Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 15, 20:01

Laimantas Jonušys: „Visų pirma save laikau aistringu skaitytoju“

Vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys verčia tiek metų, kiek aš gyvenu. 2002 m. už Johno Banville’o romano „Parodymų knyga“ vertimą jis buvo apdovanotas Metų vertėjo krėslu, 2009 m. – Šv. Jeronimo premija. 2012 m. jam buvo skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o „už geranorišką kritiškumą, vertinant lietuvių literatūrą plačiajame pasaulio literatūros kontekste“, 2015 m. paskirta Vytauto Kubiliaus premija.
Laimantas Jonušys
Laimantas Jonušys / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Jonušio pavardė yra neabejotinas kokybės garantas, tą visada liudijo ir liudija knygų apžvalgos ir recenzijos, pranešimai literatūros forume Šiaurės vasara ir, svarbiausia, vertimai. Žvalgydama jų sąrašą suprantu, kad perskaičiusi esu gerokai daugiau nei pusę jų. Tad apie juos ir apskritai literatūrą šis mudviejų pokalbis.

– Patį, Laimantai, žinau ir skaitau – tiek straipsnius, tiek verstas knygas – visą sąmoningą savo skaitytojos gyvenimą, tad labai smalsu klausti apie pačią pradžią: kada literatūra ir kodėl literatūra?

– Kodėl literatūra, sun­ku paaiškinti, kaip sunku logiškai motyvuoti kokią nors meilę. Matyt, į mano sąmonę trenkė sulėtintas žaibas, ir literatūra mane apkerėjo. Bet yra vienas esminis aspektas: literatūra, kaip ir visas menas, man nėra šio pasaulio interpretacija, tai yra kitas pasaulis. Nuo šio pasaulio niekur nepabėgsim – jis visada čia, bet praturtėjame gaudami dar ir kitą, iš esmės geresnį, ne morališkai geresnį, bet tokį, kuriame atsiskleidžia tobulų fantazijų erdvės. Rašytojų vaizduotės galios kartais stulbina – tai vienas geriausių dalykų, ką žmogus sugeba. Būtent žmogus, kaip asmenybė, nes žmonijos, kaip visumos, vaizdas kartais nuteikia pesimistiškai.

Nuo pat mažens skaičiau labai daug, bet tikrasis literatūros supratimas prasidėjo vėlyvoje paauglystėje skaitant Jurgį Savickį ir Igną Šeinių. Dabar aš nemanau, kad jie labai geri rašytojai, bet įdomūs, o tada man buvo svarbu, kad skyrėsi nuo mums mokyk­loje diegiamos realistinės, buitinės literatūros.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimantas Jonušys
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimantas Jonušys

– Mokėtės ir baigėte Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi Ričardas Gavelis, dirbo jo tėvai. Ar teko bendrauti, ar tik prasilenkti? Ir, beje, ar tiesa nežinia iš kur išgirstas faktas, kad Laimantui Jonušiui geriausia Gavelio knyga yra Jauno žmogaus memuarai, bet ne Vilniaus pokeris?

– Druskininkuose Gavelį esu matęs tik iš tolo – vis dėlto septyneriais metais už mane vyresnis, jaunystėje tai reikšmingas atotrūkis. Beje, jo motina mūsų klasei dėstė fiziką, su šiuo mokslu nelabai draugavau.

Taip, man geriausia jo knyga – Jauno žmogaus memuarai, bet ne aš vienas taip maniau, bent jau anuomet, dar XX a.

– Paskutiniuoju sovietmečio dešimt­mečiu dirbote Užsienio literatūros knygyne – kuo tas darbas, kaip ir pati jo vieta (skambanti dabar mažne nebesuprantamai), buvo ypatingi? Ar ten susiformavo mėgstamų autorių sąrašas ir, žinoma, posūkis į vertimą? Koks buvo pats pirmasis vertimas? O koks vis dar išlieka mėgstamiausias?

– Pats knygynas mano literatūros pomėgių neformavo, bet padėjo juos puoselėti, nes ten pasitaikydavo tokių angliškų knygų, kurių kitur anuomet gal nebūčiau radęs, ypač tų vienetinių egzempliorių, kurių pasitaikydavo nemažai. Bet padėjo ir Vilniaus universiteto biblioteka, jos anglakalbė kolekcija buvo daug turtingesnė negu Nacionalinės (anuomet Respublikinės) bibliotekos, nors toje irgi šio to vertingo rasdavau. Tuo metu skaičiau jau ne tik angliškai, bet ir vokiškai bei lenkiškai (be abejo, ir rusiškai). Mano teta Respublikinėje bibliotekoje dirbo periodikos skyriaus vedėja, todėl leisdavo pasiimti į namus puikų lenkišką žurnalą Literatura na Świecie.

Pirmasis publikuotas vertimas buvo Richardo Brautigano trumputės novelytės Literatūroje ir mene 1984 m. Mane tada žavėjo amerikiečių ankstyvojo postmodernizmo proza (dar Johnas Barthas, Donaldas Barthelme’as, Robertas Cooveris, bet ne Thomas Pynchonas – jo stilius man atrodė chao­tiškas ir vulgarus).

O versti svajojau nuo pat ankstyvos jaunystės, universitete lankiau trumpaamžį vertimo būrelį, kuriam vadovavo Auksė Mardosaitė.

Man brangiausių vertimų yra ne tokia jau maža krūva, tad net nenoriu pradėti vardinti, bet paminėsiu tai, kas nepatenka į pasaulio geriausiųjų sąrašus – anglų arabisto Roberto Irwino Arabiškasis košmaras yra itin originali fantazija, grįsta savitu, mistiniu arabišku folkloru; Edwardo St Aubyno trilogija nustebino ir įkvėpė įvairiais atžvilgiais.

– Prasidėjus nepriklausomybei, nėrėte į Šiaurės Atėnų kūrimą – kaip dabar, jau iš laiko perspektyvos, atrodo tas paskutinysis XX a. ir pirmasis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis? Ar tai, apie ką tada buvo galvota, kurta ir svajota – įsigyvendino?

– Tai buvo nuostabiausias mano rašytinės veiklos laikotarpis. Po sovietinio ledynmečio lietuvių skaitytoją reikėjo supažindinti su daugybe autorių (ne tik grožinės literatūros), kurie buvo likę už geležinės uždangos. Rašiau straipsnelius, verčiau trumpus tekstus ar romanų ištraukas. Čia galėčiau minėti be galo, pavyzdžiui, Georgijaus Ivanovo sunkiai apibrėžiamo žanro prozos kūrinys Atomo suirimas yra įspūdingas tekstas (jo fragmentus, mano paprašytas, išvertė Sigitas Parulskis).

Ši mano veikla prasidėjo dar anksčiau: 1988 m. Literatūroje ir mene pristačiau J. M. Coetzee (su romano ištrauka), žurnalo Jaunimo gretos 1989 m. rugpjūčio numeryje publikavau straipsnį apie Vladimirą Nabokovą ir t. t. Šia prasme (trumpų pristatymų periodikoje) viskas buvo įgyvendinta su kaupu.

– Klausimas kalambūriškas ir gal net banalokas, bet apskritai – ar įmanoma išversti tekstą, t. y. atkurti originalą kita kalba?

– Apskritai įmanoma, su šiokiu tokiu (kartais visai menku) nuostoliu – tai priklauso nuo teksto sudėtingumo. Nabokovo Blyški ugnis buvo ties išverčiamumo riba, o Ados net nesiimčiau. Kas kita poezija, bet apie tai tegul kalba poezijos vertėjai.

Kas man svarbu, pasakysiu šiek tiek mistiškai: kad skaitant kur nors sąmonės ar pasąmonės gelmėse sudzingsėtų skambutis iš anapusinio pasaulio.

– Ar save laikytumėte aistringu skaitytoju? Kas jums svarbu skaitant literatūrą ir ar laikui bėgant keitėsi jos vertinimo kriterijai?

– Tikrai taip, visų pirma save laikau aistringu skaitytoju. Kas man svarbu, pasakysiu šiek tiek mistiškai: kad skaitant kur nors sąmonės ar pasąmonės gelmėse sudzingsėtų skambutis iš anapusinio pasaulio. Tai nebūtinai reikia suprasti kaip ką nors panašaus į religinį nušvitimą – gali būti, kad tiesiog atsiveria gretimos erdvės niša, apie kurios egzistavimą anksčiau neįtariau. Panašiai yra sakęs Nabokovas – nematerialus įspūdis pasireiškia fiziškai, kai per nugarą nubėga pagaugai. Ir nebūtinai pribloškiančioje rašytojo fantazijoje – gali būti gana realistinis aprašymas, bet koks nors niuansas vos juntamai, beveik nepastebimai nuslysta iš šio pasaulio į kitą. Rodos, amerikiečių rašytoja Mary McCarthy yra sakiusi: tai, kas knygos puslapyje neįvardinta, bet jaučiama, yra sukurta.

Vertinimo kriterijai šiek tiek keitėsi, bet nedaug. Nuo ankstyviausių literatūriškumo suvokimo dienų vengiau socialinio realizmo – žavėjo modernizmas ir postmodernizmas. Bet jau gana anksti, dar jaunystėje, atėjo pagava, kad realistinė literatūra gali turėti kitą, kartais neakivaizdų, matmenį. Tai man ryšku, pavyzdžiui, geriausiuose Grahamo Greene’o romanuose, kur sukuriama savita atmosfera, sunkiai nusakoma gelmė. Įspūdingai nustebino amerikiečių literatūrologo Alberto J. Guerardo knyga, kurioje jis Charleso Dickenso romanus interpretavo kaip „antirealistinę“ literatūrą! Atmetęs rašytojo socialinę kritiką, jis žvelgė į kurioziškus personažus ir išradingas jų sandūrų struktūras. Tada su šia nuostata smagiai perskaičiau Dickenso romaną Our Mutual Friend. Taip pat įspūdingas, socialinį matmenį paliekantis nuošalėje Nabokovo pasakojimas apie Nikolajaus Gogolio Mirusias sielas ir daug kitų įžvalgių tekstų.

Čia noriu pasakyti dar vieną svarbų dalyką. Manau, kad (labai apytikriai) iki kokių trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties metų amžiaus aistringas skaitytojas susidaro savo asmeninį literatūros kanoną, kuris vėliau mažai keičiasi. Tai galiu paaiškinti metaforiškai, šiek tiek kitaip pasitelkdamas visiems žinomą tuščios lentos (tabula rasa) įvaizdį. Kai toje lentoje parašomas, tarkim, koks nors įspūdingas meistriškas sakinys – jis, be abejo, apstulbina, ir panašiai vyksta toliau. Bet kai toje lentoje jau daug ko talentingo prirašyta, nauji geri įrašai nebegali taip apstulbinti. Žinoma, dar ir dabar kai kurie literatūros kūriniai nustebina rašytojo kūrybinėmis galiomis, bet tokio stipraus įspūdžio kaip jaunystėje nebepadaro.

Vis dėlto kai kas įspūdingai nustebino jau ir vėlesnėje skaitytojo patirtyje. Normanas Maileris yra parašęs visokių angažuotų literatūrinių niekų, nors jo romanas apie Antrąjį pasaulinį karą Ramiojo vandenyno salose The Naked and the Dead yra įspūdingas (pabrėžtina – įspūdingas ne tik natūralizmu, bet ir fantazija). O didelis romanas Ancient Evenings nustebina būtent rašytojo išmone, ypač tuo, kaip senovės Egipto istorijos ir mitologijos elementai išradingai supinti į vieningą visumą.

– Ilgą laiką dalyvavote ir kuriant literatūros kritiką, dabar, regisi, esate kiek atsitraukęs, bet kas paakino imtis kritikos?

– Motyvas buvo tas pats – perskaitytų kūrinių įspūdis ir noras tuo įspūdžiu pasidalinti su kitais. Dabar to įspūdžio mažiau, mažiau ir straipsnių.

– Kaip atrodo dabartinis tiek lietuvių literatūros, tiek jos kritikos laukas? Ko perteklius, ko stygius?

– Manau, kad maždaug nuo Atgimimo laikotarpio, kai pasirodė Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, o vėliau ir daugelio kitų labai įvairių autorių romanai, nebegalioja teiginys, kad lietuvių poezija geresnė už prozą.

O apie kritiką pasakysiu trumpai – trūksta ir lietuvių, ir verstinės literatūros kritiškų recenzijų (čia priekaištas ir sau pačiam).

– 2009 m. parengėte knygą Pokalbiai su Sigitu Parulskiu. Ar nėra taip, kad šis žanras – pokalbis su rašytoju – vis dar per menkai išnaudotas? O gal dabartyje, kai daugelis kūrėjų aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, jis jau senamadiškas ir nebereikalingas?

– Šis žanras nepasenęs – gal ne visada reikia visos knygos, bet, pavyzdžiui, amerikiečių žurnale Paris Review per dešimtmečius paskelbti pokalbiai su įžymiais rašytojais išliks vertingi visada.­

– Neretai pati esu klausiama, kodėl nerašau vertimo recenzijų, į ką atsakau, kad tai ne mano laukas, nes nesu vertėja. Ar teisingai manau, kad vertimo kritiką turi rašyti verčiantis žmogus? Kokia dabartinė situacija su vertimų kritika? Kokį poveikį mūsų kultūrai turi jos trūkumas?

– Vertimo kritikos straipsnių esu rašęs ir aš pats, ir kiti. Kai Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga gaudavo tam finansavimą, tokių tekstų pasirodydavo. Šiaip tai yra itin daug darbo reikalaujanti ir daug laiko atimanti veikla, todėl turi būti tinkamai atlyginta.

O skaitytojai kartais kritikuoja vertimą gana subjektyviai, nelyginę su originalu.

– Per paskutiniuosius metus, regis, labai operatyviai gauname pasaulinius bestselerius skaityti lietuviškai, bet vis dėlto jie, būdami dabarties būklių atspindys, ko gero, negausiai užsiliks literatūros istorijoje. Kas jus nervina, glumina, o gal liūdina galvojant apie dabartines literatūrines madas ir gal net kalbėjimo apie jas tendencijas?

– Kai kurios mados ateina ir praeina. Kadaise viena mūsų leidykla džiaugėsi, kad vienas populiarus romanas buvo verčiamas iš „rankraščio“ ir lietuviškai pasirodė anksčiau už beveik visus vertimus į kitas kalbas. Dabar niekas nebeprisimena nei to vertimo, nei autoriaus.

Be to, norisi priekaištauti, kai lietuvių leidyklos imasi kokio nors dar neversto užsienio autoriaus, bet pasirenka jo naujausią knygą, kuri dažną kartą nebūna jo geriausia. Bet rinkodaros požiūriu tai suprantama.

– Spėčiau, kad esate labiau grožinės nei negrožinės literatūros skaitytojas, bet kaip vertinate pastaruoju metu tokį akivaizdų negrožinės literatūros suklestėjimą? Kaip ir lygia greta autofikcinių pasakojimų gausą? Ką šios tendencijos „išduoda“ apie mus ir mūsų gyvenamą laiką?

– Čia būtų galima išsiplėsti, bet man įdomu, kad toji Vakaruose suklestėjusi autofikcija labai panaši į Lietuvoje dar anksčiau suklestėjusią asmenišką pusiau beletristinę eseistiką. Tik tiek, kad pas mus tai buvo trumpi tekstai, o ten knygos dydžio. Man atrodo, kad skaitytojams visada įdomi gerai aprašyta įdomaus autoriaus kasdienybė – ne tik reikšmingi įvykiai, bet ir pats egzistencijos audinys: tai, kuo mes sub­jektyviai gyvi kasdien (čia pirmiausia turiu omeny Knausgårdą, nors ne itin juo žaviuosi). Bet anksčiau tiesiog atrodydavo, kad tai negali būti literatūros tema.

– 2015 m., būdamas Lietuvos PEN prezidentu, inicijavote literatūrinius rinkimus, pavadintus „10 dešimtmečio knygų“, jais buvo siekiama „atkreipti visuomenės dėmesį į gerą lietuvių literatūrą ir skatinti skaitymą“. Per šį laiką knygų rinkimų ir sąrašų padaugėjo, kaip ir jie patys patobulėjo – kaip juos vertinate? Ar jie neklaidina skaitytojų ir ar vis dar galioja jų misija atkreipti dėmesį į geras knygas?

– Misija yra gera ir galioja. Galiu pasakyti tik tiek, kad mane, kaip skaitytoją, visada labiau domina ne vienišas laimėtojas, o trumpasis sąrašas (ir Bookerio premijos, ir lietuviškų penketukų arba dvyliktukų). Literatūra dabar be galo įvairi, todėl iš penkių ar šešių, tarkim, gerų knygų skaitytojas gali bandyti rinktis pagal savo nuostatas ir skonį. O iš vieno nebėra ką rinktis.

Galiu pasakyti tik tiek, kad mane, kaip skaitytoją, visada labiau domina ne vienišas laimėtojas, o trumpasis sąrašas.

– Vienas iš labiausiai įsiminusių jūsų vertimų, po Virginios Woolf Į švyturį, yra Jameso Salterio Žaidimas ir pramoga. Esate minėjęs, kad seniai jį norėjote išversti dėl stiliaus grakštumo. Apskritai stiliaus vertimas – ar nėra tai pats didžiausias išbandymas vertėjui? Jei ne, tada koks didžiausias ar kokį autorių buvo sunkiausia versti?

– Į švyturį ir Žaidimas ir pramoga yra vieni svarbiausių mano vertimų (bet tokių atsirastų gal dešimt). Stiliaus vertimas yra didelis, bet ir labai įtraukiantis išbandymas. Vienas iš nuostabių vertėjo darbo ypatumų yra tas, kad neišvengiamai patiri itin glaudų santykį su talentinga literatūra (kartais gal ir šedevru). Ir tada pastebi subtilių dalykų. Pavyzdžiui, Johno Updike’o (išverčiau, mano nuomone, geriausią jo romaną Poros) stilius yra nepaprastai sodrus ir meistriškas, bet vis dėlto protarpiais jis žodžių srautą suvaldo neidealiai (tai nieko blogo – Williamas Faulkneris pats apie save tai pripažino); o štai Johnas Banville’as (vėlgi išverčiau, ne tik mano nuomone, geriausią jo romaną Parodymų knyga) savo virtuozišku stiliumi yra tobulas.

Vienas sunkiausių vertimų – Nabokovo Blyški ugnis, na ir Davido Mitchello Debesų atlasas, bet ten ypač sunkios buvo tik dvi dalys, mat visos šešios romano dalys parašytos visiškai skirtingais stiliais.

– Rūpi klausti ir apie paisymą, pavyzdžiui, VLKK nurodymų verčiant nesušukuotus, šnekamąja kalba parašytus tekstus – kokį santykį vertėjas turi išlaikyti? Kiek vertėjas turi (kūrybiškai) sekti taisyklėmis ir nurodymais?

– Vertėjas visų pirma turi adekvačiai atspindėti verčiamą stilių: žargoną versti žargonu, šnekamąją kalbą šnekamąja kalba. Tačiau taisyklingos kalbos normos (nebūtinai fiksuotos kokios nors komisijos) egzistuoja visose kalbose. Jeigu to nebūtų, ne tik vertėjai, bet ir rašytojai atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje – negalėtų perteikti tokios personažų kalbos, kuri neatitinka normų. Nes jeigu nėra normų, tai nėra ir nukrypimo nuo jų.

– Kokie geros literatūros tekstų vertimai, jūsų manymu, yra senstelėję ir turėtų susilaukti naujų redakcijų?

– Tokių tikrai yra, pavyzdžiui, reikėtų iš naujo versti kai kurias Shakespeare’o pjeses. Bet ir vėlesnių amžių literatūros. Čia reikėtų patyrinėti ir pasigilinti. Nabokovo Lolita net du kartus versta iš rusų kalbos (antrasis vertimas prastesnis už pirmą), bet ją reikia versti iš anglų. Nors į rusų kalbą buvo išvertęs pats autorius, jo rusų kalba jau buvo senstelėjusi, be to, ten ištisai amerikietiškos realijos, perteikiamos amerikietiška anglų kalba.

– Ar yra autorius, kurio vertėju save užtikrintai galėtumėte ar norėtumėte vadinti?

– Tokio nėra, ir nenorėčiau tokį autorių turėti, nes pasijustų monotonijos gniaužtai. Džiaugiuosi, kad iš anglų kalbos išverčiau tris Nabokovo knygas, bet taip pat džiaugiuosi, kad Lietuvoje Nabokovo imuosi ne aš vienas.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Nabokovas
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Nabokovas

– Kokia būtų, o gal ir yra, Laimanto Jonušio knygų vaistinėlė? Kokie autoriai ir tekstai padeda, kai sunku ir skauda širdį, apima visa ko nebegalėjimas? Galbūt turite tokių, prie kurių periodiškai grįžtate?

– Turbūt kiekvienas aistringas skaitytojas turi tokią vaistinėlę, nors aš gal tai labiau vadinčiau brangenybių skrynia, labiau į praeitį krypstančiu lobiu, nors prie jo grįžtu nedažnai, nes praeities skaitymo džiaugsmus sunku atkartoti. Turiu ir savo mėgstamiausią pasaulinės literatūros laikotarpį – labai išplėstą XX a. vidurį.

Man įdomus klausimas, kas lemia skaitytojo pomėgius, preferencijas. Neabejotinai literatūrinis išprusimas, bet taip pat skaitytojo charakterio tipas, temperamentas, apskritai visa sub­jektyvi psichikos sankloda. Kai kam Marcelio Prousto skaitymas kelia tik nuobodulį, ir tai nebūtinai primityvūs skaitytojai. Arba Fernando Pessoa Nerimo knyga. Man ši melancholija yra nuostabiausi virpesiai, kurie sutampa su mano psichikos imtuvo giluminiu diapazonu (beje, šią knygą pristačiau Šiaurės Atėnuose dar 1995 m.).

Dar norisi paminėti ką nors, kas daugeliui mažai žinoma. Conrado Aikeno prozą atradau 1980-inių metų antroje pusėje, tada išverčiau ištrauką iš jo reikšmingiausio romano Blue Voyage ir vieną apsakymą (Atgimimo laikotarpiu buvo suklestėjęs toks almanachas Proskyna), o paskui ir apysaką (ji publikuota mano kadaise sudarytoje antologijoje Amerikiečių apysakos). Jis labiausiai žinomas kaip poetas (ir tikrai nuostabus poetas – man iš amerikiečių yra šalia Richardo Wilburo, Marko Strando), o jo proza liko mažiau pastebėta turbūt dėl to, kad Europa tuo metu jau turėjo Proustą, Joyce’ą ir Virginią Woolf, o amerikiečiams tada labiau rūpėjo jų problemas gvildenantis realizmas.

Alainas Robbe-Grillet Europoje jau yra išėjęs iš mados. Bet buvo vienas iš tų, kurie atrado naują literatūros žemyną: iš paprasčiausio daiktų ir veiksmų aprašymo sukūrė literatūros stebuklą. Tarp literatūros stebukladarių paminėčiau ir Jorgę Luisą Borgesą – kai kuriuos apsakymus jis sukūrė iš filosofinių paradoksų. Visiškai unikalus buvo Samuelis Beckettas su tais sustingusiais personažais.

O šiaip su amžiumi darausi konservatyvus ir vis labiau įsitikinu, kad gera literatūra, kitaip nei, tarkim, žurnalistika, nesensta, todėl nesu užsimojęs skaityti visas garsias naujienas. Kartais grįžtu prie to, ko dar nebuvau perskaitęs iš to paties XX a. išplėstinio vidurio. Jaunystėje buvau atsivertęs garsiausią Muriel Spark romaną The Prime of Miss Jean Brodie ir jo nepabaigiau, nes atrodė nuobodokai realistinis, o dabar neseniai perskaičiau jos savitai išradingus romanus The Driver’s Seat ir Loitering with Intent, ir tai buvo gana įspūdinga.

– Šiuo metu skaitau jūsų verstą latvių rašytojo Andrio Kalnozolo romaną Mane vadina Kalendoriumi. Kaip greta anglų kalbos atsidūrė latvių ir kas paakino imtis būtent šio romano? Apskritai ką manote apie kaimyninių šalių literatūros vertimus – ko gero, sutiksite, kad vis dar baisingai jų stingame?­

– Mums labai trūksta viso plataus Vidurio Europos regiono literatūros vertimų. Ką mes turime, pavyzdžiui, iš rumunų literatūros? O jos tikrai yra geros.

O Latvija yra mano meilė. Be kita ko, ir dėl artimos kalbos, nes kalba yra ne tik mano darbo priemonė, bet ir funkcionavimo šiame pasaulyje pagrindas. Kadaise išmokau lenkų kalbą iš dalies rusų kalbos pagrindu. Paskui išmokau čekų kalbą iš dalies lenkų kalbos pagrindu. Paskui sumaniau, kad galiu išmokti latvių kalbą iš dalies savo gimtosios kalbos pagrindu.

Čia nutiko įdomus dalykas, nes norėdamas debiutuoti su vertimu iš latvių kalbos negalėjau pradėti nuo romano, be to, mūsų leidykloms neleng­va įsiūlyti latvišką romaną, o latvišką apsakymą mūsų kultūrinei periodikai įsiūlyti nesunku. Tada susigriebiau, kad pastaraisiais metais apskritai esu nedaug skaitęs apsakymų, o tai įdomus žanras.

Žinoma, gerų latviškų apsakymų radau nedaug, bet man nedaug ir reikėjo. Apsakymas (arba novelė) negali būti šiaip koks nors įdomus pasakojimas, kaip, tarkim, intriguojamai išsišakojęs romanas. Apsakymas turi efektingai smogti savo klastingai nuslėpta įtaiga. Ir džiaugiuosi, kad tokių radau.

Svajonė išversti latvišką romaną išsipildė nelengvai ir su įvairiomis kliūtimis, bet galiausiai Kalnozolo romanas yra džiugus laimikis, nes su originaliu ir sėkmingai įgyvendintu sumanymu – psichikos sutrikimą turinčio personažo dienoraščiu, kupinu visokiausių netikėtų kuriozų. Metų pradžioje praleidau netrumpą laiką Ventspilio rašytojų ir vertėjų rezidencijoje, o iš ten nuvažiavau į Talsus, man jau anksčiau pažįstamą miestą, bet ten dar suradau kai kurias romane aprašomas vietas (Talsai romane niekur neminimi, bet rašytojas neslėpė, kad veiksmas vyksta būtent ten).

– Ką dar būtinų būtiniausiai norėtumėte išversti į lietuvių kalbą? Apskritai ar turite tokį norimų išversti autorių sąrašą?

– Daugybė knygų, kurių vertimų kadaise norėjosi, jau išversta (kai kurios mano paties). Dar šio to liko, pavyzdžiui, Williamo Goldingo ir dar kai ko, bet būtinybės jau nedaug.

– O kaip manote, kokius lietuvių prozos kūrinius būtiniausiai reiktų išversti į kitas kalbas? Pirmiausia, žinoma, į anglų?

– Kažkur jau esu minėjęs, kad jeigu tokį romaną kaip Andriaus Jakučiūno Servijaus Galo užrašai būtų parašęs anglakalbis rašytojas, jis būtų verčiamas į kitas kalbas, taip pat ir lietuvių. Bet dabar tai prasta pradinė rinkodaros pozicija – romanų apie senovės Romą prirašyta daug, todėl Vakaruose iš karto kyla blokuojantis klausimas: ką gi dar mums nežinomas lietuvis galėtų apie tai pasakyti?

– Taip smalsu paklausti ir apie jūsų darbo rutiną, nors žinau, kad tokie klausimai, pavyzdžiui, kiek per dieną perskaitote ar parašote, lengvai nervina, tad klustelsiu kitaip, ar galima literatūroje pasislėpti nuo gyvenimo ir kartu jo išmokti?

– Skaitant literatūrą arba ją verčiant viskas įmanoma – ir pasislėpti nuo gyvenimo, ir jo išmokti, bet svarbiausia, kaip jau minėjau, rasti paralelinį pasaulį, kuris nesikerta su šiuo pasauliu, tik jį papildo. O darbo rutina, tai yra veiklos forma, pati savaime iš tikrųjų nuobodi. Kas kita jos turinys.

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą