra labai svarbus knygos reklamai ir pardavimui.
Kodėl žmonės skaito kriminalinius romanus?
– Turbūt dažniausiai jums užduodamas klausimas yra apie tai, kodėl žmonėms taip patinka kriminaliniai romanai. Kokia jūsų versija?
– Dažnai apie tai galvoju. Manau, yra kelios priežastys. Viena jų – žmones domina tamsioji žmogaus prigimties pusė. Tie, kurie žudo, psichopatai ar sociopatai. Mus domina žmonės, gyvenantys už normų ribų, nesilaikantys taisyklių, kuriems moralė negalioja. Kita priežastis – jaudulys skaitant romaną. Pavyzdžiui, klasikinė detektyvinė istorija – mažame Anglijos kaime nužudomas kunigas. Gerą, ramų pasaulį suteršia blogis. Tuomet atvyksta detektyvas, kuris išsiaiškina, kas tai padarė, ir atstato tvarką. Tai šiek tiek primena religiją – patiri tam tikrą katarsį: nutinka kažkas blogo, tada kažkas tai išsprendžia, kaltininkas demaskuojamas. Žmonėms patinka tokios istorijos – jos suteikia jausmą, kad net jei pasaulis išsiderina, jį galima vėl sutvarkyti. Taigi, detektyvinė literatūra žmonėms suteikia tam tikrą komfortą.
– Galbūt žmonės pajaučia ir tai, kad ir mūsų viduje yra tam tikras blogio pradas.
– Taip, manau, tai irgi tiesa. Žmonėms patinka skaityti apie veikėjus, kurie yra tamsesni už juos pačius, arba kurie daro tai, ką jie galbūt kada nors buvo pagalvoję padaryti, bet niekada neišdrįstų. Pavyzdžiui, mano veikėja Lilė Kintner, pasirodanti trijose knygose. Ji yra žudikė, bet kartu ir tam tikra prasme pagrindinė istorijos veikėja. Ji nejaučia poreikio žudyti. Tačiau jos taip pat netrikdo žudymas. Jei, jos nuomone, kažkas nenusipelno gyvenimo, nužudyti tą žmogų jai taip pat paprasta, kaip nuvyti musę. Ji sprendžia problemas labai paprastai: jei žmonės blogi, juos tiesiog nužudo ir dėl to nejaučia jokios kaltės. Manau, žmonėms ji patinka todėl, kad visi turbūt gyvenime esame turėję žmogų, kurį giliai viduje norėjome nužudyti – nors, žinoma, to nedarome ir neturėtume daryti. Tad įdomu skaityti apie veikėją, kuri nėra suvaržyta moralinių ribų.
Žmonėms patinka skaityti apie veikėjus, kurie yra tamsesni už juos pačius, arba kurie daro tai, ką jie galbūt kada nors buvo pagalvoję padaryti, bet niekada neišdrįstų.
– Vienoje iš mano skaitytų analizių apie tai, kodėl žmonės mėgsta kriminalines naujienas, sakoma, kad žmonės mėgsta ir tą jausmą, kai supranta, kad aplink pasaulis yra nesaugus, pavojingas, tačiau jie jaukiai sėdi namie, ir visas tas blogis nutinka ne jiems. Gal tai galioja ir kriminaliniams romanams?
– Manau, tame irgi yra dalis tiesos. Pasaulis yra tamsi ir pavojinga vieta. Bet jei tu sėdi namuose prie židinio ir apie tai tik skaitai, pats to neišgyveni. Šiandien ryte mano pristatyme buvo iškelta įdomi mintis, kodėl kriminalinė literatūra Lietuvoje išpopuliarėjo tik per pastaruosius 10–20 metų. Gal žmonės, kurių gyvenimas iš tikrųjų yra sunkus, kurie patiria smurtą, priespaudą, neturi didelio noro skaityti apie nusikaltimus. Gal kriminaliniai romanai labiau skirti žmonėms, kurių gyvenimas yra gana patogus ir saugus.
Kuo taip žavi A.Christie?
– Jūsų knygos neretai lyginamos su Agathos Christie romanais. Praėjo tiek daug metų nuo jos mirties, pasikeitė ištisos kriminalinių romanų rašytojų kartos, tačiau vis tiek grįžtama prie jos. Ką ji darė tokio, ko nemoka kiti rašytojai?
– Aš esu didelis jos gerbėjas. Ji galbūt nėra pati geriausia stiliaus požiūriu – turiu omenyje, kalbos ar veikėjų aprašymo prasme, tačiau ji yra geriausia siužetų kūrėja kriminalinėje literatūroje. Ji turėjo neįtikėtinai puikių idėjų ir siužetų. Ji rašė pačioje kriminalinių romanų „aukso amžiaus“ pradžioje, kai detektyvinė literatūra tik formavosi, ir sugalvojo daugybę siužetinių sprendimų, taip tarsi „užimdama“ juos.
Tačiau mane vis tiek stebina, kiek daug žmonių vis dar skaito jos knygas. Manau, labai svarbu ir tai, kad su jos kūryba žmonės dažnai susipažįsta labai anksti. Aš pats A.Christie pradėjau skaityti dar vaikystėje. Jos knygas lengva suprasti, veikėjai gana aiškūs ir net šiek tiek stereotipiški, todėl skaitytojui lengva juos atpažinti. Be to, jos knygos yra tarsi galvosūkiai. Vaikams patinka, kai yra užuominų, kurias gali pats pastebėti ir išspręsti paslaptį. Todėl daug žmonių įsimyli A. Christie labai svarbiu savo kaip skaitytojo formavimosi momentu – ir tas jausmas išlieka. Tai suteikia tam tikrą komfortą.
– Beje, įdomu ir tai, kad dažnai žmonės sako, kad skaitydami A.Christie jie net pajaučia nostalgijos, ramybės, atsipalaidavimo jausmą.
– Taip, jos knygos dažnai laikomos jaukiomis. Tačiau manau, kad ji šiek tiek iki galo nesuprasta. Pavyzdžiui, romanas „Ir tada nebeliko nė vieno“ yra gana žiaurus – ten vienas po kito nužudomi dešimt žmonių. Taigi, ji turėjo ir tamsesnę pusę. Tačiau vis tiek jos kūryboje yra tam tikras jaukumo jausmas. Ir manau, tai vėlgi susiję su tuo, kad daug kas ją skaitė vaikystėje – pirmą kartą perskaitė istoriją, kur kažkas nužudomas, bet kartu tai buvo įdomu ir jaudino.
– O kas jums pačiam sudaro gero kriminalinio romano pagrindą?
– Pirmiausia pati romano konstrukcija ir tai, kaip sukurti veikėjai. Yra knygų su geromis siužetinėmis linijomis, bet jei veikėjai prastai sukurti, jos netraukia. Man geras rašymas – tai staigmenos. Iš esmės, trileriuose vyksta tam tikras žaidimas: jūs kaip autorius bandote nuvesti skaitytoją vienu keliu, o paskui netikėtai pasukate kita kryptimi ir nustebinate jį. Geriausias kriminalinis romanas – tas, kuris nustebina natūraliai, kai pagalvoji: „O, juk iš tiesų taip ir yra. Kaip aš to nepamačiau?“ Kai tai padarai, sukuri gerą knygą.
– Ar kruopščiai planuojate siužetą prieš rašydami? Nes kai kurie rašytojai sako: „Aš pradedu rašyti knygą ir nežinau, kaip ji tiksliai pasibaigs.“ Turite aiškią struktūrą nuo pradžios iki pabaigos?
– Dažniausiai kuriu ją rašydamas, bet paprastai turiu idėją, kur noriu nukeliauti knygos pabaigoje. Knygos vidurys dažniausiai atsiranda natūraliai. Kai kurie rašytojai sako, kad nežino, kas yra jų knygos žudikas. Aš visada žinau žudiką. Aš visada žinau, ką mano blogasis veikėjas daro, nes jis knygos centre. Bet rašydamas leidžiu knygai vystytis natūraliai. Jei per daug iš anksto suplanuoju, įstringu. Kartais tie nutinkantys atsitiktinumai knygos viduryje gali padaryti kūrinį tikrai sėkmingu. Mano antrajame romane, kur pristačiau Lilę Kintner, ji iš pradžių turėjo būti tik šalutinė veikėja. Bet supratau, kad ji man įdomiausia, tad padariau ją pagrindine. To nebūtų nutikę, jei viską būčiau suplanavęs iš anksto.
Kai kurie rašytojai sako, kad nežino, kas yra jų knygos žudikas. Aš visada žinau žudiką.
– O kas jums kuriant knygą sunkiausia? Kažkada kalbėjau su rašytoju Simonu Beckettu, ir jis sakė, kad parašyti antrąjį skyrių yra sudėtingiausia.
– Man sunkiausia rašyti knygos viduryje esančius skyrius. Kartais turi puikią idėją pradžiai ir puikią pabaigą, bet kyla klausimas – kaip nukeliauti nuo vienos iki kitos? Mes visi esame skaitę knygų, kurios prasideda puikiai, bet viduryje įstringa. Kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį? Tai tikrai sudėtinga. Antrasis skyrius dažnai yra tas momentas, kai gali įvesti ką nors naujo, pakeisti siužetą ar sukurti posūkį. Tačiau visa tai padaryti gana sunku.
– Kiek humoras jums svarbus knygose?
– Stengiuosi įtraukti šiek tiek humoro. Kartais žmonės sako, kad knyga buvo labai baisi arba visiškai juos apgavo, ir tai visada malonu girdėti. Ir tik du ar tris kartus žmonės gyvenime man yra pasakę: „Manau, jūsų knyga buvo gana juokinga.“ Ir tada pagalvojau: taip, tai viskas, ką noriu girdėti. Aš stengiuosi įterpti subtilų humorą. Gyvenimas pilnas humoro. Kartais žiūri detektyvinį filmą, kuris toks rimtas, kad juoko nė nepajunti – ir tai beveik neatspindi gyvenimo. Pavyzdžiui, Martinas Scorsese kuria tamsius filmus, kad ir „Geri vyrukai“ („Goodfellas“), apie nusikaltimus, bet jie gana juokingi, nes gyvenimas pilnas ironijos. Aš stengiuosi leisti humorui atsiskleisti natūraliai, nes jei stengčiausi priverstinai būti juokingas, tikriausiai nepavyktų.
Knygos – geriausias pabėgimas
– Kokias knygas, be kriminalinių romanų, jūs dar skaitote?
– Skaitau šiek tiek ir rimtosios literatūros, bet daugiausia linkstu prie kriminalinių romanų. Neseniai perskaičiau naują Iano McEwano knygą „What We Can Know“ – ji išties labai gera. Ir knygos pabaigoje pagalvojau: „O, tai tarsi kriminalinė istorija.“ Joje yra kriminalinio romano elementų. Yra keli man patinkantys autoriai už žanro ribų, bet apskritai aš esu labai įtarus knygoms, kurios neprasideda nuo nusikaltimo.
– Knygų rašymas jums tapo profesija. Ar tai iš dalies neatėmė skaitymo malonumo? Juk dabar skaitydamas vis tiek turbūt dažnai mąstote, kaip autoriai rašo, vertinate tai ir iš rašytojo perspektyvos.
– Ne, širdyje aš vis tiek esu skaitytojas. Jei knyga man ne itin patinka arba neįsijaučiu į ją, tada pradeda veikti „rašytojo režimas“ – imu analizuoti, kodėl man tai nepatinka, ar viskas logiška, galvoju apie siužeto spragas. Bet knygose aš ieškau to, ko ieškojau visą gyvenimą – istorijos, į kurią įsimyli, istorijos, kurią skaitydamas užmiršti viską pasaulyje. Jei perskaitau tikrai puikią knygą, po to svarstau: „Kodėl ji buvo tokia gera?“ Bet iš tikrųjų man labiausiai rūpi pabėgimas – eskeipizmas. Man patinka filmai, televizija, muzika, bet skaityti gerą knygą vis dar geriausias pabėgimas nuo pasaulio.
– Kokią muziką jūs mėgstate?
– Džiazą. Mėgstu šeštojo-septintojo dešimtmečių džiazą. Johną Coltrane’ą, Milesą Davisą, Dave’ą Brubeck’ą. Rašydamas klausausi filmų muzikos – garso takelių, tai puikus fonas rašymui. Yra keletas įdomių šioje srityje dirbančių kūrėjų: Maxas Richteris, Ludovicas Einaudis, Yannas Tiersenas. Taip pat yra iš roko srities atėjusių kūrėjų – Trentas Reznoras ir Atticusas Rossas, kurie kuria puikius garso takelius filmams.
– O kokių kriminalinių romanų autorių knygas labiausiai mėgstate?
– Be A.Christie, iš didžiųjų vardų man patinka anglų rašytoja Ruth Rendell. Mėgstu Patricia Highsmith, ji puikiai kuria tamsius personažus. Mėgstu amerikiečių rašytoją Jamesą M.Cainą, jo kūrinius „Double Indemnity“ ir „Laiškanešys visada skambina du kartus“. Iš šiuolaikinių rašytojų mėgstu Anthony Horowitzą. Patiko kai kurios Kate Atkinson knygos – dalis jos parašytų kūrinių yra kriminaliniai romanai, dalis – ne.
Patinka kai kurie skandinavų autoriai. Mėgstu Ragnaro Johanssono knygas, Jo Nesbo.
– Jei reikėtų pasirinkti vieną kriminalinį romaną, kurį parašė kitas autorius, bet jūs norėtumėte, kad jis būtų jūsų kūrinys, kuris tai būtų?
– Amerikiečių autorius Ira Levinas, išgarsėjęs knygomis „Rozmari kūdikis“ ir „The Boys from Brazil“, savo pirmąją knygą išleido pavadinimu „A Kiss Before Dying“. Tai trileris, kurio veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje. Mano nuomone, tai vienas geriausių visų laikų detektyvinių romanų. Mėgstu tą knygą ir rekomenduoju ją perskaityti.
