Apie kriterijus
Tiesa, neseniai įvykusios diskusijos dėl autorinių teisių renginyje nebuvo akcentuojamos. 15min primena, kad sausio pabaigoje menotyrininkė Rūta Janonienė kreipėsi į leidyklą „Baltos lankos“ dėl knygos gale nenurodytų šaltinių.
Renginiui pasibaigus 15min teiravosi rašytojos, kada knyga bus papildyta. Atsivertusi vieną iš egzempliorių K.Sabaliauskaitė parodė jame esantį QR kodą, kurį nufotografavus šaltinių sąrašą galima išvysti.
Pristatymo metu K.Sabaliauskaitė akcentavo, kad tokio tipo knygos paprastai rengiamos remiantis keliais kriterijais: „Tokiose knygose būna žodynėlis, paminėtų menininkų indeksas (jo atsisakiau, nes daug buvo nežinomų menininkų) ir labai išsamus iliustracijų sąrašas. Daugiau paprastai nieko ir nebūna.“
Kalbant apie kūrinius, kurie buvo atrinkti, tai K.Sabaliauskaitei buvo svarbi tiek geografija, tiek chronologija.
Nuliūdino viešos reakcijos
Renginio metu rašytoja kalbėjo apie kertinius knygos elementus. Vienas jų, K.Sabaliauskaitės nuomone, yra „mylėti jaunus žmones“.
„Pasirodžius šiai knygai kai kurios viešosios reakcijos buvo keistos. Jos nustebino ir nuliūdino, nes žmonės sakė: „Bet ji taip šiltai, bičiuliškai parašyta“. Aš nerašiau jos iš autoriteto pozicijos, nes kaip galima kitaip kalbėti apie meną, jeigu ne šitaip. Juk nukenčia ir pašnekovas, ir menas. Menas ir meno kūrinys mumyse turi pažadinti betarpišką, autentišką santykį bei kritinį mąstymą. Tai yra sielos reikalai, tad čia negali būti jokio falšo“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Maža detalė, sukėlusi „heito“ kampaniją?
Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno nuomone, dabartiniame geopolitiniame kontekste šią knygą galima naudoti dviem būdais: „Viena vertus, tai yra nusiraminimas, tam tikra terapija. Antra vertus, tai yra tokia maža sabaliauskaitiška išdaiga toje knygoje. Ji kalba apie ikoną, kuri buvo atvežta į Lietuvą iš Rusijos 1612 metais kaip karo grobis. Šis faktas jau tam tikruose sluoksniuose Lietuvoje sukėlė „heito“ kampaniją prieš Kristiną ir jos knygą. Matome, kokia tai aktuali knyga.“
Pasak K.Sabaliauskaitės, šios knygos tikslas buvo parodyti, kad nepaisant okupacijų, Lietuvoje išliko labai daug gero, europietiško meno, kurį verta pažinti: „Nebūtina važiuoti į pasaulinius muziejus, dalyvauti ten ekskursijose, galų gale, ne visi išgali tą padaryti finansiškai. Bet nueiti į artimiausią muziejų Lietuvoje galime visi. Turbūt kiekvienas Lietuvos vaikas yra nusifotografavęs prie „Eglės žalčių karalienės“, bet retas kuris žino, kuo šis kūrinys ypatingas.“
Kodėl skyrė knygą paaugliams?
Pasaulyje knygų apie meną vaikams yra apsčiai, kalbėjo diskusijos moderatorė, Vilniaus paveikslų galerijos direktorė Aistė Bimbirytė.
„Pati prisimenu, kaip prieš keletą metų viešėjau Briuselyje ir tiesiog netekau amo pamačiusi ne vieną, o kelias sales knygų, skirtų vaikams“, – pažymėjo diskusijos moderatorė.
Matant pasaulines tendencijas K.Sabaliauskaitę apėmė „šioks toks piktumas“, mat ji tikėjo, kad Lietuvos vaikai taip pat nusipelno tokios knygos.
Todėl „Kaip skaityti meną“ ji paskyrė paaugliams, su kuriais, anot rašytojos, galima adekvačiai kalbėtis: „Jie dar turi geriausia, ką turi iš vaikystės, jų jautrumas menui dar neatbukęs, jiems būdingas žvilgsnio šviežumas, taip pat jie jau po truputį tampa suaugusiaisiais ir žengia į rimto ir pamatuoto mąstymo teritoriją.“
„Be to, gyvendama Londone ir savanoriaudama su savo dukros mokyklos vaikais, turbūt per pastaruosius metus esu aplankiusi visas įmanomas muziejų edukacines veiklas. Stebėjau, kaip yra dirbama su vaikais, kaip jiems aiškinama, dozuojama informacija tam, kad galvoje liktų esminiai dalykai ir tuo pačiu būtų pažadintas smalsumas, – tęsė K.Sabaliauskaitė. – Menas negali būti sausas, didaktiškas, nuleistas iš viršaus.“
