Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 21d. 19:18

Lauryno Katkaus literatūrinės Šveicarijos gidas (3 dalis): pokalbis su slemo ir spoken word leidėju Matthiasu Burki

Matthiasas Burki
Mischa Christen nuotr. / Matthiasas Burki

Viešėdamas Šveicarijoje, supratau, kad jos literatūra iš vokiškai kalbančių šalių mums mažiausiai pažįstama. O yra nemažai bruožų, kurie mus sieja, pavyzdžiui, santykinis krašto mažumas arba valstietiško prado svarba. Todėl sumaniau padaryti seriją pokalbių su šveicarų literatūros dalyviais – rašytojais, kritikais, žurnalistais, leidėjais, renginių organizatoriais.

Su jais kalbėsiuosi ne tik apie asmenybes, temas, žanrus ir stilius, bet ir literatūros „variklį“ sukančius organizacinius, institucinius, materialinius velenus.

Šį kartą Užgavėnių dieną Liucernoje kalbėjausi su leidyklos „Der gesunde Menschenversand“ vadovu Matthiasu Burki.

Laurynas Katkus: Matthiasai, tavo leidyklos koncepcija neįprasta: tu leidi daugiausia audioknygas, be to, jos priklauso konkrečiam žanrui – spoken word, sakytinės literatūros žanrui. Vokiečiakalbėje erdvėje aš nežinau kitos leidyklos, kuri turėtų tokį profilį. Kaip sugalvojai tokį dalyką?

Matthiasas Burki: Viskas prasidėjo nuo renginių organizavimo – pirmiausia nuo poezijos slemų. Mes surengėme vienus pirmųjų poezijos slemų Šveicarijoje, kurie tada dar vykdavo kaip konkursai – dešimt autorių, kiekvienas turi po šešias minutes, o paskui publika balsuoja plodama, arba žiuri sprendžia. Tada mes dar buvome dviese. Kadangi Šveicarijoje buvo nedaug slemerių, dažnai kviesdavomės vokiečių autorius, ir su jais šnekėdamiesi priėjome prie išvados, kad reikėtų tuos pasirodymus įrašyti ir išleisti, tada būtų tarsi baigtas produktas.

Tokia buvo pradžia. Per metus mes išleisdavome maždaug vieną kompaktą, vieną garsinę knygą, o šiaip toliau rengėme poezijos slemus ir kitų sakytinės literatūros formų skaitymus. Kartais išleisdavome kokią knygą, bet nereguliariai, ir tik gerokai vėliau, nuo 2009-ųjų, pradėjome leisti seriją „Sprechtexte“ (įkalbėti tekstai), kurioje knygos pavidalu pasirodydavo tekstai, originaliai skirti radijui arba scenai. Šiuo metu maždaug pusę mūsų pavadinimų sudaro tekstinės knygos, pusę – kompaktai, tačiau koncepcija lieka ta pati – leidžiame viešam skaitymui skirtus tekstus, kurie turi būti ne radijo teatro įrašai, o įskaityti pačių autorių. Esu išleidęs keletą radijo pjesių įrašų, bet tai buvo išimtys.

Vokietijoje yra keletas leidyklų, kurios turi panašią programą; dažniausiai jos leidžia knygas kartu su kompaktais.

L.K.: Kaip tu susidomėjai sakytine literatūra – ar studijavai germanistiką? Ar organizavai renginius kokiai nors konkrečiai rašytojų ar slemerių grupei?

M.B.: Ne, pradžioje iniciatyvą parodėme mes. Su bičiuliu Tomiu nuvažiavome į Berlyną, kur vyko renginys pavadinimu „Vokiečių literatūros čempionatas“. Tai buvo inscenizuotas poezijos slemas su bokso ringu, raundo numerį skelbiančiomis merginomis ir t.t., taigi toks beveik performansas. Tai mums patiko, tad mes nusprendėme rengti poezijos slemus ir Šveicarijoje. 1999-aisiais padarėme turą po šalį ieškodami autorių, kurie tokiu būdu skaitytų savo tekstus, kurie tiktų stiliaus ir turinio požiūriu. Kai kur jau buvo autorių susibūrimų, bet jie buvo labai laisvi, o tie, kurie žinomi dabar, pvz., „Bernistüberall“ (Bernas yra visur) įkurti gerokai vėliau. Žodžiu, visa tai – renginiai ir autoriai – tarsi surado vienas kitą.

L.K.: O kodėl leidyklą įkūrėte Liucernoje?

M.B.: Iš pradžių mes veikėme Berne, nes aš ten studijavau etnologiją, o paskui persikėlėme į Liucerną, bet dėl to, kad aš čia dirbau kultūros žurnalistu. Mano gimtinė netoli Liucernos...

L.K.: Bet ar čia buvo koks slemo poezijos centras, ar veikė kokia poetų grupė?

M.B.: Ne, Centrinėje Šveicarijoje gyvena gana nedaug autorių, tačiau vyksta daug renginių. Pavyzdžiui, Liucernoje yra tokia „Ložė“, ten skaitymai vyksta beveik kas savaitę. Taip pat yra du festivaliai... Renginių daug ir kitose vietovėse. Taigi turint omenyje miesto dydį, Liucernoje renginių užtenka. Tačiau autorių, deja, nedaug. Tarp mano leidyklos autorių nėra nė vieno iš Liucernos. Apie 70 procentų mano autorių yra iš Berno...

L.K.: Bernas yra visur... Ar tebedirbi kultūros žurnalistu?

M.B.: Ne, dabar mano pagrindinis darbas yra leidyba.

L.K.: Kiek darbuotojų turi leidykla?

M.B.: Turime maždaug pusantro etato. Tamaris dirba puse etato, ir dar vienas draugas padeda mums ketvirtadienio rytais. Bet nemažai darbų padaroma už leidyklos ribų – redagavimas, dizainas...

L.K.: Minėjai, kad iš pradžių buvote dviese. Ar pasikeitė leidyklos koncepcija, kai partneris išėjo?

M.B.: Pačioje pradžioje mes dar buvome studentai, paskui šalia leidybos turėjome kitų darbų. Atėjo momentas, kai jis nusprendė daryti ką kita, o aš likau leidykloje. Bet tai nepakeitė koncepcijos, laikui bėgant atsirado daugiau knygų, bet ne dėl to, kad jis išėjo.

L.K.: Leidyboje svarbus ir finansinis aspektas. Tavo leidykla gyvuoja jau penkiolika metų, vadinasi, kažkaip pavyko su tuo susidoroti. Koks buvo tavo sėkmingiausias projektas?

Šiandien esu pardavęs 35 000 egzempliorių, tai labai daug, juo labiau kad knyga parašyta tarme, ką ne visi mėgsta. Šveicarijoje bestseleriu laikoma knyga, kurios parduota daugiau nei 10 000–15 000 egzempliorių.

M.B.: Be abejo, Pedro Lenzo „Der Goalie bin ig“ (Čia aš varatarius). Tai be konkurencijos geriausiai perkama mūsų knyga. Ji išversta jau į septynias kalbas, nors finansine prasme vertimai nėra labai reikšmingi. Pagal ją buvo pastatytas teatro spektaklis ir susuktas filmas. Pajamų davė licencijos pardavimas, be to, filmas buvo labai populiarus, ir dėl jo buvo nupirkta dar du ar trys tūkstančiai knygų. Lenzo knyga buvo ketvirta serijos knyga, ji išėjo 2010-aisiais, beveik dveji metai po to, kai nusprendžiau atsidėti vien tik leidybai. Taigi ji pasirodė tinkamiausiu momentu. Be abejo, aš turėjau sutaupęs pinigų, kad po penkių mėnesių nereiktų pasakyti – ė, nieko neišeis, bet jos sėkmė leido man įgyvendinti daug sumanymų, išleisti kitas knygas, ir apskritai – tęsti leidybinę veiklą. Šiandien esu pardavęs 35 000 egzempliorių, tai labai daug, juo labiau kad knyga parašyta tarme, ką ne visi mėgsta. Šveicarijoje bestseleriu laikoma knyga, kurios parduota daugiau nei 10 000–15 000 egzempliorių. Taigi tai superbestseleris, ir tas jaučiasi net šiemet, kai jos nupirkta daugiau nei 1000 egzempliorių, nors nuo pasirodymo praėjo jau septyneri metai. Tai tarsi banga... nežinau, ar kada nors tokia sėkmė mane dar kartą ištiks, todėl turiu konstruoti leidyklos programą taip, kad būčiau nepriklausomas nuo tokių dalykų.

L.K.: Šį klausimą man reikėjo užduoti prieš paskutinįjį: kai pradedi tokį verslą, kur reikia labai sunkiai dirbti ir kuris finansiniu požiūriu labai rizikingas, turi būti labai užsispyręs ir tikėti, kad tai, ką darai, yra reikalinga ir prasminga. Koks buvo tavo svarbiausias akstinas steigiant leidyklą, o gal ir iki šiol: ar žanras, kurį norėjosi išpopuliarinti, ar autoriai, draugai, kurių tekstus, knygas norėjai iškelti?

Mischa Christen nuotr./Matthiasas Burki
Mischa Christen nuotr./Matthiasas Burki

M.B.: Ir tai, ir tai. Kai pirmą kartą nuėjau į slemo vakarą, man jis padarė didelį įspūdį, aš pagalvojau – tai forma, kuri nusipelno didesnio dėmesio ir yra literatūriškai įdomi, nes turi tą sakytinį komponentą, tą įtampą tarp rašytinio ir sakytinio teksto pavidalų, problematiką, kaip rašyti scenai, kaip tai perteikti... be to, slemo skaitymuose pajutau tą pačią atmosferą, emociją kaip anksčiau roko koncertuose. Poezijos skaitymai juk dažniausiai panašūs į paskaitas ar pamaldas.

Tai buvo pirminis impulsas, o paskui labai daug kas nutiko spontaniškai. Niekad neplanavau įsteigti leidyklos, darėm renginius, išleisdavom vieną kitą kompaktą, o paskui tai pradėjo organiškai vystytis, augti, prisijungė daug autorių, tarkim, Pedro Lenzas – mes iš pradžių išleidom jo kompaktą, rodos, 2004-aisiais... Tie autoriai, kurie yra kartu su mumis nuo pat pradžių, man labai svarbūs, aš juos labai vertinu.

Leidybai plečiantis, mes vis rečiau ką nors organizuodavom, ir dabar mes daugiausia tiesiog kreipiamės į skaitymų, festivalių, literatūros dienų organizatorius, kurių dabar visoje Šveicarijoje daug.

L.K.: Tavo leidžiama sakytinė literatūra yra daugiausia tarmiška. Tarmė yra glaudžiai su vieta susijęs dalykas, ypač Šveicarijoje, kur įvairiuose regionuose tarmės labai skirtingos. Kaip viena konkrečia tarme parašytą kūrinį priima žmonės, kurie šneka kitomis tarmėmis? Ar kūrinio recepcija būna aktyviausia tame regione, iš kurio kilęs autorius?

M.B.: Čia reikia pasakyti, kad vokiškoje Šveicarijos dalyje dauguma tarmiškai šnekančiųjų supranta vienas kitą. Yra keletas išimčių – pavyzdžiui, Valė kantono tarmė, iš dalies Graubiundeno tarmė kitiems sunkiai įkandamos, bet bendrai imant, atskiros tarmės yra suprantamos. Be abejo, tarkim, Berno autoriai Berne turi daugiau gerbėjų, nes ten yra didelė tarmės puoselėjimo tradicija nuo senų laikų, nuo tarmiškai dainuojančių bardų ir t.t. Taip, Berną galima laikyti tarmiškos literatūros centru, bet yra ir kitom tarmėm kalbančių autorių, ir jie nėra ignoruojami.

L.K.: Taigi šis tarme perteikiamas regioniškumas yra priimtinas visiems Šveicarijos vokiečiakalbiams kaip išraiška ko? – šveicariškos tapatybės, ryšio su tėvyne, ar ko kito?

M.B.: Kaip čia pasakyti – tie tarmiški autoriai, kuriuos aš leidžiu – taip pat keli kiti – neturi nieko bendro su įsišaknijimu, tėvyne ir taip toliau; jie rašo tarme todėl, kad tai kalba, kuria kalbama čia ir dabar, kuri geriausiai tinka jų tekstui ar kūriniui. Taigi jie nėra „tėviškėlės dainiai“ neigiama prasme.

Žinoma, egzistuoja ir „tėviškėlės lyrikos“, o ir prozos tradicija, kuri šlovina Šveicariją, aukština tėvynės grožį, gražų gyvenimą ir taip toliau.

Bet, kaip sakyta, mano leidžiami autoriai su tuo nesusiję: pavyzdžiui, „Varatarius“ – tai juk narkomano gyvenimo istorija... Kita vertus, dėl to intelektualai tarmišką literatūrą ilgą laiką automatiškai atmesdavo, ir iki šiol yra žmonių, kurie niekada neprisiverstų rašyti tarmiškai, nes tada atsiranda tos tėviškėlės, uždarumo konotacijos, tada tai skirta tik šveicarams, vokiečiams jau ne ....

L.K.: Čia Ciuricho snobai taip mano?

M.B.: Pavyzdžiui... Bet reikia pasakyti, kad tokių žmonių vis mažiau, nes atsirado daug geros tarmiškos literatūros. Ir jau anksčiau, pavyzdžiui, Eugenas Gomringeris iš dalies irgi rašė tarmiškai, paskui 70-tais metais buvo tarmiškos literatūros sąjūdis, tam tikra prasme spoken word pirmtakas, ten buvo rašytojų, kurie darė panašius eksperimentus kaip H.C.Artmannas ir Vienos grupė.

L.K.: O kaip šveicariška sakytinė literatūra priimama Vokietijoje?

M.B.: Tų, kurie rašo tarmiškai, tekstai išverčiami į literatūrinę kalbą. Tačiau yra nemažai tokių, kurie rašo literatūrine kalba, arba ir taip, ir taip. Taigi spoken word neturi būtinai būti tarmiškas. Bet, žinoma, tarmiškas mano knygas ir kompaktus daugiausia perka Šveicarijoje.

L.K.: Ar nelegalus kopijavimas tau problema?

M.B.: Nežinau (juokiasi).

L.K.: Lietuvoje leidėjai delsia leisti audioknygas, taip pat elektronines knygas – nors jos ir būtų pigesnės – todėl, kad bijo, jog jos bus tuojau pat nukopijuotos ir nelegaliai prieinamos internete.

M.B.: Na, su audioknygomis situacija tokia, kad rinka smarkiai traukiasi, kompaktų parduodama labai mažai. Tas vyksta įkandin muzikos rinkos. Aš pardavinėju audioknygas ir parsisiuntimui, per i-tunes ir pan., bet tai nekompensuoja bendro nuostolio, pardavimas internetu auga labai lėtai.

Šiuo metu tai didžiausias mano galvos skausmas – nežinau, kiek ilgai dar galėsiu leisti audioknygas. Be abejo, aš gaunu paramą iš kantono, iš valstybės, bet vis tiek turiu parduoti tam tikrą skaičių, kad tai būtų prasmingas užsiėmimas. Jei jų nupirks tik septyniasdešimt, arba keturiasdešimt... dabar dar taip nėra, bet pavojus yra.

Mischa Christen nuotr./Matthiasas Burki
Mischa Christen nuotr./Matthiasas Burki

L.K.: O kaip su knygų rinka?

M.B.: Šiuo metu Šveicarijoje ji šiek tiek traukiasi, apyvarta mažėja, bet mano knygų, bendrai imant, pardavimas auga. Bet kompaktai – rimta problema.

L.K.: Dabar jau greičiau išpirks vinilus nei kompaktus...

M.B.: Aš esu išleidęs du vinilus – muzikinius.

Grįžtant prie klausimo apie piratines kopijas – kuo dalykas populiaresnis, tuo daugiau tikimybės, kad jį bandys nelegaliai kopijuoti. O mano leidžiami dalykai yra labai specifiniai, skirti specifinei publikai, tad aš nemanau, jog juos daug kas nusikopijuoja.

L.K.: Sakei, kad Bernas yra spoken word centras. O kiti kantonai, miestai – ar yra tokių, kur važiuodamas žinotum, kad ten yra žmonių grupė, kuriems įdomi tavo produkcija, kurie jos laukia?

Taigi išeina, kad ši literatūros forma yra vos ne privilegijuota, nes turi daugiau prisistatymo galimybių – juo labiau, kad neretai jie daro programas kartu su muzikantais.

M.B. Labai aktyvus yra Sankt Galenas, ten yra gausi slemerių bendruomenė, daug renginių, bet ir, skirtingai nuo Liucernos, daug autorių, kurie turi savo atskiras programas, iš dalies stendapo, kabareto programas. O daugiau... įdomu, kad geriausi yra nebūtinai didžiausi miestai. Ciuriche vyksta nemažai poezijos slemų, bet su kitais spoken word žanrais daug sudėtingiau. Bazelyje irgi nieko ypatingo.

Tai labai priklauso nuo žmonių, kas nors 5–6 metus organizuoja renginius, o paskui išvažiuoja, tada ateina kitas, kuris daro ką nors kita. Daug kur spoken word vakarai vyksta ne literatūros namuose, o mažuose teatruose, kabaretuose, o kartais ir muzikiniuose klubuose. Taigi išeina, kad ši literatūros forma yra vos ne privilegijuota, nes turi daugiau prisistatymo galimybių – juo labiau, kad neretai jie daro programas kartu su muzikantais.

L.K.: Kaip tu surandi savo autorius? Spėju, kad tavo atveju literatūrinės spaudos skaitymas nedaug ką duoda. Ar jie tau atsiunčia savo tekstus ar įrašus, ar pats eini į renginius?

M.B.: Slemo ir spoken word scena nėra didelė – sunku pasakyti, gal šimtas žmonių, gal mažiau. Su daugeliu jų esu pažįstamas jau seniai, lankausi jų renginiuose, kartais gaunu rekomendacijas iš tų, kurie gerai pažįsta leidyklą, o kartais ir pats paklausiu, kokių naujokų atsirado... Retai pasitaiko, kad autorių nepažinočiau, ir retai pasitaiko, kad kas nors man atsiųstų savo kūrybą iš pašalies.

Kadangi leidykla egzistuoja jau seniai, yra daug autorių, kurie pas mus leidžiasi nuo pat pradžių, ir mes norime ir toliau juos leisti, kai jie sukuria ką nors naujo, tai vietos naujiems autoriams daug nebelieka. Kai pradėjau leisti knygas, niekad nepagalvodavau, kad ateis toks laikas, kai programa bus užpildyta senais autoriais.

L.K.: Įsivaizduoju, kad tai klausimas, į kurį turi pirmiausia atsakyti pats: ar nori toliau važiuoti tik su senais autoriais, ar rasti ir pristatyti naujus vardus.

M.B.: Žinoma, noras leisti nauja yra, nes ir scenoje atsiranda naujų vardų. Be abejo, aš negaliu išleisti visų spoken word autorių, bet siekiu parodyti skerspjūvį: geriausius, įdomiausius autorius, taip pat drąsiausius eksperimentuotojus.

Reikia pasakyti, kad ir autoriai yra ištikimi leidyklai. Nors galutinius sprendimus daro leidėjas, t.y. aš, pas mus jie labiau įtraukti į leidybą, gali daugiau ką pasiūlyti ir spręsti nei kitur. Prieš kelerius metus du mano autoriai ir keli kiti žmonės netgi įkūrė leidyklos rėmėjų draugiją, kurioje dabar yra šimtas trisdešimt ar keturiasdešimt narių. Jie organizuoja renginius, kuriuose leidyklos autoriai skaito nemokamai, klausytojai perka bilietus arba tampa draugijos nariais, ir jų įnašai paremia leidyklą. Ši iniciatyva yra labai graži, unikali ir labai mums padeda.

L.K.: Anapus tokių gražių solidarumo akcijų, kas yra svarbiausias knygos ar įrašo sėkmės veiksnys – teigiama recenzija gerame leidinyje ar viešas pristatymas, skaitymai? Kiek reikšminga yra reklama socialiniuose tinkluose?

M.B.: Viskas po truputį. Recenzijos žiniasklaidoje pastaruoju metu nebėra tokios paveikios kaip anksčiau. Prieš dešimt metų jų poveikis knygos perkamumui buvo daug didesnis. Bet jos padeda įvairiais būdais: ne tik padidina perkamumą, bet ir informuoja organizatorius, kurie pasikviečia autorių pas save, taip pat gal paskatina klausytoją ateiti į tą renginį.

Labai didelę įtaką turinčių formatų nedaug: pavyzdžiui, pirmojoje radijo programoje yra laida, skirta tarmėms. Jos klausosi labai specifinė ir labai aktyvi publika. Jei ten aptariama audioknyga ar kompaktas, jų perkamumas gerokai padidėja. Arba galbūt jei patektume į televizijos žinių laidą... Bet tai nutinka gal kartą per dešimtmetį (juokiasi).

Knygynai yra nepaprastai svarbūs – pavyzdžiui, Berne yra trys-keturi knygynai, kurie parduoda labai daug mūsų leidinių.

Taip, skaitymai svarbūs. Taip pat mes prekiaujame savo knygomis kalėdinėse mugėse, kur šiaip parduodami tik drabužiai ar dovanos – Liucernoje, Berne, Ciuriche. Ten neblogai parduodame, nors tai atima daug laiko, nes reikia visąlaik stovėti – ir, be abejo, tai neatstoja prekybos per knygynus.

Per vieną dieną niekaip neparduosi tiek knygų, kiek per visus Šveicarijos knygynus. Knygynai yra nepaprastai svarbūs – pavyzdžiui, Berne yra trys-keturi knygynai, kurie parduoda labai daug mūsų leidinių. Ypač didžiausias, Stauffacherio knygynas – nors jis priklauso knygynų tinklui, jis nenori būti eilinis beveidis knygynas; jo darbuotojai puikiai išmano literatūrą ir mūsų knygas padeda prie kasos arba sukrauna atskira didele rietuve.

Aš turiu platinimo agentą, jis dukart per metus apvažiuoja visus knygynus. Iš principo reikėtų tą ir patiems daryti, bet nebespėjam.

O socialiniai tinklai – man susidarė įspūdis, kad jie gali generuoti bendrą susidomėjimą autoriumi, gal ir jo nauja knyga, bet dėl perkamumo... Jei šiandien parašyčiau feisbuke – pasirodė nauja Michaelio Fehro knyga, gaučiau vieną du užsakymus. Taigi tiesioginė reklama nėra paveiki... nors, aišku, nežinai, gal žmogus išgirsta vienur, kitur, ir tada gal ir nusprendžia nusipirkti knygą...

L.K.: Klausimas apie rėmimą. Kai prieš keletą metų viešėjau Amerikoje, sužinojau, kad ten galioja nerašyta taisyklė, jog verslininkas gali uždirbti kiek nori milijardų, bet jo niekas nelaikys rimtu, jei jis neparems meno, kultūros ir švietimo. Tas matyti, pavyzdžiui, iš Silikono slėnio verslininkų elgesio – antai Billas Gatesas labdarai paaukojo didžiąją dalį savo turto.

Čia, Šveicarijoje, aš esu "Landis&Gyr", privačios kompanijos fondo stipendiatas. Taigi Šveicarijoje egzistuoja panaši tradicija kaip JAV?

M.B.: Čia situacija kiek kitokia nei JAV. JAV valstybinės paramos kultūrai nėra daug, o Šveicarijoje, imant bendrai, valstybinė parama kultūrai yra svarbiausia. Be abejo, yra ir firmų ar privačių turtingų asmenų, kurie remia kultūrą.

Literatūros ir leidybos srityje situacija sudėtinga – privačių mecenatų nedaug. Egzistuoja kantonų arba miestų rėmimo programos, jos dažniausiai remia autorius. Tiesa, Liucernoje yra keletas programų, kurios remia leidyklas, net jei autorius yra ne vietinis.

Dar yra maisto parduotuvių tinklo „Migros“ „kultūros procentas“ – paramai skiriamas procentas nuo apyvartos. Šis fondas rimtai remia literatūrą; pastaraisiais metais jie netgi įsteigė specialią paramos programą poezijai ir spoken word, man tai, žinoma, labai paranku. "Migros" jubiliejaus proga buvo įsteigtos visų meno sričių premijos, ir mūsų leidykla gavo literatūros premiją.

Šiaip dauguma premijų ir stipendijų Šveicarijoje skirtos autoriams, tačiau nuo praėjusių metų federalinė kultūros agentūra remia ir leidyklas. Parama duodama penkerius metus ir priklauso nuo apyvartos. Aš turiu pateikti duomenis, kokia mano apyvarta per paskutinius kelerius metus, ir tada jie kasmet paremia leidyklą suma, lygia trims ar penkiems procentams mano metinės apyvartos.

Taip savo leidyklas jau seniai remia austrai, tai padaryta sekant jų pavyzdžiu.

L.K. Bet jeigu tavo apyvarta pasiekia tam tikrą ribą, tu paramos nebegausi, ar ne? Juk didžiausia Šveicarijos leidykla „Diogenes“ paramos negauna?

M.B.: Gauna ir jie, tik yra nustatyta, kokia gali būti didžiausia paramos suma – 85 000 frankų. Kitaip viską gautų tik „Diogenes“. Yra ir apatinė riba, per kurią aš šiaip taip persiritu. Labai mažoms, pradedančioms leidykloms yra kita programa, kur žiuri sprendžia, kokioms leidykloms skirs tam tikrą paramą, kuri nepriklauso nuo apyvartos.

L.K.: Literatūrai, kaip ir daugeliui kitų sričių, būdingas potvynio ir atoslūgio principas. Ar tu nebijai, kad spoken word judėjimas kada nors išeis iš mados? Kokios tavo prognozės?

M.B.: Nežinau. Šiuo metu scena didėja, atsiranda naujų gerų autorių. Bet aš kartais klausiu savęs, ką darysiu tada, kai banga nuslūgs? Yra du variantai: pirma, tie autoriai, kurie leidžiasi pas mane, juk rašys – kažką kita, bet rašys? Kuo ilgiau užsiimi leidyba, tuo daugiau galimybių ir sumanymų atsiveria. Knygų, kurios tik netiesiogiai susijusios su spoken word, leidyklos programoje jau randasi ir, manau, ateity rasis ir daugiau.

Antras variantas – reikės surasti naują sritį. Bet ji turėtų būti ypatinga, susijusi su kalbiniais eksperimentais, rašytinės ir sakytinės kalbos problematika ar panašiai... Įprastiniai romanai manęs visiškai nedomina.

Trečias variantas – uždaryti leidyklą (juokiasi).

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės