Laimantas Jonušys: Knygų pasauliai

Užplūdo ypatingas jausmas – atrodė, kad to krašto lygumos susilieja su dangumi ir plečiasi be ribų. Čia svarbu suvokti, kad tuo metu viso valdžios režimo su visa institucijų struktūra visuomenei peršamas vaizdas buvo daugybe ribų apibrėžtas pasaulis. Ne tik politiškai, bet ir kultūriškai: buvo aiškiai skelbiama, kokio pobūdžio menas yra priimtinas, o koks netinkamas, buržuazinis ar kaip nors kitaip ydingas. Taip pat visose sferose, nuo mokyklos iki žiniasklaidos, buvo į sąmonę diegiama, kad literatūroje teisinga kryptis yra realizmas ir socialinis bei politinis angažuotumas, o klaidinga – modernizmas. Ir nors 1977 metais (kai pasirodė „Pasaulis be ribų“) šios nuostatos jau buvo susvyravusios, Kondrotas šiuose apsakymuose (ir vėlesnėje kūryboje) taip ryžtingai ir toli skriejo anapus realizmo ir socialumo ribų, kad buvo sunku suprasti, kaip sovietinėje Lietuvoje tokios knygos gali būti leidžiamos. Ir dar – tada pamačiau, kad ir lietuvių autoriai gali pateikti stebuklų. Pastaruoju metu grįžęs prie šių apsakymų, neneigdamas apibūdinimo „magiškasis realizmas“, iš dalies imu regėti juos kaip pasakas. Vėlesnės S. T. Kondroto „Įvairių laikų istorijos“ yra brandesnės ir sudėtingesnės, bet šios pirmosios jau liudija savitą talentą.