Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laimantas Jonušys: Dialogo trauka

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Piotr Kępiński, Herkus Kunčius. Lietuvio ir lenko pokalbis. Versus aureus, 2016.

Kai sovietmečiu klausydavomės „Lato z radiem“ ir kai vėliau dalis Lietuvos ėmė žiūrėti Lenkijos televiziją, o dalis inteligentijos ėmė skaityti lenkišką spaudą, vėliau ir knygas, ypač pas mus neprieinamos pasaulio literatūros vertimus, radosi nauja lietuvių jungtis su Lenkija.

Nors Lenkijoje kultūrinės laisvės buvo daugiau negu Sovietų Sąjungoje (t.p. ir Lietuvoje), mūsų kaimynė, žinoma, nebuvo laisvės sala, tad tokia atsiradusi jungtis buvo anaiptol nevienareikšmė, bet šis reiškinys vertas aptarimo, ypač jeigu į to meto realijas pažvelgiama ir iš anos pusės – Lenkijos.

O kuo gi tada Lietuva buvo svarbi lenkams? Akivaizdu, beveik niekuo. Tas „niekuo“ irgi gerai, nes buvo primiršta praeities nesantaika. Vis dėlto šiame lenko Piotro Kępińskio kalbėjime yra daug įdomių pasvarstymų apie mūsų tautų santykių praeitį ir dabartį. Pabaigoje jis išsako kritikos kai kurioms mūsų valstybės nuostatoms lenkų mažumos atžvilgiu, ir, deja, negalima paneigti, kad jo argumentai bei palyginimai su tautinių mažumų teisėmis keliose kitose Europos valstybėse yra teisingi.

Herkus iš esmės su tuo sutinka, bet su išlygomis: primena, kad „labiausiai teisybe Lietuvoje suinteresuoti asmenys šiandien priklauso valdančiajai koalicijai“ (kalbamuoju metu LLRA buvo atstovaujama Vyriausybėje). „Drįstu manyti, kad tokia situacija jiems paranki ir – neslėpkime – pelninga“, – teigia lietuvių rašytojas. Yra ir kitų nuomonių skirtumų, pvz., lenkų autorius atlaidžiau žiūri į Vakarų kairiuosius; bet tokie nesutarimai nė kiek nenumuša draugiško pokalbio tono, kaip ir apskritai turėtų būti tarp lietuvių ir lenkų, bet, deja, ne visada taip yra.

Tai yra autentiškas ano meto liudijimas, atskleidžiantis daug įdomių tuometinio gyvenimo Lietuvos ir Lenkijos panašumų bei dar įdomesnių skirtumų, ir tai yra graži dialogo trauka.

Dviejų rašytojų, Herkaus Kunčiaus ir Piotro Kęmpińskio, pokalbis praktiškai buvo kaip ir susirašinėjimas – jiedu kalbėjosi laiškais. Abiem atvejais yra įdomių autobiografinių detalių; didelę (ir bene įdomiausią) dalį užima komunistinių laikų prisiminimai. Tai yra autentiškas ano meto liudijimas, atskleidžiantis daug įdomių tuometinio gyvenimo Lietuvos ir Lenkijos panašumų bei dar įdomesnių skirtumų, ir tai yra graži dialogo trauka. (Ir, žinoma, nieko nuostabaus, kad atmintis nėra preciziška, – apie užsienio radijo transliacijas Herkaus kai kas pasakyta netiksliai.) Abiejų autorių kalbama apie anų metų daugeliui uždaras„dolerines“ parduotuves, apie viliojančius, sunkiai prieinamus kino filmus, knygas, muzikos plokšteles…

Štai Herkus apie eiles prie užsienio filmų: „Kai repertuare pasirodė filmas apie Fantomą arba „Žandaras iš Sen Tropezo“, prie kino kasų nutįso milžiniškos eilės, o apsukresni piliečiai, kurie iš anksto nusipirko bilietus į komediją su nepakartojamuoju Lui de Fiunesu, slapčia pardavinėjo juos už dvigubą kainą.“ Kępińskis apie knygą: „1969 m. eilė nusidriekė prie „Uliso“. Džeimso Džoiso veikalo tuo metu laukė, ko gero, „intelektualiausia eilė“ visoje Poznanėje.“ Žinoma, lietuviai ne mažiau troško geros užsienio literatūros – galime prisiminti, kokios eilės buvo prie „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ prenumeratos.

Įdomu, kad iš tos pačios Poznanės „Varšuva mums, vakarinės Lenkijos dalies gyventojams, atrodė kaip laukiniai rytai, miestas be tradicijų“. Lenkijoje daug kas buvo lengviau, nes šalis buvo laisvesnė. Pasirodo, nelabai sunku buvo gauti užsienio vizą ir važinėti į Vakarų Berlyną, kaip darė Kępińskis. Net ir „tamsiais karinės padėties laikais“ kultūrinės laisvės lenkai turėjo daugiau negu mes: Diskusiniuose filmų klubuose galėjo laisvai žiūrėti į viešą repertuarą neįtraukiamus užsienio filmus.

Žvelgdami į paraleles matome, kad abu autoriai siekė išvengti tarnybos kariuomenėje, bet Lenkijoje išsisukti buvo lengviau. Herkus smagiai primena kai kuriuos savo tarnybos kuriozus; beje, kai kas iš šios patirties įdomiai atsispindėjo romane „Lietuvis Vilniuje“.

Na, o Kaune, žinoma, virė smulki prekyba ir mainai: mokykloje paaugliai vieni kitiems pardavinėjo vinilines plokšteles, kramtomąją gumą ir pan. (gana kuriozišką kainodarą pateikia Herkus: jau pakramtyta, išimta iš burnos, guma kainavo 20 kapeikų, o neliesta – 50). Apie panašią „komercinę“ veiklą Kauno mokykloje yra rašęs ir Kęstutis Navakas, tad, regis, kauniečiams „verslumo dvasia“ (sovietmečiu tai vadinta kitaip) buvo būdinga nuo ankstyvo amžiaus.

Grįžtant prie filmų:iš pradžių dingtelėjo mintis, kad Herkus verčiau būtų nutylėjęs, ką mano apie (pašnekovo labai vertinamus) Andrejaus Tarkovskio filmus („ištempti ir nuobodūs“). Bet juk tai normalu ir manęs nestebina, priešingai – dar kartą patvirtina įsitikinimą, kad meno kūrinių pajautą ir požiūrį į juos iš dalies lemia suvokėjo prigimtinis charakterio tipas ir temperamentas.

Autoriams savo tekstais ramiai šnekučiuojantis, dalinantis prisiminimais, šių dienų tikrovė ėmė tamsėti, Rusijai pradėjus „hibridinę“ agresiją prieš Ukrainą. „Susidaro įspūdis, kad tai, ką vadiname istorija, šiandien ir vėl beldžiasi į mūsų duris, – teigia Kępińskis. – Skirtumas tik tas, kad vietoj Andropovo kaukės šviečia Lavrovo ir Putino dantys. Pastebėjai, kad, priešingai nei daugelis Europos politikų, jie apskritai nesijuokia, tik išsišiepia?“

Asmenvardžių rašybos jovalas ir kitos bėdos

Lenkų rašytojo tekstai į lietuvių kalbą išversti šlubčiojant, o dėl savotiško redagavimo (o gal jo nebuvimo) pasidarė nemažai jovalo. Randame keistų frazių: „tam tikru atstumu į senėjančią Europą“ (p. 117); „oro uostų pakilimo salė“ (122) (iš jos keleiviai, matyt, plasnodami skrenda į lėktuvus).

Sakoma, kad Italijos komunistų vadas Enrico Berlingueris „1986 m. Maskvoje ištarė „ne“ (nors neaišku, dėl ko), bet tame pačiame puslapyje (131) jis „mirė 1984 m.“ (tiesa). Net jeigu tai būtų buvusi autoriaus klaida, vertėjo ją pastebėti.

Kai kur (bet ne visur – nuoseklumo nesitikėkime) bibliografinė nuoroda puslapio išnašoje pateikta neregėtu būdu, pvz.: „J.Piłsudski (J.Pilsudskis). Wydanie prac […].“ (35) Mat jeigu skliausteliuose nebūtų parašyta, kad jis yra jis, skaitytojai turbūt būtų pamanę, jog tai A. Smetona. Žinoma, galima sakyti, kad tas pavardės pakartojimas niekuo nekenkia, bet smalsu, kaip turi būti pakrypusi galva, kad į ją šautų tokia mintis. O štai jau tikras vertėjos liapsusas – Leipcigą vadinti „Lipsku“ (38) (taip yra lenkiškai) – nėra originalus: tokių esame matę.

Herkus Kunčius savo tekste nelietuviškus asmenvardžius pateikė sulietuvintus – nelabai pažangus sprendimas, bet tai autoriaus teisė; svarbu, kad (beveik) nuoseklu. O štai vertime tikras chaosas. Kalbama apie Česlovo [sulietuvinta ne tik rašyba, bet ir pats vardas] Nemeno ir Mirėj Matjė koncertus, o jau kitame sakinyje pasirodo „Deanas Reedas – VDR gyvenantis amerikietis“ (39-40) (prisimename šį komunistinės propagandos numylėtinį). Matyt, pagal tai, kaip kurią akimirką šovė į galvą, visoje verstinėje knygos dalyje vieni asmenvardžiai adaptuoti, kiti pateikti originalo rašyba, kartais vieni šalia kitu: Čiurlionis susitikdavęs su „Przesmyckiu, Micinskiu, Jaracziu, Lorentovičiumi, Lesmianu“ (134).

O dar ir parodomas nemokšiškumas – minimas Louiso Davouto [tariama Luji Davu ir nelinksniuojama] adjutantas (109). O „Mrožko“ metaforos (132) atsirado, per neišmanymą pasimovus ant lenkiško kilmininko (vardininkas – Mrożek). Čia randame Ignazio Silone’ą (tipiškas nemokšų įsivaizdavimas, kad visos užsienietiškos pavardės tariamos pagal anglišką kurpalių). Kad būtų lygybė, aplaidumo teko ir lietuviškai pavardei. Beliktų suskaičiuoti, kiek kartų p. 151-153 Ramūnas Bogdanas paminėtas savo pavarde, o kiek kartų virto „Bagdonu“.

Vargu ar apskritai reikėjo versti lenkiškų periodinių leidinių pavadinimus, juolab kad „Tygodnik Powszechny“ yra savaitraštis, o ne „dienraštis“ (132). Visiems žinoma radijo stotis „Laisvoji Europa“ čia sutrumpėjo iki „Laisvos Europos“ (20). Nevėkšliškai grafiškai iškėtota prancūziška frazė tête-à-tête: „tête – à – tête“ (139).

Nesakyčiau, kad šie aplaidumo pavyzdžiai sugadina skaitymo malonumą bei tekstų prasmingumą. Lenkams su lietuviais kalbėtis reikia. Nes, kaip pabaigos žodyje taikliai pastebi Leonidas Donskis, „karštakošiai lietuviai“ „vis dar ieško lenkų tautinės mažumos bei Lenkijos keliamų problemų – tarsi nebūtų aišku, kad jeigu išgyvensime ir turėsime ateitį XXI a., tai tik kartu su Lenkija ir didele dalimi dėl jos politinio bei intelektinio artumo“. Ir, pridursime, nepaisant skirtumų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą