Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 24d. 13:22

Latvių rašytoja N.Ikstena: sovietinė propaganda mus maitino apnuodytu gimtinės pienu

Nora Ikstena
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Nora Iksten

Garsiausia Latvijos rašytoja Nora Ikstena savo knygos „Motinos pienas“ pristatyme pasakojo apie tai, kaip išvykusi į Niujorką, negavo jokių atsakymų, o vienintelis atsiliepęs redaktorius, pasikvietė ją tik todėl, kad „norėjo pamatyti išprotėjusią merginą, rašančią latviškai“. Jis sakė, kad jeigu N.Ikstena nori būti pasaulinio garso rašytoja turi kurti angliškai. Vėliau, 2018-ųjų metų Londono knygų mugėje, pristatinėdama garsiausią savo romaną N.Ikstena pamojavo leidyklai: „Aš vis dar rašau latviškai!“

Šiais metais N.Ikstena taip pat dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Nors ji ir kuria gimtąja kalba, tai visiškai nereiškia, jog ji neišgirsta – autorė yra parašiusi 16 knygų, ji gausiai verčiama į užsienio kalbas, o jos populiariausias romanas „Motinos pienas“ yra išleistas milžinišku, 17 000 egz. tiražu.

Kartu su Olga Tokarčuk rašytoja pretenduoja į prestižinį EBRD literatūros prizą, vertą 20 000 eurų.

Terapinė Literatūra, kuriai aukojamasi

„Taip, manau, taip ir yra – literatūros vaidmuo šiais laikais terapinis, – pasakoja N.Ikstena, – žinoma, yra skaitančių dėl poilsio ir tai nieko blogo, bet knyga, tampanti tavo draugu, artimuoju, turi ir gydyti. Asmeniškai visada ieškau knygų, padedančių suprasti gyvenimą.

Lapkritį grįžau iš Japonijos, kurioje susitikau su ponių klubo, kuriame susirinkusios verslininkų žmonos, narėmis. Neįsivaizdavau, apie ką kalbėsiu su šimtu turtingų Tokijo damų. Tačiau jos manęs nepaleido keturias valandas, o vėliau paaiškėjo, kad po blizgančiomis istorijomis slypi tragedijos.

Neįsivaizdavau, apie ką kalbėsiu su šimtu turtingų Tokijo damų. Tačiau jos manęs nepaleido keturias valandas, o vėliau paaiškėjo, kad po blizgančiomis istorijomis slypi tragedijos.

Aš atsidūriau visai kitoje kultūroje – ten žmonės mandagūs, moterys tarsi porcelianinės lėlės, gražios, prabangios, subtilios. Mūsų pokalbis buvo labai šiltas ir, manau, viena iš priežasčių yra istorijos universalumas – motinos ir dukters santykis bet kokiame režime veikia panašiai.“

Paklausta apie tokio poveikio priežastis, autorė atsakė: „Tai sunku racionaliai paaiškinti, bet menininkas arba autorius turi būti pasišovęs kažką paaukoti. Nors ir „Motinos pienas“ pelnė pripažinimą, turėjau daug ko atsisakyti. Beveik visada teigiama energija ateina su neigiama, todėl reikia būti stipriam.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Iksten ir Danutė Kalinauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Iksten ir Danutė Kalinauskaitė

D.Kalinauskaitė pastebėjo, kad kurdamas autobiografinę knygą rašytojas ir pats išsivaduoja.

„Dauguma man užduoda klausimą, kodėl pasirinkau parašyti romaną, bet ne dokumentinį pasakojimą apie tai, kas vyko su mano motina, šeima ir šalimi sovietų laikais. Vis dėlto esu žmogus, rašantis grožinę literatūrą ir, iš tiesų, apie šią knygą galvojau jau nuo 1998-ųjų metų, kai mano jauna motina išėjo anapilin. Pamenu, kad savo pirmojo romano egzempliorių apie dukrą, važiuojančią į motinos laidotuves, gavau dieną prieš savosios. Tą akimirką ir pradėjau galvoti apie „Motinos pieną“.

Be abejo, nesėdėjau per tą laiką dykai, parašiau labai daug knygų. Atėjus tinkamam momentui, pagaliau galėjau imtis pasakojimo, kuris manęs niekada nepaleido. Kalbant apie autobiografiškumą skaitytojai dažnai klausia apie fantazijos ir tikrovės ribas. Manau, jeigu rašytojas savo ir šeimos atžvilgiu rašo sąžiningai ir žiauriai, negalima dėl to priekaištauti, nes tokia rašymo esmė.“

Gerbiu ir suprantančias, kad nebus geros motinos

„Pagal kultūros tradiciją motinystė užkelta ant pjedestalo, jei moteris atsisako jos arba renkasi vienatvę – ji savęs nerealizavusi. Taigi, kūriniai, kvestionuojantys motinystę laužo stigmas, – teigė D.Kalinauskaitė, klausdama, kaip „Motinos pieną“ sutiko skaitytojai Latvijoje.

N.Ikstena pabrėžia, kad būtent motinos ir dukros santykių istorija žmonėms sukėlė palengvėjimo jausmą: „Paaiškėjo, kad dauguma motinų ir dukrų santykiai nebuvo vienareikšmiai. Žinoma, nenorėjau specialiai parodyti, kas yra motina. Panašiai kaip ir lietuvių, latvių tautosakoje ji irgi yra balta motinėlė, gyvybės davėja. Be abejo, šiuolaikiniame pasaulyje labai gerbiu moteris, kurios gimdo vaikus, sugebančias būti fantastiškomis mamomis. Bet gerbiu ir suprantančias, kad nebus geros motinos. Nemanau, kad šis instinktas yra įgimtas, įgytas ar apskritai apibrėžtas. Tai ir yra svarbiausia.“

Sovietinis pienas“, arba Nereikia pamiršti to, kas buvo

Anglijoje N.Ikstenos romanas pervadintas į „Sovietinis pienas“, anot jos, tai nebuvo leidyklos taisyklių tenkinimas, tai buvo paprasčiausias pokštas: „Pradžioje visiškai nenorėjau jo keisti, užtrenkiau duris ir išeidama pasakiau, gal pavadinkime jį „Sovietiniu pienu“. Leidėjai griebėsi to ir sakė, kad tai genialus pavadinimas ir britams jis suveikė. Kalbant apie knygą, nė viena eilutė nėra pakeista.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ pristatymas

Paklausta, kaip užsieniečiai supranta sovietinę realybę N.Ikstena atsako: „Taip, esu girdėjusi daug atsiliepimų, nuomonių, sovietmečio realijos jiems labai įdomios. Pasaulis daug girdėjo apie Holokaustą, bet mažai girdėjo apie Stalino režimą. Taip, mokykloje buvau pirmūnė, bet turėjau problemų dėl elgesio. Pavyzdžiui, militarinio mokymo klasėje buvo labai tvarkinga mergaitė, ji niekada niekam neprieštaravo. Kartą ji stovėjo prieš mane ir visi turėjom užsidėti dujokaukes, jeigu pamenate jos buvo su vamzdeliu ir dangteliu, kurį atidarius buvo galima kvėpuoti. Mums sakė atidaryti dangtelį ir laukti, kada pikti amerikiečiai atakuos ir bus atominis karas. Stovėdama prieš mane mergaitė ėmė svirduliuoti ir pargriuvo. Paaiškėjo, kad ji nepravėrė dangtelio, nes bijojo ir nenorėjo nieko supykdyti. Deja, buvo tokių chuliganų kaip aš, drįsusių nusiplėšti skardinę, nes norėjo įkvėpti, bet buvo galėjusių iš baimės ir uždusti. Tai tokia buvo realybė.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Iksten
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Iksten

N.Ikstena mano, kad reikia kuo daugiau kalbėti apie sovietmetį dėl to, kas 2008-ais metais įvyko Gruzijoje bei pastarųjų įvykių Kryme: „Nors ir neturime gyventi baimėje, mes negalime užsimerkti“.

Ji pateikia pavyzdį apie filosofus Simone de Beauvoir ir Žaną Polį Sartre'ą, atvykusius iš „sustabarėjusios Prancūzijos“ ir nesupratusius, kad sovietinėje realybėje iš tiesų nėra nieko kūrybiško ir įdomaus.

Metafora, nuo kurios laksto skruzdėlės

D.Kalinauskaitė prisimena, kad tiek pieno, tiek žuvų taukų nemėgsta, tačiau skaitydama N.Ikstenos romaną „Motinos pienas“ jautė lakstančias skruzdėles.

„Taip, mano kartos žmonės, skaitydami apie šiltą pieną jaučia šiurpuliukus, nes jie patys prisimena, kaip gėrė karštą pieną su plėvele. Man ši metafora susideda iš dviejų dalių: iš vienos pusės tai gyvybės gėrimas, kurį mes visi šiame gyvenime gauname. Romane mergaitė negauna to pieno, vadinasi ji lyg atplėšta nuo gyvybės šaltinio. Kitą vertus, latvių tradicijoje turime gražių metaforų apie pieną. Pavyzdžiui, Lietuvoje sakoma „vanduo šiltas kaip arbata“, o latviai sako „vanduo šiltas kaip pienas“. Kalbėdami apie rojų latviai sako, kad ten yra pieno upės, o danguje vietoje Paukščių Tako yra Pieno Takas. Pienas – labai poetiška metafora. Beje, neprieštaravau, kad anglai knygą pavadintų „Sovietinis pienas“, nes mes gyvenome sovietine propaganda ir mus maitino apnuodytu gimtinės pienu. Viską sudėjus metafora užaugo į kažką didesnio, negu rašydama galvojau. O šiaip, esu alergiška pienui, labiau mėgstu baltą vyną“, – pasakoja N.Ikstena.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas