Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 11 15, 20:01

Leidybos verslas – prabangus pomėgis ar drąsa spausdinti nepopuliarų turinį?

Pokalbyje su leidyklos „Hubris“ įkūrėju, filosofu Viktoru Bachmetjevu ir leidyklos „Lapas“ vadove Ūla Ambrasaite diskutavome apie intelektualų turinį knygų versle.
Viktoras Bachmetjevas ir Ūla Ambrasaitė
Viktoras Bachmetjevas ir Ūla Ambrasaitė / Guodos Taraškevičiūtės nuotr.

Ū.Ambrasaitės žodžiais, mažoje šalyje tokio turinio skaitytojų skaičius yra labai mažas, tačiau leidėja slapčia džiaugiasi kiekvienu skaitytoju, kuris įsigyja knygą – ypač už Vilniaus ribų. Paklaustas, ar intelektualaus turinio perspausdinimas apsimoka, V.Bachmetjevas teigia, jog po miestą lakstantis antrepreneris, teigiantis, kad turi idėją, už „idėjos“ sąvoką yra skolingas Platonui – tai tik vienas iš V.Bachmetjevo pateiktų pavyzdžių, įrodančių, kad knygų vertė turėtų būti matuojama ne tik per ekonominę prizmę.

Abi leidyklos dalyvaus šių metų „Paviljono“ knygų savaitgalyje, kuris vyks lapkričio 29 – gruodžio 1 dienomis.

Kaip įkūrę mažą leidyklėlę nusprendėte tapti leidybos pasaulio „hipsteriais“?

Ū.Ambrasaitė: Prieš tai dirbau didelėje leidykloje, kurioje, mano nuomone, viskas vyksta teisingai. Tačiau leidyboje taip yra – maži ir dideli turi savo niuansus. Svajojau apie leidyklą, kuri daug dėmesio skirtų autoriams, kurtų ilgalaikius ryšius ir leistų nišines architektūros ir humanitarines knygas, kurios bet kokioje didelėje leidykloje pasimestų.

V.Bachmetjevas: Pati leidykla man niekada nebuvo tikslas, tik priemonė. Kartais nutinka, kad skaitau knygą ir pasvajoju, kad ji atsirastų ir mano kalba, mano kultūroje. Tai pakankamai paprastas noras. Jonas Mekas kažkurioje knygoje pasakoja, kad mėgo žiūrėti kino filmus, tačiau nemėgo to daryti vienas. Todėl išsinuomojo kino salę ir paskelbė 8 1/2 Niujorko kino festivalį. Man su leidyba yra panašiai – tai nėra darbas, o hobis.

Kaip dirbant mažoje leidykloje sekasi būti žmogumi-orkestru?

Ū.Ambrasaitė: Tai ir yra jos privalumas, nes viską darai pats. Tai suteikia daugiau kontrolės, todėl lengvai galiu išleisti knygą, nors jokie racionalūs skaičiai nežada atsipirkimo. Kita orkestro dalis yra sandėlis. Visada sakau, kad leidyba yra sunkus verslas tiesiogine prasme, nes knygos yra nelengvas daiktas (juokiasi). Taigi, panešiojusi knygas sandėlyje susitinku su autoriais kurti naujų idėjų, tada „pamoderuoju“ intelektualų diskusijas, o galiausiai einu skaičiuoti „excelio“.

V.Bachmetjevas: Istoriškai leidyba yra vienas iš tų užsiėmimų, kurie vadintini reputacijos verslu. Panašiai kaip advokatai, psichologai, notarai, komunikacijos specialistai ir t.t. Nuo pirmųjų leidėjų iki pat XX a. leidyklos vadinosi savininko pavarde. Tik vėliau tai tapo „fabrikiniu“ užsiėmimu, kuris gal pagreitino procesus ir padarė juos patikimesniais, tačiau atėmė iš leidybos ir nemažą dalį romantikos. Asmeninio santykio grąžinimas į leidybą, greta romantikos, taip pat leidyklai priduoda savitumo – joje matyti leidėjo skonis, akiratis, interesai.

Ū.Ambrasaitė: Sutinku su V.Bachmetjevu, tai yra hobis, reputacijos verslas, kas taip pat yra ir konteksto kūrimas. Man atrodo vertinga, kad visi maži leidėjai Lietuvoje turi savo braižą ir taip gali egzistuoti įvairovė, kuri yra labai svarbi kultūriniam laukui. Šį verslą suvokiu kaip prabangų pomėgį, kuriame ekonominiai pagrindai – antraeiliai dalykai. Norėdami adekvačiai užsidirbti mažieji leidėjai greičiausiai veiktų kažką kita.

Kaip atsirenkate knygas?

V.Bachmetjevas: Knyga visų pirma turi daryti įspūdį man. Traktuoju tai labai plačiai – tai nebūtinai mane kaip asmenį formuojanti knyga, o tokių ir nėra labai daug, tačiau kiekvienoje knygoje, kurią imuosi leisti, turi būti kažkas, kas svarbu man kaip žmogui. Tik tuomet pradedu į ją žiūrėti kaip leidėjas.

15min nuotr./Timothy Snyder „Apie tironiją“
15min nuotr./Timothy Snyder „Apie tironiją“

Pavyzdžiui, Timothy Snyderio „Apie tironiją“ nėra intelektualiai gili knyga. Net pats T.Snyderis sako, kad tai tėra politinis atsišaukimas. Jis tiesiog pabandė surašyti bazinius patarimus, kaip reikėtų elgtis demokratijoje. Man patiko jos lakoniškumas ir paprastumas bei pasirodė, kad ši knyga yra patogi priemonė pradėti pokalbį su žmogumi, kuris nėra išklausęs politologijos įvado.

Tuo tarpu Aurelijaus Augustino „Išpažinimus“ tik perleidau, o didįjį – pirmojo leidimo – darbą prieš keliolika metų atliko leidykla „Aidai“. Esu įsitikinęs, kad tai viena iš nedaugelio knygų, kurią reikia perleisti kiekvienai kartai, tam, kad pasitikrintume save.

Filosofo Levo Karsavino tekstas „Apie tobulybę“, kurį pristatysime „Paviljono“ savaitgalį, apskritai unikalus. Tai paskutinysis L.Karsavino tekstas, rašytas prieš mirtį sovietiniame lageryje. Pasaulinio lygio mokslininkas, mediavistas, kartą išvarytas iš savo šalies bolševikų, praradęs viską, ištremtas vien už tai, kad skaito nebolševikinę spaudą, leidžia paskutiniąsias dienas Komėje. Apie ką jis mąsto? Apie tobulybę. Man sunku sugalvoti stipresnį žmogiškosios dvasios stiprybės liudijimą nei šis traktatas. Tad kiekvienąkart knygos išleidimo priežastis vis kita.

Ū.Ambrasaitė: Leidykla „Lapas“ turi dvi aiškias kryptis – architektūrinės ir humanitarinės knygos, kurios turi aktualumo. O greta savo malonumui dar leidžiame rinktines grožines knygas ir meno albumus.

Ką tik pristatėme ikoniškojo šveicarų architekto Le Corbusier manifesto „Architektūros link“ vertimą į lietuvių kalbą, greitu metu pasirodys kultinis JAV urbanistės Jane Jacobs veikalas „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“. Tai serijos „architekstai“ leidiniai, kuriuos atrinkinėja architektai Martynas Mankus, Aistė Galaunytė ir istorikė Marija Drėmaitė. Kai kurie architektai sakė, kad su šiuo seniuku Le Corbusier viskas aišku, bet po 100 metų atsiveria naujas pasaulis. Dabar architektai jį skaito ir džiaugiasi.

Taip pat tęsiame dar su „Architektūros fondu“ pradėtą leisti architektūrinių gidų seriją. Buvo Vilnius ir Kaunas, kurie sulaukė vertimų į užsienio kalbas, o vasario mėnesį pristatysime keletą metų rengiamą Neringos architektūros gidą, vasarą pasirodys ir Palangos gidas, kur bus papasakota kurortavimo kultūros istorija. Tad idėjų, ką leisti, atrodo, dar ilgai nepristigsim. Ir šioje srityje aiškus kriterijus – architektūrą daryti labiau prieinamą ir įdomią, suprantamą visuomenei.

15min nuotr./Karolina Jakaitė „Šaltojo karo kapsulė“
15min nuotr./Karolina Jakaitė „Šaltojo karo kapsulė“

Kita kryptis yra humanitarinės knygos, arba paprasčiau sakant – knygos, kuriose pristatomos įdomios humanitarinės disertacijos ar kiti tyrimai. Čia norima, kad atsispindėtų autentiškas autoriaus balsas ir tyrimo aktualumas. Dabar išleidome Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone 1968“, kuri pasakoja įdomią istoriją apie lietuvius Londone, ištrūkusius iš po geležinės uždangos į spalvingus Vakarus. Pernai buvo Tomo Vaisetos „Vasarnamis“. Pirkėjai įrodė, kad psichiatrija sovietmečiu ir dabar yra svarbi tema. Leidžiant šias knygas „Lapo“ tikslas yra jas pateikti patraukliai ir populiariai, kad kuo platesnė visuomenė norėtų susipažinti su čia pasakojamomis tikromis istorijomis.

O romanai leidykloje atsiranda tiesiog iš mano jaunatviško noro pamaištauti prieš nacionalinę kaimietiškumo ir skurdo garbinimo kultūrą (juokiasi). Pavyzdžiui, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka“ buvo apie tai, o dabar rengiame jos pirmojo romano „Neišsipildymas“ perleidimą po dešimties metų.

Ar apsimoka intelektualaus turinio perspausdinimas?

V.Bachmetjevas: Man kaip humanitarui žodis „apsimoka“ turi daugiau reikšmių.

Ū.Ambrasaitė: Humanitaras neskaičiuoja (juokiasi).

V.Bachmetjevas: Nenorėčiau šitų klišių. Jeigu kalbame apie finansinius reikalus – nesu tas humanitaras, kuris neskaičiuoja. Leidyba turi bent atsipirkti. Paklauskime ir kitaip: ar Lietuvai apsimoka turėti lietuviškai Platoną? Augustiną? Apsimoka. Ar apsimoka apie juos kalbėti? Žiauriai apsimoka. Tik iš jų mes skolinamės konceptus ar sąvokas, kurie mums leidžia interpretuoti ir įprasminti mus supančią tikrovę. Būtent todėl visuomet sakau, kad vertėjai yra patys svarbiausi importuotojai. Ir jei ekonomistai, kurie nusprendė, kad vertę turi tik tas, kas turi piniginę išraišką, yra nepajėgūs apskaičiuoti to apsimokėjimo piniginės išraiškos, tai reikia aiškiai pasakyti, kad tas nepajėgumas yra ekonomistų, o ne Platono problema.

15min nuotr./LT02-Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka vieneri metai“
15min nuotr./LT02-Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka vieneri metai“

Ū.Ambrasaitė: Leidyklą „Lapas“ traktuoju kaip ilgalaikę investiciją. Šiandien tikrai neapsimoka, tačiau leidybos verslo specifika yra tokia, kad investicijų atsipirkimas gali prasidėti po 10 ar net 20 metų. Kol kas kuriame „Lapo“ portfolio ir auditoriją, pati asmeniškai turiu išsikėlus sau iššūkį išmokti pateikti solidų turinį populiariai ir patraukliai, neprastinant turinio. Žinau, kad lietuviškai leisti nišines humanitarines knygas yra jau iššūkis savaime.

Vis dėlto, stengiamės išleidus knygą padaryti kuo platesnę gero turinio komunikaciją ir bent trupučiu padidinti skaitytojų skaičių. Man didelį malonumą teikia pardavimai auditorijai, kurios nepažįstu. Ypač už Vilniaus. Tai rodo, kad vis nauji žmonės susidomi intelektualiu turiniu. Ar „Lapas“ kaip įmonė apsimoka, galėsiu vertinti vėliau. Tačiau man atrodo, kad Lietuvai maži leidėjai tikrai apsimoka – mes kuriame kokybišką temų ir požiūrių įvairovę dėl savo principų, o siekdami išsilaikyti su savo intelektualiu turiniu nuolat atakuojame auditoriją, kuri įprastai rinktųsi ką nors paprastesnio, ir taip plečiasi akiratis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą