Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Lazario moterų“ sugrįžtuvės, verčiamas naujausias Marinos Stepnovos romanas

Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Daugybei skaitytojų pageidaujant, į knygynus grįžta talentingos rusų rašytojos Marinos Stepnovos romanas „Lazario moterys“ („Tyto alba“, pirmas leidimas 2013 m.), kurį puikiai išvertė rašytojas, eseistas, vertėjas Sigitas Parulskis.

Lietuvoje dar anuomet nežinoma rašytoja, Rusijoje jau 2011 metais buvo sukėlusi furorą. Ją buvo galima drąsiai vadinti Metų rašytoja. Jos pavardė buvo visuose sezono literatūrinių premijų sąrašuose, o knygos – kiekvieno Rusijos knygyno skaitomiausių knygų viršūnėje. M. Stepnovos debiutinis romanas „Chirurgas“, išleistas 2006 m., pateko į „Nacionalinio bestselerio“ ilgąjį sarašą.

Šeimos saga „Lazario moterys“ buvo ne tik pastebėta ir pamėgta skaitytojų, bet ir puikiai įvertinta kritikų. Ji buvo vadinama Liudmilos Ulickajos „dukterimi“, Tatjanos Tolstajos „anūke“, o sodriu stiliumi papasakotos genijaus Lazario Lindto meilės trims moterims istorijos – su Gabrielio García Márquezo „Meile choleros metu“. 

Iš blizgaus žurnalo vyrams „XXL“ vyriausiosios redaktorės niekas nesitikėjo tokio galingo literatūrinio talento.  Autorė buvo giriama už „tankų, vaizdingą, daugiasluoksnį tekstą“. Literatūros kritikai tvirtino, kad nepaprastai išpopuliarėjęs romanas „suteikia viltį, kad skaitytojai dar visiškai neprarado skonio“. 2012-aisiais „Lazario moterys“ pelnė konkurso „Bolšaja kniga“ bronzos premiją. Šiuo metu knyga išleista daugelyje Europos šalių ir Skandinavijoje.  

Lietuvos skaitytojai romanu susižavėjo palengva. Pirmieji apie ją prabilo tinklaraščiai. Ši knyga buvo įvardyta kaip viena geriausių, išleistų 2013 metais. Knygų klubo komentarai mirgėjo pagyrimais: „Nuostabi istorija, puikus rašymo stilius, mėgavausi skaitydama“, „kiekviename puslapyje stebinanti istorija. Labai geras vertimas“, „skaičiau širdimi, o ne smegenimis. Tai meilės romanas pačia gražiausia šio žodžio prasme, pasakojantis ne apie pasakišką meilę, ne apie „princus ir princeses“, bet apie galingą jėgą, šluojančią ir maišančią viską savo kelyje. Iki šios knygos net nebūčiau pagalvojusi, kad šiuolaikinė rusų literatūra yra tokia graži, jautri ir artima.“ 

„Lazario moterų“ veikėjų likimai aprašomi XX amžiaus Rusijos istorijos fone, veiksmas rutuliojasi iki mūsų dienų. Pagrindinis šeimos sagos veikėjas – Lazaris Lindtas, našlaitis su tvirtu charakteriu, genialiais gabumais fizikai ir chemijai, vėliau tapęs sovietinio mokslo šviesuliu. Jis yra ir centrinė trijų moterų likimų figūra. Pirmiausia – bevaikės Marusios, Lazario mokytojo ir globėjo žmonos. Šią brandžią moterį jaunuolis pamilsta beviltiška, deginančia meile. Vėliau Lindtas visą gyvenimą ieško panašumų į ją daugybės sutiktų moterų veiduose. 

Po karo Lazaris beprotiškai įsimyli jaunutę Galiną. Dėl jos, šios iliuzinės meilės, jis griauna kitų žmonių likimus, myli egoistiškai ir pasėja nelaimes kelioms kartoms. 

Trečia svarbi moteris Lazario Lindto gyvenime – anūkė Lidočka, balerina, paveldėjusi senelio genialumą, sugebėjusi pakeisti tragišką šeimos scenarijų.  
Galiausiai Lindtas, buvęs meilės, paskui jos griovimo simboliu, tampa ir išgelbėtoju, – per visą amžių sukęsis ratas užsidaro. Pasak Marinos Stepnovos, ši knyga – apie nemirtingumą: „Man regis, romane svarbiausia tai, kad kažkuria prasme Lazaris Lindtas iš tiesų nemirė tam, kad vėliau prisikeltų. Jis liko nemirtingas – tačiau ne todėl, kad buvo genialus mokslininkas, o todėl, kad mokėjo mylėti, nors ir ne visuomet laimingai. Būtent ši meilė – labai skirtinga, trims skirtingoms moterims – ir padovanojo jam nemirtingumą. Romane daug meilės istorijų, daug meilės – ne visuomet laimingos, ne visuomet pavykusios, tačiau būtent meilė suteikia prasmę viskam. Ir jeigu nėra meilės, nei didžiuliai turtai, nei valdžios pripažinimas, nei šlovė – niekas nepadaro herojų laimingų“.

Tai – jautriai, gražia, tirštai prisodrinta kalba parašyta šeimos saga apie aistrą, baimes, genialumą

Literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas savo recenzijoje svarstė, kuo ši knyga taip užgriebė skaitytojus? Jo atsakymas: „Tai – jautriai, gražia, tirštai prisodrinta kalba parašyta šeimos saga apie aistrą, baimes, genialumą ir tai, kad istorija iš tiesų tėra sudėliota iš atskirų žmonių gyvenimų, kuriuose visuomet bus meilės, neapykantos, skausmo, pasiaukojimo – nepaisant to, kokie svarbūs įvykiai vyktų aplinkui. Tai originali, įžvalgi ir psichologiškai labai stipri knyga.“

Marinos Stepnovos gerbėjų laukia maloni staigmena – šiuo metu į lietuvių kalbą verčiamas naujausias talentingosios rusės romanas „Italų kalbos pamokos“, išleistas 2014-ųjų rudenį. Tėvynėje autorė liaupsinama už net ne gerai, o įstabiai parašytą knygą. „M. Stepnova rašo lengvai, dailiai, netikėtai, dosniai. Jos naujo romano tekste pilna citatų – Puškino, Pasternako, Cvetajevos, Achmadulinos, Georgijaus Adamovičiaus. Sovietiniai „multikai“, eilėraštukai, pavadinimai. Nabokovas čia ne tiesiog cituojamas – jis įsigėręs, perdirbtas ir grąžintas skaitytojui“.  

Autorės tikimąsi sulaukti 2016-ųjų Vilniaus knygų mugėje.   

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Literatūra Knyga