Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laimantas Jonušys: Tvirtu žingsniu į pražūtį

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Kitos knygos, 2016.

Danilo Kišo knyga (serbiškai išleista 1976 metais) viršelyje apibūdinta kaip „Septynios vieno pasakojimo dalys“, pasaulyje kartais ji vadinama romanu, o kartais – apsakymų rinkiniu. Tai nesvarbu – pasakojimai gana savarankiški, bet juos sieja kai kurie personažai ir tematika. Tai yra ryškiai specifinis Vidurio-Rytų Europos kūrinys, knyga, pasižyminti savitu stiliumi – santūria, tarsi neutralia maniera kalbama apie žiaurius dalykus. Tai yra Europos rytinės dalies knyga ir kita prasme: reportažo stiliumi dėstomos istorijos pasiekia šiurpaus absurdo lygį, įmanomą tik arba orveliškoje utopijoje, arba Rytų Europos XX a. pirmos pusės tikrovėje.

Komunistinėje Jugoslavijoje knyga buvo užsipulta kai kurių kritikų, bet vis dėlto ji buvo ten išleista – visoje likusioje to meto komunistinėje Europoje pabandęs išleisti tokią knygą autorius veikiausiai būtų atsidūręs kalėjime – juk akivaizdu, kad, tarkime, didžiojoje imperijoje tatai būtų buvę (o gal kur nors ir buvo) įvertinta kaip „aršiai antisovietinis“ kūrinys. Pati Jugoslavija čia beveik visai nefigūruoja. Knygos užpakaliniame viršelyje minima, kad vienam angliškam leidimui įvadą parašė Josifas Brodskis, jis ten apibūdino taip: „Vienintelis dalykas, kuris jos [knygos] keleiviams – Danilo Kišo romano herojams – bendras su Jugoslavija, yra ideologija, kurią ši šalis išpažįsta šiandien ir kurios vardu jie buvo žudomi vakar“ (rašyta dar anais laikais, prieš griūnant komunizmui).

Nors autorius sąmoningai vengia analizuoti ir daryti kokias nors išvadas (juk tai yra literatūriniai pasakojimai, o ne analitinis veikalas), skaitytojas gali atkreipti dėmesį į savitą revoliucionierių komunistų mentalitetą – nemažai jų buvo išsilavinę nuoširdūs kovotojai už geresnę žmoniją, teisingesnę santvarką ir siekdami šių tikslų buvo linkę pateisinti ir įgyvendinti bet kokias priemones. Šitaip jie tapo budeliais, o paskui – savo kurtos sistemos aukomis. Vieno personažo, vengro Taubės, biografas, susipažinęs su juo Vienoje, stebisi jo kuklumu ir romumu:

Nors žinojau, kad jis yra „Kruvino teroro“, „Credo“ ir kitų tekstų autorius, niekaip neįstengiau susieti to nuožmaus stiliaus su šiuo taikiu ir jautriu žmogumi, nešiojančiu didelių dioptrijų akinius; jis paliko drovaus ir suglumusio žmogaus įspūdį. (p. 75)

O štai paties knygos pavadinimo Borisas Davidovičius Novskis „panėšėjo į kažką tarp profesoriaus ir bandito“ (103).Ne viename šios knygos pasakojime matome fanatiko kelią, aklą pasiryžimą kovoti už radikalius idealus negailint nei savęs, nei kitų – iš pradžių dar neapkenčiamoje santvarkoje, o paskui jau Stalino Sovietijoje, ir tvirtu narsaus kario žingsniu žygiuojant į savo pražūtį.

Kišo pasakojimai itin saviti kurioziškomis situacijomis, sutapimais, keistais likimo vingiais.

Tai žinoma iš istorijos, bet Kišo pasakojimai itin saviti kurioziškomis situacijomis, sutapimais, keistais likimo vingiais. Airis savanoris Ispanijos pilietiniame kare kažką sušnabžda bataliono vadui į ausį ir dėl to apgaule laivu nuplukdomas į Sovietų Sąjungą susidorojimui (ką sušnabždėjo, skaitytojas sužino vėliau). Prieškario Rumunijoje konspiracinės komunistų kuopelės veikėjas sumano gudrų planą aptikti išdavikui, bet įvykdoma klaidinga egzekucija – viskas yra kitaip, nei atrodė.

O kurioziškiausias, bet ir tragiškiausias yra revoliucijos veterano susidūrimas su tardytoju per Didįjį terorą. Dar Arthuro Koestlerio romane „Tamsa vidurdienį“ pavaizduotas idealistas, kuris sutinka prisipažinti nebūtais nusikaltimais dėl net ir tokiomis sąlygomis išlikusios ištikimybės partijai, nenoro ją kompromituoti. Kišo knygoje tardytojo ir jo aukos dvikova išgryninta iki apnuoginto idėjinio žiaurumo, pasiekiančio kraupaus absurdo lygį. Dvikova vyksta ne dėl kaltumo ar nekaltumo – tai nereikšminga, nes abu žino, kad kaltinimai laužti iš piršto, bet taip pat abu yra fanatiški kovotojai dėl idėjos, dėl revoliucinio tyrumo, atsidavę šiai kovai visa esybe.

Kai didįjį inkvizitorių primenantis tardytojas „Fediukinas puldavo savo kietasprandes aukas, tai būdavo ne neurotiko ar kokainisto įgeidis, kaip kai kurie mano, bet kova už savo įsitikinimus, kuriuos, kaip ir jo auka, tyrėjas laikė neegoistiniais, neliečiamais ir šventais“. Taip pat kova už „aukštesnių vertybių, aukštesnės teisybės, reikalaujančios aukų, nepaisančios ir neturinčios paisyti žmonių silpnybių, sistemą“ (117-118).

Autorius nemažai naudojosi autentiška medžiaga, kuri, kaip teigia vertėja pabaigos žodyje, „nepaprastai įtaigi ir kartu neįtikėtina“.

Išsiskiria yra du paskutiniai tekstai. „Šunys ir knygos“ pasakoja apie žydų persekiojimą vėlyvųjų viduramžių Prancūzijoje, o „Trumpoje A.A. Darmolatovo (1892–1968) biografijoje“ grįžtama prie pagrindinės tematikos, bet jau nebe taip intensyviai ir įtaigiai.

Laimai Masytei verta tarti gerą žodį, nes vertimo lietuvių kalba skamba gyvai, sklandžiai, įspūdingai. Abejonių kyla tik dėl specifinių dalykėlių.

Žodį nafora (147) gal vertėjo paaiškinti: neradau jokiame lietuviškame žodyne, o Google’as pasiūlė serbiškąją Vikipediją – regis, tai susiję stačiatikių ostijos atitikmeniu (angl. išversta tiesiog wafer – ostija). Nežinau, kieno klaida teigiant, kad personažas 1935 metais kirto „Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sieną“ (77), – tokios sienos tada nebuvo (angliškame vertime yra Latvija, ne Lietuva). Rusų poetas turėtų būti Baratynskis (su y; 148).

Apskritai „Boriso Davidovičiaus kapas“ yra aukšto lygio literatūra ir kartu savitas epochos liudijimas. Pasak Brodskio, „vargu ar žmonijos istorijoje buvo kita tokia epocha, šitaip persmelkta baimės ir dviveidiškumo“.

Komentarai