Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 26d. 10:39

Kultūros savaitraščiui „Literatūra ir menas“ – 70 metų

„Literatūros ir meno“ viršelis
Leidinio viršelis / „Literatūros ir meno“ viršelis

Rugsėjo 29 d. 18 val. Lietuvos rašytojų sąjungoje (Sirvydo g. 6, Vilnius) įvyks kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ 70-ies metų jubiliejaus vyksmas: bus įteikta „Literatūros ir meno“ šiemet įsteigta 1-oji „Šūdvabalio premija“.

Pirmoji „Šūdvabalio premija“ šiemet skirta vertėjui, rašytojui, visuomenės veikėjui Dariui Pocevičiui už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (leidykla „Kitos knygos“, 2016), alternatyvaus savišvietos tinklo Laisvasis universitetas (LUNI) įsteigimą ir puoselėjimą, kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas. Laureatui bus įteiktas diplomas, kamuolys ir simbolinis 101 euro piniginis prizas.

Renginyje gros „Ambrazevičius ir Grupė“, vyks skaitymai ant legendinio „Cvirkos kilimo“. Dalyvaus Gytis Norvilas, Antanas A.Jonynas, Kornelijus Platelis, Kęstutis Nastopka, Giedrė Kazlauskaitė, Gintaras Bleizgys, Herkus Kunčius „Literatūros ir meno“ autoriai, redakcijos žmonės.

Ilgiausiai tuo pačiu pavadinimu leidžiamas leidinys

1946 m. liepos 21-ąją Vilniuje išėjo pirmasis savairaščio „Literatūra ir menas“ numeris. Ši vasara „Litmeniui“ (taip įprasta jį vadinti) buvo jau septyniasdešimta. Nuo tada skaitytojus pasiekė 3578 savaitraščio numeriai.„Literatūra ir menas“ yra ilgiausiai be pertraukos tuo pačiu pavadinimu Lietuvoje einantis leidinys. Iki šiol liko nepakitęs logotipas, jo autorius – grafikas ir scenografas Telesforas Kulakauskas (1907–1977).

Nuo 2012 metų pradžios „Literatūra ir menas“ yra savaitinis žurnalas, kurio tiražas dabar siekia 1300 egzempliorių. Visi straipsniai laisvai prieinami internetinėje svetainėje.

Toje istorijoje būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo.

Savaitraščio istorija ilga – visi dabartinės redakcijos nariai yra gimę vėliau už leidinį. Toje istorijoje būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo.

Tačiau „Literatūra ir menas“ visada buvo kiek žmoniškesnio kalbėjimo oazė sovietinių dienraščių keliamo triukšmo dykumoje. Jo stebėjimo objektas – menai bei literatūra – ir susiformavusi ezopinė, gana rafinuota užuominų bei ženklų sistema visada pasiūlydavo skaitytojams daugiau interpretacijos galimybių. Sąjūdžio laikais savaitraštis vienas pirmųjų pradėjo spausdinti tai, kas anksčiau buvo draudžiama. Jo tiražas siekdavo 70 tūkstančių egzempliorių. Vėliau redakciją palikę žmonės įkūrė kitus kultūrinius leidinius, arba išėjo dirbti į dienraščius.

„Vis dėlto „Litmenį“ suvokiu kaip alternatyvą greitam laikui, „greitai“ ir spaudos pranešimų žiniasklaidai, kaip nepatogius batus, kuriuos nešioji pats, dar ir kitiems siūlai panešioti... Ir bandai juos užmauti realybei, šiandienai – idant priverstinis šlubumas primygtinai spirtų išsitempti“, – sako laikraščio vyr. redaktorius Gytis Norvilas.

„Literatūra ir menas“ minint 70-ies metų sukaktį nutarė įsteigti kasmetinę „Šūdvabalio premiją“.

Premija gali būti skiriama įvairiems žmonėms „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį“; ja taip pat gali būti apdovanoti įvairiausi reiškiniai, bendruomenės, iniciatyvos, objektai, vyksmai.

Iš „Šūdvabalio premijos“ nuostatų

Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų dirbantis savo darbą.

Šūdvabalio premiją“ – suvokiame kaip alternatyvą premijoms. Šūdvabalis (lot. Geotrupes stercorarius) į mūsų sąmonę greičiausiai įropojęs iš K.Donelaičio tyrų – „Pasakos apie šūdvabalį“... Reikia pasakyti ir tai, kad lietuvių literatūros klasikas šio vabalo pasaulėžiūrai nepritarė.

Visgi esame giliai įsitikinę, kad tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama. Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų dirbantis savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis – sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas.

Artimas šūdvabalio giminaitis daug literatūriškesniu pavadinimu – skarabėjas (lot. Scarabaeus sacer) – senovės Egipte buvo šventas gyvis, siejamas su saulės dievu Ra, saulės globėjas. Atkakliai ridendamas mėšlo gabaliuką – „saulę” vabalas turi ypatingą savybę keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tai gyvybinės jėgos, atgimimo simbolis.

Šia premija šūdvabalį norime reabilituoti (kad nekiltų jokių abejonių jo reputacija, skoniu, pasirinkimu), atiduoti pagarbą. Primygtinai nenorime sureikšminti šios premijos, kaip ir kitų premijų, medalių, kultūros, (ne)kultūros, nieko nereiškia ir atsitiktinis skaičius 101 – laureatui įteikiamų eurų suma. Laureatui įteikiamas ir kamuolys – tebus priminimas, kad kol šūdvabalis ridens rutuliuką, tol saulė švies…

Pabrėžiama – premija laureato niekuo neįpareigoja. Viskas yra žaidimas, bet kiekvieną žaidimą reikia žaisti rimtai. Tegul šviesa šviečia visiems pasaulio vabalams. Turime teisę džiazuoti kartu su visais gyviais, kurie bruzda, juda ir nežino nei kam, nei kaip, nei kodėl. Negalvodami nei apie pasekmes, nei apie atlygį.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės