Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 14:00

„Laikrodžio šokio“ autorė: „Mane visada domino žmogiškoji ištvermė gyventi“

Anne Tyler
Asmeninio archyvo nuotr. / Anne Tyler

„Nėra paprasta kiekvieną dieną įžvelgti priežastį, dėl kurios vertėtų atsibusti rytoj. Mane nuoširdžiai stebina, kad žmonėms tai pavyksta“, – sako viena garsiausių šiuolaikinių JAV rašytojų Anne Tyler. Autorė, kurios kūryba įvertinta Pulitzerio premija, įtraukta į „Man Booker“ premijos trumpąjį sąrašą, rašo apie „mažuosius žmones“ ir jų likimus, kurie niekuo nesiskiria nuo mūsiškių.

Laikrodžio šokis

Meistriškai iš pažiūros įprastų gyvenimų niuansus A.Tyler nagrinėja ir ką tik lietuvių kalba pasirodžiusiame romane „Laikrodžio šokis“, kurį į lietuvių kalbą vertė Rūta Tumėnaitė. Tai istorija apie nedrąsaus, paprasto gyvenimo moterį, kuri dažniausiai elgėsi taip, kaip iš jos buvo tikimasi ir kaip buvo patogiausia, tačiau galiausiai rado jėgų pasielgti taip, kaip svarbu jai pačiai.

Netikėtai pagrindinės „Laikrodžio šokio“ veikėjos Vilos paprastą gyvenimą sujaukęs skambutis priverčia ją skristi per visą šalį pas moterį, kurios beveik nepažįsta. Rūpintis mergaite, kuri nėra jos anūkė. Skrenda išsiaiškinti, dėl ko verta gyventi. Šis impulsyvus sprendimas nuveda į nepažįstamą miestą, pas svetimus žmones, ir čia ji atranda ramybę bei pilnatvę.

Prieš atsiverčiant romaną „Laikrodžio šokis“, jūsų dėmesiui – A.Tyler mintys apie kūrybą ir gyvenimą.

Knygos viršelis/Knyga „Laikrodžio šokis“
Knygos viršelis/Knyga „Laikrodžio šokis“

Gyvenimo ir siužetų vieta – Baltimorė

Galima sakyti, kad A.Tyler kuriamų personažų gyvenimai primena jos pačios kasdienybę. Penkiasdešimt metų Baltimorėje gyvenanti ir retai ją paliekanti rašytoja vengia viešumos, dėmesio ir laikosi griežtų įpročių. Pati autorė save vadina pašaliete. „Man tai padeda rašyti. Jei jautiesi kaip ateivis, nusileidęs į šį pasaulį iš kitur, esi labiau linkęs stovėti nuošaliau ir stebėti žmones, daiktus bei visas smulkias detales.“ Didelė dalis jos knygų siužetų taip pat vyksta Baltimorėje.

Ką reiškia būti šeimos dalimi

Šeimos santykiai – kiekvieno A.Tyler romano ašis. Skaitydami „Laikrodžio šokį“ aptiksime painius santykius su motina, nutolusius brolius ir seseris, santuoką, kurioje vyrauja sąmoningas tarpusavio nesupratimas bei, visų svarbiausia, vis užduodamą klausimą: ką iš tikrųjų reiškia būti šeimos dalimi?

„Aiškiausiai parodyti savo ištvermę galime išlikdami su šeima. Draugą mesti lengva, o brolį – sunkiau. Tačiau kaip išlikti kartu ir kas nutinka nusprendus nenusisukti vienam nuo kito? Šie klausimai mane domina ir žavi.“

Priežastis rytoj atsibusti

Keli „Laikrodžio šokio“ veikėjai žiūri serialą pavadinimu „Kosmoso šiukšlės“, kuris tampa pagrindiniu knygos simboliu. Tai serialas apie ateivius, kurie, įsitikinę, jog yra kažkaip susiję su žmonėmis, grobia atsitiktinius mirtinguosius ir mėgina išsiaiškinti, kodėl šie elgiasi vienaip ar kitaip.

„Kiekvieną kartą imdama rašyti knygą pagalvoju: ši bus visai kitokia. Ir tuomet ji niekada nebūna kitokia. Norėčiau sukurti ką nors kitoniško, tačiau niekada nenorėjau per daug savęs keisti. Mane visada labiausiai domino žmogiškoji ištvermė. Tai, kad tau netenka prašyti išmaldos, dar nereiškia, kad lengvai gyveni. Gyventi nelengva visiems. Sunku vis įžvelgti priežastį, dėl kurios vertėtų atsibusti rytoj. Mane nuoširdžiai stebina, kad žmonėms tai pavyksta.“

Pabėgimas

„Laikrodžio šokio“ pabaigoje viena veikėja staiga nusprendžia pabėgti nuo savo įprastinio gyvenimo. „Daugybę kartų galvojau apie tai. Manau, kiekvienas kartkartėmis pasvajoja apie pabėgimą, ypač santuokoje gyvenantys žmonės. Mano vyras miręs, vaikai užaugę, gyvenu viena, bet vis tiek kartais įsivaizduoju, kas būtų jei viską mesčiau ir pabėgčiau – įsidėčiau du savo mėgstamiausius megztinius ir leisčiausi į kelią.“

Kiek trunka nugludinti deimantą

A.Tyler laikosi griežto rašymo ritualo: rašo ranka, juodraštis po juodraščio, ir kai galiausiai parašo jai patinkančią atkarpą, suveda į kompiuterį. Pabaigusi juodraštį, moteris jį atspausdina ir dar kartą perrašo ranka, o gautą rezultatą perskaito į diktofoną. Taip išgaudama stilių, kurį pati kukliai vadina stiliaus nebuvimu, tačiau kuris, be abejonės, yra jos ir tik jos: aiškumas ir gebėjimas pastebėti visus iš pirmo žvilgsnio įprasto gyvenimo niuansus.

Kodėl reikia reklamuoti knygas

Uždaro būdo A.Tyler niekad per daug nesistengė savęs reklamuoti. Ji nerengia knygų pristatymų ir labai retai duoda interviu. Tiesa, dėl pastarųjų padaro išimčių. „Knygos kenčia. Anksčiau galvodavau, kad sudominti žmones knygomis ir įtikinti jas nusipirkti – mano leidyklos darbas. Dabar pasaulis labai pasikeitė. Turime visomis išgalėmis stengtis, kad žmonės pamatytų knygas ir skaitymas taptų neatskiriama gyvenimo dalimi.“

Mažosios moterys

Vaikystėje A.Tyler daug skaitė, kartais vieną knygą kelis kartus. Bet būtent vieną knygą skaitė daugiausiai. „Perskaičiau „Mažąsias moteris“ tiek kartų, kad, regis, moku mintinai. Apie 27 kartus.“ Net lankydama vidurinę mokyklą A.Tyler neturėjo nė menkiausios idėjos tapti rašytoja. Viskas apsivertė aukštyn kojomis perskaičius Eudoros Welty „Žalią uždangą ir kitas istorijas“ (A Curtain of Green and Other Stories).

O šiandien autorė sako, kad beveik neskaito kitų knygų. „Ant staliuko prie lovos nerastumėte jokių knygų, nes prieš miegą skaitau „New Yorker“ žurnalą. Kadangi per metus išleidžiami tik 48 jo numeriai, skaitau labai taupiai – po straipsnį kas naktį, prieš einant miegoti.“

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

10:22
03:13
00:52

Esports namai

Maistas