Kristina Sabaliauskaitė – apie „atšaukimo“ kultūrą, „žmonių sielų inžinierius“ ir kodėl renkasi analoginį pasaulį

„Terminas „kognityvinis karas“ yra kur kas tikslesnis nei „informacinis karas“, nes taikinyje yra žmogaus smegenys, nekalbame tik apie informaciją ir jos perteklių“, – teigė E.Lucasas.

K.Sabaliauskaitė priminė apie informacijos revoliuciją ir vaizdų kalbos dominavimą šiuolaikiniame pasaulyje. Prieš septynerius metus Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro įteikimo iškilmėse rašytoja skaitė paskaitą apie vaizdų ir žodžių kalbą joje pabrėždama, kad žodžių kalba po truputį nyksta, o pasaulį užvaldo vaizdai.

„Gyvename milžiniškos informacinės revoliucijos metu. Tokio revoliucijos masto neturėjome nuo Gutenbergo laikų. Esame nuolat atakuojami vaizdų, vizualinės informacijos. Galima būtų kalbėti ir biblia pauperum, vargšų Bibliją, kai net nereikia būti raštingam, kad galėtume mėgautis šiais vaizdais. Apeliuojama į emocijas, pasąmonę, formuojami mąstymo modeliai“, – sakė ji.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija su Sabaliauskaite ir Lucasu

Šiame kontekste rašytoja išskyrė ir literatūros laisvės klausimą. Pasak jos, pastaruoju metu, ypač anglosaksiškoje kultūroje (jos teigimu, mažiau – prancūziškoje), ryškėja naujos prozos ir literatūros kontroliavimo formos – nuo vadinamųjų „sensitivity readers“, kurie sprendžia, kuri nauja literatūra yra turėtų „tinkama“ skaitytojams ir neiššauktų neigiamos reakcijos iki klasikinių tekstų perrašymo.

„Atsiranda ir atšaukimo kultūros baimė, kūrėjai patiria papildomą spaudimą dėl to, kad yra tam tikros temos, kurios laikomos tabu. Pavyzdžiui, ar baltaodė moteris galėtų savo romane apibūdinti veikėją, kuris yra juodaodis ir smurtauja seksualiai? Ar šis rankraštis bus išspausdintas anglosaksiškoje leidykloje?“ – svarstė ji.

Rašytoja priminė atvejį, kai Roaldo Dahlio kūriniuose buvo keičiami žodžiai, pavyzdžiui, „storas“, siekiant išvengti galimo įžeidimo.

„Tokiame pasaulyje kyla klausimas, kur lieka menininko teisė, kad jo darbas nebus pakeistas, nebus kontroliuojamas. Tai labai svarbūs klausimai“, – teigė K.Sabaliauskaitė.

Anot rašytojos, Lietuvoje puikiai suprantame, kad literatūra gali būti išnaudota įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, propagandai. Kaip teigė K.Sabaliauskaitė, neatsitiktinai Stalinas rašytojus buvo pavadinęs „žmonių sielų inžinieriais“.

„Literatūra turi savą žavesį, ji vilioja žmones“, – teigė ji.

Kalbėdama apie Lietuvos kontekstą, ji atkreipė dėmesį į sudėtingą santykį su sovietmečio autoriais – talentingais kūrėjais, kurių tekstai kartu tarnavo propagandai.

„Puikiai parašyti kūriniai, tauta šiuos autorius dievina, bet kaip turėtume elgtis su tais, kurie sąmoningai bendradarbiavo su režimu tam, kad būtų skleidžiama jo propaganda“, – svarstė rašytoja.

Vertėjas S.Šupa, pasakodamas apie situaciją Baltarusijoje, teigė, kad klausimai apie „atšaukimo kultūrą“ jo šalyje dar nėra tokie svarbūs, todėl kad baltarusiai susiduria su režimo grimasomis: nepriklausomi leidėjai persekiojami, knygos draudžiamos, o jų turėjimas gali kelti grėsmę.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija su Sabaliauskaite ir Lucasu

Po nepavykusios revoliucijos šalį paliko apie milijonas žmonių, tarp jų – daugybė menininkų.

„Baltarusijos kultūrinis gyvenimas paliko Baltarusiją kartu su žmonėmis, o pasilikę buvo suimti“, – sakė jis, pabrėždamas, kad net baltarusių kalba tampa valdžios taikiniu.

Kaip gintis „kognityviniame kare“?

E.Lucasas priminė, kad derėtų atsargiai žiūrėti į bet kokius norus riboti žodžio laisvę.

„Negalima apsiginti nuo Putino putinizuojant savo visuomenę. Geriau gyventi su demokratijos trūkumais nei autoritaro apibrėžtoje tikrovėje – net jei tai reiškia galimybę klysti“, – teigė jis.

Kalbėdami apie tai, kaip išgyventi kognityvinio karo sąlygomis, diskusijos dalyviai siūlė ir praktinius patarimus. E.Lucasas ragino „treniruoti smegenis“, ugdyti kritinį mąstymą ir budrumą.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija su Sabaliauskaite ir Lucasu

K.Sabaliauskaitė norintiems lengviau išgyventi informacijos pertekliuje siūlo rinktis analoginį pasaulį – naudoti kuo mažiau socialinių tinklų ir jokiu būdu nesidalinti savo privačiais duomenimis su įvairiomis svetainėmis – net tomis, kurios atrodo kaip nepavojingos. Pati rašytoja neturi jokių socialinių tinklų.