Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 12d. 21:15

Laurence’o Reeso knyga apie Aušvicą: „Dantės pragaras, palyginti su šiuo, tikruoju, yra neįtikėtinai juokingas“

Laurence Rees knyga „Aušvicas“ Knygos ištrauka
Laurence’o Reeso knyga „Aušvicas“

„Manau, ši knyga yra vienas svarbiausių veikalų, leisiančių geriau suprasti Holokaustą“, – taip apie lietuvių kalba ką tik pasirodžiusią britų istoriko ir žurnalisto Laurence’o Reeso knygą „Aušvicas: naciai ir „Galutinis sprendimas“ sako buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Władysławas Bartoszewskis, pats kalėjęs didžiausioje nacių įkurtoje koncentracijos stovykloje.

L.Reesas knygoje „Aušvicas“ (vertė Matas Geležauskas, leidykla „Kitos knygos“) pateikia penkiolika metų rinktus interviu su Holokaustą išgyvenusiomis įvairių tautybių aukomis ir nusikaltėliais vokiečiais. Pašnekovai atskleidžia, kaip veikė koncentracijos stovyklos, kokie buvo masinių žudynių metodai, kas padėjo išgyventi arba sukurpti sėkmingą pabėgimo planą, užsimenama net apie viešnamį, kuriame riba tarp kalinių ir prižiūrėtojų tapdavo ypač menka.

Ne tik surinkęs interviu, bet ir ištyręs daugybę dokumentų archyvuose, L.Reesas svarsto, kodėl kai kurie žmonės žydų genocidą vertina kaip teigiamą ar net sveikintiną įvykį. Autorius klausia, kaip nutiko, kad XX amžiaus Vokietijos – kultūringos tautos Europos širdyje – piliečiai apskritai vykdė tokius nusikaltimus?

L.Reesas – britų istorikas, dokumentinių filmų ir laidų kūrėjas, buvęs BBC kanalo istorinės programos vadovas, aštuonių knygų autorius. Jo laidos ir knygos naudojamos kaip mokomoji medžiaga Didžiosios Britanijos mokyklose. Autorius daugiau kaip 20 metų specializuojasi Antrojo pasaulinio karo istorijoje, labiausiai tyrinėja nacistinės Vokietijos vykdytą politiką ir nusikaltimus, todėl jo kompetencijomis neabejojama.

Pateikiame ištrauką iš šios knygos skyriaus „Laukinės žudynės“, kurioje pasakojama apie ypatingųjų būrių darbą Aušvico koncentracijos stovykloje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Į Aušvico koncentracijos stovyklą atvežtų naujų kalinių rūšiavimas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Į Aušvico koncentracijos stovyklą atvežtų naujų kalinių rūšiavimas

Siekdami neatsilikti nuo atvykstančių traukinių srauto, naciai padidino keturiuose Aušvico krematoriumuose dirbančių ypatingųjų būrių (Sonderkommando) narių skaičių – dabar ten dirbo nebe 200, o beveik 900 žmonių. Šiems žmonėms teko šlykščiausias darbas stovykloje: jie turėjo pasirūpinti, kad nauji atvykėliai ramiai ir tvarkingai nueitų į dujų kameras sutvarkyti lavonus po žudynių.

Dario Gabbai ir Morrisas Venezia, pusbroliai iš Graikijos, netyčia atsidūrė tuose papildomuose ypatinguosiuose būriuose. Kai 1944 metų balandį atvyko į Aušvicą, vokiečiams pasiteiravus, ar kam nors yra tekę dirbti kirpėju, graikai pasisiūlė tapti savanoriais. Morriso tėvas buvo kirpyklos savininkas. Jis liepė pusbroliui kelti ranką, nors šis amato visai neišmanė. Kaip ir daugelį Aušvice atsidūrusių giminaičių, juos guodė faktas, kad su visomis laukiančiomis negandomis galės grumtis drauge.

Nei kapas, nei vokiečiai nepaaiškino, kokį darbą pusbroliams teks dirbti, nebuvo jokio pasiruošimo, jie tiesiog stačia galva buvo panardinti į siaubo filmą.

Morrisą ir Dario nuvedė į vieną iš Birkenau krematoriumų, davė didžiules žirkles – pusbrolių manymu, tinkamesnes kirpti avims, o ne žmonėms, – ir nuvedė į nuogų lavonų prikrautą kambarį. „Negalėjome patikėti, – pasakoja Morrisas. – Jie atrodė kaip sardinės skardinėje!“ Juos atlydėjęs kapas ėmė sparčiai lipti per sukrautus lavonus, pašėlusiai greitai karpydamas moterims plaukus ir rodydamas Dario ir Morrisui, ko iš jų tikisi. Tačiau jiedu, ėmęsi kirpti nuogas moteris, stengėsi nelipti ant kūnų ir atsargiai juos apeidavo. Kapą tai supykdė ir jis apkūlė juos lazda. Pusbroliai ėmėsi darbuotis ir tarp lavonų judėti sparčiau, tačiau, Dario atsistojus ant vienos negyvos moters pilvo, pro burną išėjo lavone susikaupusios dujos ir kūnas išleido tarytum dejonę. „Dario taip išsigando, – prisimena Morrisas, – kad tiesiog nupuolė nuo lavonų krūvos.“

Nei kapas, nei vokiečiai nepaaiškino, kokį darbą pusbroliams teks dirbti, nebuvo jokio pasiruošimo, jie tiesiog stačia galva buvo panardinti į siaubo filmą. „Tai buvo neįtikėtina! – sako Morrisas. – Kaip turėjau jaustis? Niekas negali įsivaizduoti, kas iš tikrųjų ten vyko ir kaip su mumis elgėsi vokiečiai.“ Tuo metu kaliniai nežinojo, kad SS ekonomikos padalinys įsakė Aušvico ir kitų koncentracijos stovyklų vadovybei surinkti visus ilgesnius nei poros centimetrų žmonių plaukus – iš jų buvo vejami siūlai, reikalingi gaminant „veltines kojines povandeninių laivų įguloms ir veltines žarneles geležinkeliams“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovykla
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovykla

Dario ir Morrisas suprato, kad norėdami išgyventi turės prisitaikyti ir padaryti tai teks greitai. Taigi, krematoriumo rūsį užpildant vis naujų traukinių keleiviams, pusbroliai sparčiai įvaldė savo darbo techniką. Atvykėlius suvarydavo į ilgą požeminį kambarį, kuriame vokiečiams šaukiant Schnell! Schnell! (vok. „greitai“) jie turėdavo kuo greičiau nusirengti ir prisiminti, kur pasidėjo rūbus, nes, anot nacių, po dušo turėsią juos pasiimti. Daugelis moterų, nuogos varomos tolyn link dujų kameros, šaukė: „Gėda! Gėda!“ Dario Gabbai sako: „Kai kurie žmonės imdavo suprasti, kad čia kažkas ne taip, tačiau niekas negalėjo nieko padaryti. Procesas negalėjo sustoti, suprantate. Viskas buvo daroma remiantis vokiška perspektyva. Jie šituos dalykus organizavo jau ne vienus metus, taigi viskas vyko sklandžiai.“

Anapus užrakintų durų Dario Gabbai ir Morrisas Venezia girdėjo verkiančius ir sienas draskančius vaikus ir jų motinas.

Antrojo ir trečiojo krematoriumų dujų kameros buvo po žeme, tad, prikišus į patalpą žmonių ir užrakinus duris, „Zyklon B“ dujos į vidų patekdavo gana paprastai. Lauke ant dujų kameros stogo stovintys esesininkai atidarydavo liukus, po kuriais buvo specialūs į kameras vedantys vieliniai vamzdžiai. Dujų kanistrus įdėdavo į tuos vamzdžius, nuleisdavo žemyn, o dujoms pasiekus apačią, liukus uždarydavo. Anapus užrakintų durų Dario Gabbai ir Morrisas Venezia girdėjo verkiančius ir sienas draskančius vaikus ir jų motinas. Morrisas prisimena, kaip kartą, kai kameroje buvo koks tūkstantis žmonių, jis girdėjo balsus, šaukiančius: „Dieve! Dieve!“ „Lyg balsas iš katakombų. Tokį balsą kartais tebegirdžiu galvoje.“ Triukšmui nutilus, būdavo įjungiami galingi ventiliatoriai, pašalinantys dujas, ir tuomet darbo tekdavo imtis Morrisui, Dario ir kitiems ypatingųjų būrių nariams.

„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

„Kai duris atidarydavo, – prisimena Dario, – matydavau žmones, prieš pusvalandį įžengusius į dujų kamerą, matau, kaip jie stovi, kai kurie pajuodavę ir pamėlynavę nuo dujų. Neturintys, kur dėtis. Negyvi. Užsimerkęs tebematau stovinčias moteris su vaikais ant rankų.“ Ypatingieji būriai turėdavo išnešti lavonus iš dujų kameros ir nedideliu kūnams skirtu liftu nugabenti iki pirmame aukšte, tiesiai virš dujų kamerų, įrengtų krematoriumo krosnių. Tada vyrai grįždavo į dujų kameras nešini galingomis vandens žarnomis ir nuo sienų ir grindų nuplaudavo kraują ir išmatas.

Šią klaikią operaciją kartais prižiūrėdavo vos pora esesininkų. Net kai žudynės vyko maksimaliu tempu, aplinkui sukiodavosi tik po kelis SS vyrus. Be abejo, tai iki minimumo sumažino skaičių vokiečių, rizikuojančių patirti psichologines traumas, su kuriomis teko susidurti žudikų būriams Rytuose. Tačiau, kalbėdami apie tuos nedaugelį žudynes prižiūrėjusių SS narių, mes ne tik kad stokojame ataskaitų apie šių vyrų psichologinį palūžimą, priešingai – yra užfiksuota atvejų, kai galimai vokiečiai sadistiškai mėgavosi savo veiksmais. Dario Gabbai prisimena, kad vienas esesininkas kartais lankydavosi krematoriume, išrinkdavo septynias ar aštuonias dailias merginas ir liepdavo joms nusirengti ypatingojo būrio akivaizdoje. Tada šaudavo joms į krūtis arba lytinius organus ir merginos čia pat mirdavo. „Tuomet nejautėme nieko, – sako Dario. – Žinojome, kad mūsų dienos taip pat suskaičiuotos, kad niekaip neišgyvensime tokioje aplinkoje. Bet ir šuo kariamas pripranta.“

Tuomet nejautėme nieko. Žinojome, kad mūsų dienos taip pat suskaičiuotos, kad niekaip neišgyvensime tokioje aplinkoje.

Morrisas Venezia prisimena, kaip vieną vakarą, pačiame vengrų genocido įkarštyje, trys jaunos moterys – dvi seserys ir jų draugė – priėjo prie vieno SS pareigūno ir pasiprašė būti nužudytos kartu. Esesininkas „su džiaugsmu“ sutiko patenkinti tokį prašymą, taigi sustatė jas vieną už kitos, išsitraukė revolverį ir nušovė visas tris moteris vienu šūviu. „Tuojau pat jas nunešėme, – pasakoja Morrisas Venezia, – ir įmetėme į liepsnas. Tada išgirdome kažką rėkiant – viena iš trijų negavo kulkos, tiesiog apalpo <...>. O tas vokietis vis vien buvo labai patenkintas, nes bent jau dvi iš jų sugebėjo nušauti vienu šūviu. Tie gyvuliai <...>. Jokio žmogaus smegenys nėra pajėgios tuo patikėti ar suprasti. Neįmanoma patikėti, kad tai vyko. Bet mes viską matėme.“

Vienas stulbinantis pavyzdys, kaip išgyvenusiųjų pasakojimai šiandien gali atitikti anuomet užfiksuotus liudijimus: Morriso ir Dario istorijos atitinka turinį laiškų, kuriuos parašė kiti ypatingųjų būrių nariai, vėliau palaidoti konteineriuose aplinkui krematoriumą. Šiose po karo atrastose nuotrupose galima rasti labiausiai jaudinančias Aušvico istorijos akimirkas, ypač turint omenyje, kad visi, vienaip ar kitaip užfiksavę savo patirtis, galiausiai buvo nužudyti. 1952 metais greta trečiojo krematoriumo griuvėsių buvo iškastos vieno tokio ypatingojo būrio nario laiško liekanos. Ten pasakojama apie seksualinį sadizmą, panašų į tai, ką prisimena Dario ir Morrisas: „<...> arba šarfiureris (štabo seržantas) Frostas. Kai atvažiuodavo daugiau traukinių, jis stovėdavo prie nusirengimo kambario durų ir apčiupinėdavo kiekvienos pro jį praeinančios nuogos jaunos moters lytinius organus. Būdavo, kad įvairaus rango esesininkai kaišiodavo pirštus gražioms merginoms į lytinius organus.“

Tame pačiame laiške prisimenami ir žydų protestai prieš vokiečiams padedančius tautiečius ir jų gėdinimas. Kartą prabilo mažas, septynerių ar aštuonerių metų, berniukas: „Kodėl, būdamas žydas, imiesi tokius dailius vaikus vesti į dujų kamerą – vien tam, kad išgyventum? Ar tavo paties gyvybė tarp žudikų tau brangesnė už tokią gausybę žydų gyvybių?“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Turbūt labiausiai jaudinantį laišką ypatingojo būrio narys Chaimas Hermannas parašė savo žmonai ir dukteriai. Laiškas buvo rastas 1945 metų vasarį po žmonių pelenų krūva šalia vieno iš krematoriumų. Chaimas tiksliai nežinojo, gyvi jo šeimos nariai ar mirę, tačiau vis tiek prašo žmonos atleidimo: „Jei kartais mūsų gyvenime ir pasitaikydavo smulkių nesusipratimų, dabar suprantu, kaip negebėjau vertinti nugyvento laiko.“ Gyvenimą Aušvice Hermannas apibūdina kaip „visiškai kitokį pasaulį, jei nori, šią vietą gali vadinti pragaru, tačiau Dantės pragaras, palyginti su šiuo, tikruoju, yra tiesiog neįtikėtinai juokingas, mes visi tiesioginiai šio pragaro liudininkai ir gyvi iš jo neištrūksime <...>“. Chaimas taip pat su įkarščiu stengiasi žmoną užtikrinti, kad jo psichinė būklė gera: „Naudojuosi šia galimybe tave patikinti, jog išeinu ramiai, galbūt netgi didvyriškai (tai priklausys nuo aplinkybių).“ Deja, nė vienas tiesioginis liudininkas neišgyveno ir nebegali mums papasakoti, ar Chaimas Hermannas laikėsi žmonai duoto žodžio, atėjus laikui mirti greitai po to, kai 1944 metų lapkritį baigė savo nepaprastą laišką.

Po kurio laiko nieko nebežinai. Dėl nieko nebesuki galvos. Štai kodėl tave vėliau ima graužti sąžinė ir nesiliauja iki dabar.

Daugelis ypatingųjų būrių narių, įskaitant ir Dario bei Morrisą, žinojo, kad jų artimieji jau žuvo krematoriumo liepsnose ir kad jie patys dabar lengvina naciams užduotį išžudyti dar ne vieną tūkstantį. Kiekvienas iš šių vyrų turėjo susikurti strategiją, kaip nepalūžti. Dario pasirinko paprastą metodą: „užvėrė“ protą nuo to, kas vyko aplinkui, ir tapo „bejausmis“ tartum „robotas“. „Po kurio laiko nieko nebežinai. Dėl nieko nebesuki galvos. Štai kodėl tave vėliau ima graužti sąžinė ir nesiliauja iki dabar. Kas nutiko? Kodėl mes taip elgėmės?“ Tačiau giliai širdyje vyras žino, kodėl neatsisakė darbo ypatingajame būryje. Kad ir kokia prasta būtų situacija, „visada galima rasti jėgų ištverti dar vieną dieną“, mat troškimas gyventi – itin stiprus. Morrisas Venezia jaučia dar didesnę atsakomybę už savo veiksmus: „Mes ir patys sužvėrėjome <...> kasdien degini lavonus, diena po dienos, tas pats ir tas pats. Pripranti. Girdėdami riksmus iš dujų kameros, mąstėme, kad turėtume nusižudyti, nebedirbti vokiečiams. Tačiau ir nusižudyti nėra taip paprasta.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Kaip rodo išlikusių gyvų liudininkų pasakojimai ir iškasti laiškai, ypatingieji būriai dalyvavo kone kiekviename žudymo proceso etape, tačiau daugiausia jiems teko prisidėti, kai nužudyti į krematoriumą atsiųsdavo mažesnes grupeles. Tokiais atvejais dujų kameros buvo per didelės ir negalėjo būti naudojamos „efektyviai“, taigi būdavo griebiamasi tradiciškesnių metodų. „Nutikdavo, kad atveždavo kokius penkiasdešimt žmonių, – pasakoja Dario, – turėdavome juos po vieną atitempti už ausų ir esesininkai nušaudavo žmogų iš nugaros.“ Vyras prisimena, kad tokiais atvejais būdavo „daug kraujo“.

Paradoksalu, bet nors ypatingųjų būrių nariai dirbdami prisižiūrėdavo tokių siaubingų dalykų, palyginti su kitų kalinių gyvenimo sąlygomis Aušvice, jie gyveno gana gerai.

Ypatingieji būriai turėdavo surinkti rūbus iš nusirengimo kambario ir dažnai ten rasdavo paslėpto maisto ar vertingų daiktų – deimantus ar auksą buvo populiaru slėpti batuose.

Morrisas ir Dario miegodavo virš krematoriumo, švaresnėse ir ne taip utėlių privisusiose lovose nei įprasti barakų gultai. Vakarais tame kambaryje jie sėdėdavo, šnekučiuodavosi apie praeitį, kartais netgi dainuodavo graikiškas dainas. Maistas taip pat buvo geresnis negu kituose stovyklos sektoriuose, kartais jiems net pavykdavo gauti degtinės. Visa tai buvo įmanoma, nes ypatingieji būriai galėdavo prieiti prie vertingų daiktų, visai kaip dirbantieji „Kanadoje“. Žudymo proceso metu buvo keletas galimybių „susiorganizuoti“ ką nors vertingo. Ypatingieji būriai turėdavo surinkti rūbus iš nusirengimo kambario ir dažnai ten rasdavo paslėpto maisto ar vertingų daiktų – deimantus ar auksą buvo populiaru slėpti batuose. Be to, jiems tekdavo ir gėdinga užduotis patikrinti visas nuo dujų uždususių žmonių kūno angas ieškant brangenybių.

Vertingus daiktus kaip ir reikėjo atiduoti kapams, o šie savo ruožtu juos turėjo perduoti esesininkams. Tačiau, visai kaip ir „Kanadoje“ dirbantys kaliniai, ypatingųjų būrių vyrai galėdavo paslėpti šiek tiek nukniauktų vertybių ir vėliau išmainyti jas klestinčioje juodojoje Aušvico rinkoje arba derėdamiesi su įvairia dingstimi darbo reikalais į krematoriumą užsukdavusiais kaliniais – pavyzdžiui Aušvico ugniagesiais – ar tiesiogiai su SS nariais. Šitaip ypatingųjų būrių darbininkai menkus oficialius maisto davinius galėjo papildyti tokiais delikatesais kaip saliamis, cigaretės ar alkoholis.

Aušvice kalėjęs teismo medicinos ekspertas Miklosas Nyiszlis prisimena, kokio maisto pasitaikydavo: „Ant stalo buvo gausu pačių įvairiausių rinktinių patiekalų, visko, ką tik deportuotieji pajėgė su savimi atsigabenti keliaudami neaišku kur: visokiausi konservai ir padažai, uogienės, kelios saliamio rūšys, pyragai ir šokoladas.“ Jis prisiminė, kad „laukiantį stalą dengė sunki šilko brokato staltiesė, ant jo stovėjo puikūs inicialais puošti porceliano indai, greta – sidabriniai indai ir įrankiai. Visa tai priklausė išvežtiesiems.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/