Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 26d. 19:02

Kristina Savickytė: „Tikėtina, kad vaikas neskaitys namuose, kuriuose neskaito nei mama, nei tėtis“

Kristina Savickytė-Damanskienė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Kristina Savickytė-Damanskienė

Aktorė, ugdymo studijos „Šilkaus įkūrėja“ Kristina Savickytė sako, kad jai didelį įspūdį paliko vaikystėje ir paauglystėje skaitytos knygos. O kaip šiuolaikinius vaikus ir paauglius sudominti knygų skaitymu? K.Savickytė turi patarimų tėvams. Apie juos, knygas, kurias mėgsta atsiversti aktorė, kalbėjomės 15min studijoje.

– Knygų pasaulis – kaip vaikystėje jį atradote?

– Jeigu kalbėti, kas mane atvedė į knygų pasaulį, tai ir čia dabar, sėdėdama jūsų studijoje, išgyvenu tą jausmą – labai noriu knygų, kurios šalia manęs stovi kaip dekoracijos, perskaityti nugarėles.

Aš augau namuose, kuriuose buvo be galo daug knygų ir turėjau įprotį skaityti jų nugarėles, nes už tos nugarėlės – pavadinimo, autoriaus -slepiasi kažkoks neatrastas pasaulis. Namuose būdavo daug knygų – jei prisimintume sovietiškai išplanuoto nedidelio buto svetainę, tai dvi sienos buvo vien knygų lentynos.

Iš vaikystės atsimenu tokį momentą: poliklinikoje man darė procedūrą, kuri buvo nelabai maloni, man tuomet buvo penkeri ar šešeri, ir mano tėtis kaip paskatinimą, kad aš iškentėjau tą procedūrą, man nupirko dvi ar tris knygas.

Tėvai nemažai skaitė ir man atrodo, kad tai didele dalimi pasitarnavo, kad man iki šiol knygos yra labai vertingas dalykas.

– Pamenate knygą, kuri vaikystėje įsiminė labiausiai?

– Neturiu tokios vienos knygos. Tiesą sakant, šį klausimą neseniai uždavinėjau knygų mugėje sutiktiems bičiuliams – visą informaciją sudėjau į savo instagramą, pavyko įdomus, galima pasakyti, socialinis tyrimas. Ką žmonės laiko vaikystės knyga? Nuo labai vaikiškų knygų, kai vedžiodami pirštu bandydavo pažinti raides, iki Johno Irvingo „Pasaulio pagal Garpą“, kuri yra labiau suaugusiojo ar paauglio knyga.

Ankstyvoje vaikystėje labai mėgau lietuvių liaudies žaidinimų knygą su labai gražiomis Taidos Balčiūnienės iliustracijomis. Man atrodo, kad tos iliustracijos ir buvo tai, kas pakvietė mane prie knygų. Po to buvo daug pasakų, Astrida Lindgren tais laikais buvo populiari.

Mano vaikystėje, galbūt net labiau paauglystėje, aš tas pačias knygas skaitydavau po daug kartų – vis prie jų grįždavau, skaitydavau keliolika kartų. Mėgstamos knygos buvo A.Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas“, „Ronja plėšiko duktė“, „Pepė Ilgakojinė“, rašytojo Giannio Rodario „Čipolinas“.

Vėliau atsimenu smagų jausmą, kai paauglystėje pradėjau iš tėvų lentynų pasiimti knygas.

– Koks dabar jūsų santykis su knygomis?

– Šį santykį įvardinčiau sudėtingu ir sau esu aiškiai apsibrėžusi, kodėl jis toks. Jis sudėtingas, nes mano labai didelis užimtumas. Supratau, kad knygų laiką reikia planuoti, o tai ne visada puikiai sekasi. Kitas dalykas, pajutau, kad net ir radusi laiko, tapau greito skrolinimo auka – daug paprasčiau pasiimti telefoną ir įlįsti į instagramą ar į feisbuką. Aš save guodžiu, nes neseku jokių žinių portalų – esu atsiribojusi ir feisbukas yra ta erdvė, per kurią mane pasiekia svarbiausios žinios, nes jos viena ar kita forma ten patenka.

Prieš kurį laiką, norėdama grįžti prie knygų, su savimi buvau sudariusi susitarimą, kad vakare, kai jau galiu skaityti, užsistatau žadintuvą pusei valandos ir skaitau. Buvo dienų, kai vos ne vos išgyvenau tą pusvalandį, padėjau knygą ir įlindau į „Netflix“ serialą žiūrėti, bet buvo dienų kai skaičiau ir nebegrįžau prie serialų ar skrolinimo.

Todėl tai ir vadinu sudėtingu santykiu. Netgi man, žmogui, kuris labai mėgsta knygas, yra sunku prie jų kartais sugrįžti – dėl vienų ar kitų priežasčių. Dėl to aš labai suprantu paauglius, kurie auga su greitu turiniu, kurį mes gauname per išmaniąsias technologijas, ir jiems yra dar sunkiau atsisėsti, susikaupti ir persiorientuoti į tam tikrą lėtą režimą, kas ir yra skaitymas.

Tėvai nemažai skaitė ir man atrodo, kad tai didele dalimi pasitarnavo, kad man iki šiol knygos yra labai vertingas dalykas.

– Prakalbote apie paauglius ir skaitymo iššūkį jiems. Turite savo receptą, kaip galima sudominti skaitymu?

– Aš dažnai sulaukiu šio klausimo, kadangi pati dirbu su vaikais ir tėvais. Iš dalies atsakymo kaip ir neturiu, nes įvairias rekomendacijas galima rasti „Google“ paieškoje, bet nebūtinai tos rekomendacijos tiks vaikui.

Man atrodo, kad tam tikras rodiklis vaikui, kad knyga yra smagus dalykas, yra tėvų pavyzdys. Labiausiai tikėtina, kad vaikas neskaitys namuose, kuriuose neskaito nei mama, nei tėtis. Tad jei mes norime, kad vaikas bent mokyklines knygas skaitytų ar būtų kažkiek knygų pasaulyje, turime su savimi derėtis ir tartis. O tuomet ieškoti būdų – galbūt daryti skaitymo valandą namuose, kai sekmadienį ar šeštadienį visi susėdę skaito savo knygas.

Kalbant apie ankstyvesnį amžių labai kviečiu tėvus, tai profesinis patarimas, nenumesti skaitymo, kai vaikai išmoksta skaityti. Vaikai skaityti išmoksta tarp septynerių ar aštuonerių metų ir tėvai džiaugiasi, kad nuo tada nebereikės jiems skaityti. Iš tiesų vaikas ir toliau skaitys savo knygas – vieną puslapį ar du – bet tam, kad jis žinotų, jog knygoje slepiasi istorija, tėvai neturi sustoji jam skaityti iki tol, kol jis pasakys: mama, nebereikia. Viena edukologė man sakė, kad taip galima skaityti iki šešiolikos metų.

Tad nenustoti skaityti patiems ir skaityti savo vaikams, nes tai yra ryšio kūrimas, buvimas kartu, vaikas gali prisiglausti ir turėti kūno kontaktą, galima aptarti vaikui svarbius dalykus. Šie du dalykai svarbūs, o visi kiti receptai – reikia ieškoti, kas tinka individualiai. Galima išgirsti įvairiausių nuomonių – literatūrologai ar edukologai galbūt kreipia žvilgsnį į tą vertingą literatūrą, bet jei vaikas visai neskaito, tegul pradeda nuo komiksų knygos. Tegul versdamas puslapius supranta, kad knygoje slepiasi istorija. Galima derėtis – viena man draugė derasi, kad vieną knygą rinks mama, kitą – vaikai patys.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kristina Savickytė-Damanskienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kristina Savickytė-Damanskienė

Yra visokiausių būdų, bet man atrodo, kad tėvai patys turėtų norėti, kad vaikai skaitytų, o tuomet ras būdų vaikus privilioti prie knygos.

– Grįžkime prie jūsų. Kokios skaitytos knygos jums yra įsiminusios labiausiai?

– Galvojau apie tai ir tai man buvo vienas iš sunkesnių klausimų.

Man didelį pėdsaką paliko paauglystėje skaitytos knygos. A.Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ paliko didelį įspūdį, nes ten buvo kalbama apie mirtį, brolystę, seserystę, o aš pati turėjau brolius ir tai man atliepė tuometinę būseną.

Pamenu, kai gimė Justina ir Gabija aš dvejus ar trejus metus neskaičiau, nes kai namuose du maži vaikai – sukiesi aplink juos arba krenti negyvas. O tuomet aš sugebėjau ir magistrantūros antrą kursą pasibaigti, tad sau atleidžiu dėl to neskaitymo. Bet vienu metu aš pajutau tokį badą – galėjau bet ką perskaityti. Nuėjau į knygyną ir nusipirkau Frederico Beigbederio „Meilė trunka trejus metus“ ir „Langai į pasaulį“. Šias knygas iki šiol gerai prisimenu, nes jos buvo po tokios ilgos knygų dietos. Tada supratau – kaip aš mėgstu skaityti!

– Esate knygų kaupikė ar namų knygomis neapkraunate?

– Su knygų kaupimu santykio ieškau visą gyvenimą. Kai susikūrėme savo šeimos namus, įsijungė toks, pavadinčiau, kaupimo genas. Tad iš pradžių knygas kaupiau. Mes gyvename bute, tad namai yra baigtinė erdvė – staiga supranti, kad knygos nebetelpa. Atsirinkau knygas, pamenu, vežiau jas į bibliotekas, dalinau draugėms. Bet tuomet supratau, kad man truputį liūdna, nes kai kurių knygų pasigedau.

Priėjau prie tokios taisyklės, kad yra knygos, kurias perskaitei ir paleidai, ir yra knygos, kurias nori turėti. Knygos, kurias noriu turėti, yra profesinės – aš dirbu su vaikais, tad tai yra vaikų literatūra, psichologinė literatūra apie vaikus, apie kūrybiškumą, vaidybą. Tai – profesinė literatūra ir aš sakau, kad tam ne leidžiu pinigus, o investuoju. Namie nugula ir viena kita grožinė knyga, nes galvoju, kad prie jų grįžčiau, o viskas kitas stengiuosi paleisti – dovanoti, atiduoti, į biblioteką nunešti. O jei yra kokia nors knyga, kurios man reikia ir ji yra bibliotekoje, aš labai mėgstu eiti į bibliotekas.

Tėvai patys norėtų, kad vaikai skaitytų, o tuomet ras būdų vaikus privilioti prie knygos.

– Elektroninės ar spausdintos knygos – ką renkatės?

– Turiu „Kindle“ skaityklę – ne taip dažnai ja naudojuosi, bet ten daugiausia skaitau knygas anglų kalba, nes jas galbūt patogiau ar pigiau parsisiųsti tokiu formatu. Bet jei man kokia nors knyga labai užkliūna – parsisiunčiu ar keliaudama nusiperku. Pavyzdžiui, Londone žinau gerų knygynų.

Aš neturiu griežtos nuomonės, kad man kvepia knygos ir pan. Bet kelionėje elektroninė skaityklė nepakeičiama.

– Prieš keletą metų buvo išleista jūsų knyga apie kūrybiškumą ir laisvalaikį su vaikais „Kuriame pasaką su aktore Kristina Savickyte“. Kokias knygų idėjas brandinate dabar?

– Turiu labai daug minčių, tik klausimas, kiek į tas mintis aš noriu investuoti laiko ir energijos. Dabar jau supratau, ką reiškia knygą „pagaminti“. Savo knygoje aš surinkau lietuvių liaudies pasakas, pritaikiau joms namų teatro receptus, viską nufotografavome ir išėjo tokia receptų knyga, ką veikti namuose su vaikais. Bet netgi tai, kas man atrodė visai paprasta, iš manęs pareikalavo daug jėgų, energijos – išgyvenau visokius etapus. Dėl to su savo idėjomis esu atsargoka. Kitas dalykas, aš nespiriu sau į sėdimąją ir nesakau – imk ir padaryk.

Turiu idėją vaikiškom knygom, turiu idėją knygai per asmeninę istoriją. Idėjų turiu, bet negaliu nieko pažadėti – nėra taip paprasta rašyti knygas. Su visa pagarba žmonėms, kurie tai daro nuolat.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:38
00:18
29:38

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai