Dabar populiaru
Publikuota: 2021 rugsėjo 22d. 15:38

V.Popovo knygoje „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ – autentiški pasakojimai

„Niekšų sąmokslas“
Leidyklos nuotr. / „Niekšų sąmokslas“
Leidykla „Briedis“ išleido Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Ši knyga – tai buvusio KGB bendradarbio autentiški pasakojimai, kurie iki šiol jokia kalba nebuvo sudėti į vieną leidinį ir išspausdinti. Prie knygos atsiradimo ir jos turinio stipriai prisidėjo iš Rusijos emigravęs žinomas amerikiečių istorikas Jurijus Felštinskis (didelio atgarsio sulaukusios knygos „FST sprogdina Rusiją“ bendraautoris), rašoma pranešime spaudai.

„Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ taip pat nebuvo išversta ir išleista jokia kita kalba.

Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12–1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Paskutinės jo, kaip KGB bendradarbio, pareigos buvo KGB ryšių su visuomene centro konsultantas.

Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (rus. GKČP), o neilgai trukus ir pati SSRS.

Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo. KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V.Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.

Dėl ko gobšų KGB generolų dėmesį patraukė Afganistanas, kuo neįtiko šios šalies prezidentas komunistas Hafizula Aminas, kurį įsiveržusi SSRS kariuomenė brutaliai nužudė ir taip pradėjo Afganistano karą? Kaip SSRS, o vėliau Rusijos televizijas žingsnis po žingsnio uzurpavo jėgos struktūros? Ką stadionuose, čempionatuose, olimpinėse žaidynėse veikė delegacijos narių šešėliai – KGB bendradarbiai? Kas iš tiesų buvo Šabtajus Kalmanovičius, Josifas Kobzonas, iš kur atsirado Vladimiras Putinas? Kaip kilo judėjimas „Naši“, iš kur išdygo „Vagner“ kovotojai ir kam jie tarnauja? Kaip Rusija ruošėsi nuo Ukrainos atplėšti Krymą?

Knygoje pateikti pasakojimai, faktai, kurie neretai iliustruojami dokumentų išrašais, padeda suvokti, kodėl tokį iškreiptą vaizdą per TV ekranus ir realybėje demonstruoja šiandieninė Rusija.

Pačiam knygos autoriui galutinai įsitikinti, kad bolševikų prievarta sukurta Sovietų Sąjunga nesustabdomai juda gyvavimo pabaigos link, padėjo SSKP CK ir saugumo organų veiksmai per Kalnų Karabache 1988 m. kilusį etninį konfliktą. Gana smulkiai aprašomos ir kitos SSRS sudrebinusios vidinės tragedijos – Baku, Tbilisio, Vilniaus, nurodomi tikrieji šių įvykių scenarijų autoriai ir kaltininkai.

Suprasdamas, kad artėja kruvini įvykiai, ir nenorėdamas būti į juos įtrauktas, 1990 m. V.Popovas išėjo iš operatyvinio darbo ir parašė pirmąjį raportą būti atleistas iš KGB. Bet KGB jį paleido tik tada, kai pats oficialiai nustojo egzistuoti – 1991-ųjų spalį. Nuo tada jis nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.

Nuo ,,Niekšų sąmokslo. Buvusio KGB papulkininkio užrašų“ neįmanoma atsitraukti – jau vien dėl knygos skvarbaus tikrumo. Stingdančio, bet leidžiančio tikėtis, kad kada nors tai iš tikrųjų bus visiems laikams pasibaigusi epocha.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

1987 metų pabaigoje į televiziją atėjo dirbti žurnalistas Vladislavas Listjevas. Po kelerių metų jis tapo vienu žymiausių televizijos žurnalistų ir žiūrovų numylėtinių. Bet prieš tai išgyveno nelengvo ir sudėtingo gyvenimo metus. Užaugęs paprastoje šeimoje, anksti netekęs tėvo Vladislavas sugebėjo įstoti į Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą, po poros metų perėjo į Tarptautinės žurnalistikos fakultetą.

Maskvos universitete studijavo daug studentų iš užsienio, atvykusių į SSRS mokytis iš įvairių trečiojo pasaulio, besivystančių šalių ir net iš kapitalistinių valstybių. Visi jie buvo valstybės saugumo organų atidaus dėmesio objektai. Universitetą ir Patriso Lumumbos tautų draugystės universitetą kontroliavo

KGB 5-osios valdybos 3-iojo skyriaus operatyvininkai. Siekdami kuo akyliau kontroliuoti studentus užsieniečius, gerai žinoti jų politines pažiūras ir orientacijas, jų charakterius ir psichologines savybes, masiškai verbavo profesorius ir dėstytojus, universitetų studentus – ir sovietinius, ir užsienio piliečius.

Agentams užsieniečiams skyrė daug dėmesio, nes iš jų buvo ruošiami, pagal KGB terminologiją, „nusėsdinti agentai“.

Vakaruose tokia agentų kategorija vadinama „miegančiais agentais“. Jų pirmas uždavinys – legalizuotis kokioje nors šalyje ir užimti visuomenėje padėtį, teikiančią galimybę prieiti prie informacijos, kuri domina SSRS valstybės saugumo organus. Daug minėtų universitetų absolventų užsieniečių, grįžę į savo tėvynes, pasiekdavo tam tikrų karjeros viršūnių ir aukštą padėtį visuomenėje.

Agentams užsieniečiams skyrė daug dėmesio, nes iš jų buvo ruošiami, pagal KGB terminologiją, „nusėsdinti agentai“.

Kai kurie tapdavo ministrų kabinetų nariais, garsiais politikos ir visuomenės veikėjais, diplomatais ir žurnalistais. Nepaisant gero išsilavinimo, prie jų sėkmės gyvenime dažnai prisidėdavo tai, kad dauguma jų tėvynėse turėjo įtakingų giminaičių. Iš užsienio studentų, kurie tokių giminių neturėjo, atvažiavusių į SSRS pagal užsienio šalių komunistų partijų rekomendacijas, buvo ruošiami agentai nelegalai, kurie vėliau dirbdavo įvairiose šalyse, prisidengę išgalvotais vardais ir atitinkamomis legendomis.

Užsienio studentams ir aspirantams įtraukti į KGB agentūros tinklą reikėjo, kad veikloje dalyvautų sovietiniai piliečiai, kurie užsienio studentų kontingentui buvo tam tikri autoritetai. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo ir KGB agentas, SSRS (po iširimo – Rusijoje) žinomas ekonomistas, publicistas ir demokratas, dargi dirbęs ir Maskvos meru, Gavrilas Popovas. Jam padedant Filipo Bobkovo „Most-bank“ sugebėjo įkurdinti savo būstinę Maskvos merijos pastate.

Būtent devintojo dešimtmečio pradžioje susikirto tokių skirtingų žmonių, kaip būsimasis televizijos žurnalistas Vladislavas Listjevas ir KGB 5-osios valdybos 3-iojo skyriaus operatyvinis įgaliotinis, vyresnysis leitenantas Aleksandras Komelkovas, likimai.

Prestižinėse Maskvos aukštosiose mokyklose studijavo sovietinio ir partinio elito bei kūrybinės inteligentijos šeimų vaikai. Nedaugeliui studentų iš paprastų šeimų, kuriems pavykdavo prasimušti į tokias aukštąsias mokyklas, būdavo aišku, kad baigus mokslą jų šansai smarkiai skirsis nuo galimybių tų, kuriais rūpinsis įtakingi giminės. Įdomiausi ir perspektyviausi siuntimai į stažuotes ir prestižines darbovietes atitekdavo elito vaikams. Be abejo, jų tolesnė karjera ir gyvenimas klodavosi gana gerai ir sėkmingai. Tiems, kurie neturėdavo reikiamo palaikymo, tekdavo kliautis savo pačių jėgomis arba bandyti užsitikrinti paramą, pavyzdžiui, sėkminga santuoka. O dar kiti netikėtai įgydavo tą paramą iš KGB, tapę agentais arba šios organizacijos patikėtiniais.

Pasirenkant verbuoti tinkamus kandidatus buvo vykdoma savotiška socialinė selekcija. Aukštos partinės sovietinės nomenklatūros atstovai ir jų šeimų nariai į valstybės saugumo tinklą pagal griežtus KGB nurodymus negalėjo būti verbuojami. Tie patys reikalavimai galiojo ir tarnaujančių valstybės saugumo karininkų giminaičiams. Dėl sovietinio kūrybinio elito atstovų nebuvo kokių nors ribojimų įtraukti juos į slaptą bendradarbiavimą valstybės saugumo naudai. Tačiau ir tų visuomenės sluoksnių atstovų atžvilgiu veikė tam tikros nerašytos taisyklės. [...]

Renkantis verbuotiną kandidatą tiriamos ne tik būsimojo agento galimybės gauti KGB dominančią informaciją, bet atsižvelgiama ir į jo aplinką, įtakingus giminaičius. Todėl agentai, užverbuoti iš aukštųjų mokyklų studentų gretų, daugiausia buvo vidurinio ir žemesnio sovietinės visuomenės sluoksnio atstovai. Dauguma jų buvo vaikai iš paprastų darbininkų šeimų, kuriose buvo tikima, kad padėdami valstybės saugumo organams jie demonstruoja savo lojalumą sovietinei santvarkai ir gali tikėtis paramos darydami karjerą. Ir tikrai KGB organai aktyviai rėmė savo agentus, kartu rengė „įtakos agentus“, kuriems teko reikšminga vieta šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Komunikabilus ir sportiškas Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto studentas Vladislavas Listjevas negalėjo neatkreipti į save kuratorių iš 5-osios valdybos 3-iojo skyriaus dėmesio. Taip prasidėjo jo ilgai trukęs bendradarbiavimas su tuo padaliniu. Su fakulteto kuratoriaus pagalba jam pavyko patekti (o tai buvo nelengvas dalykas – norinčiųjų buvo daug) į sustiprintą užsienio kalbų mokymosi grupę, o po kelerių metų pereiti į ką tik įkurtą Užsienio žurnalistikos fakultetą, į kurį veržėsi daugelis netgi turėjusių gana įtakingų giminių. Jie skambino rektoriui, fakulteto dekanui. Visiems buvo aišku – naujasis fakultetas būsimiesiems absolventams atvers puikias perspektyvas dirbti užsienyje (sovietiniam žmogui tai buvo svajonių viršūnė). Atrenkant studentus į šį fakultetą lemiamas žodis priklausė KGB.

KGB organai aktyviai rėmė savo agentus, kartu rengė „įtakos agentus“, kuriems teko reikšminga vieta šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime.

KGB 5-osios valdybos 3-iajame skyriuje vyresniąja operatyvine įgaliotine tarnavo majorė Jelena Borisovna Kazelceva. Kolegos už akių ją vadindavo JEB. Nors mažo ūgio ir neišvaizdi, ji buvo stipraus vyriško charakterio. Tarnybos draugai jos prisibijojo. Visoje 5-ojoje valdyboje buvo vienintelis žmogus, kuris į galingąjį Bobkovą kreipdavosi „tu“. Tas žmogus – Jelena Borisovna. Juos siejo ilgametė bendra tarnyba. Kazelcevai buvo leidžiama tujinti Bobkovą net ir tiesioginių viršininkų akivaizdoje.

Kazelceva kuravo Maskvos valstybinį universitetą. Visiems, kurie universitete turėdavo su ja reikalų, ji keldavo panišką siaubą. Garsiausias šalies mokslininkas, Maskvos valstybinio universiteto rektorius I. G. Petrovskis niekada nerizikuodavo jai prieštarauti. Kaip ypač nusipelniusiai, pažeidžiant KGB taisykles, Kazelcevai Maskvos valstybinis universitetas davė puikų butą vadinamuosiuose Lenino (Vorobjovo) kalnuose, profesorių ir dėstytojų name. Vieno Kazelcevos žodžio pakakdavo, kad žmogus būtų priimtas į atitinkamą fakultetą ar pervestas į kurią nors katedrą. Vargas buvo tam, kas drįso jai prieštarauti. [...]

Pagal Kazelcevos rekomendaciją Listjevas pateko tarp laimingųjų, priimtų į Tarptautinės žurnalistikos fakultetą. Netrukus jis buvo įrašytas į studentų grupę priešdiplominei praktikai vienoje užsienio šalių – Kuboje arba Nikaragvoje – atlikti.

Forminimas kelionei į tas šalis buvo toks pats, kaip ir į kapitalistines valstybes. Kandidatus išvykti į kapitalistines ir besivystančias valstybes, taip pat į kai kurias socialistines šalis – Jugoslaviją, Kubą, Vietnamą ir Kiniją – valstybės saugumo atitinkamų padalinių pareigūnai tikrindavo kruopščiau. Išvažiuojantiems į minėtas valstybes pirmąkart paprastai buvo atliekamas vadinamasis „nustatymas namuose“, kurio metu buvo renkami duomenys apie kandidato gyvenimo būdą ir giminaičius. Panašias „nustatymo“ priemones taikė KGB Maskvos miesto ir Maskvos srities valdybos 7-asis skyrius. Šis padalinys atlikdavo objektų išorinį stebėjimą (sekimą) ir „nustatymus namuose“ visiems KGB centrinio aparato ir jo Maskvos filialo kadrų padaliniams.

Be to, „nustatymai“ buvo atliekami pagal užklausas padalinių, kurie tikrindavo sovietinius piliečius, forminusius dokumentus kelionėms į užsienio komandiruotes, privačias ir turistines keliones. Toks tikrinimas buvo vadinamas „specialiu“, o juos atliekantys padaliniai vadindavosi spec. patikrinimų padaliniais. [...]

Valstybės saugumo 10-asis poskyris, be kitų funkcijų, atlikdavo specialų asmenų, vykstančių į užsienį, tikrinimą ir informuodavo SSKP CK ir sąjunginių respublikų partinius organus apie jų rezultatus.

Nepaisant to, jog 5-oji valdyba buvo suinteresuota, kad Listjevas išvyktų į užsienį ir tęstų operatyvinius pareigūnus dominančių asmenų sekimą, užsienio jis nepasiekė. Listjevas buvo išbrauktas iš išvykstančių studentų grupės, nes „nustatymo namuose“ metu buvo gauta duomenų, kurie jį ir jo artimus giminaičius charakterizavo neigiamai. Padėti jam nesugebėjo net visagalė Kazelceva.

Listjevas buvo išbrauktas iš išvykstančių studentų grupės, nes „nustatymo namuose“ metu buvo gauta duomenų, kurie jį ir jo artimus giminaičius charakterizavo neigiamai.

Parenkant kandidatus dirbti sovietinėse žiniasklaidos priemonėse, visų pirma radijuje ir televizijoje, jų kandidatūros privalomąja tvarka buvo derinamos su valstybės saugumo organais. Pervedimas į aukštesnes pareigas, kaip ir priėmimas į kitas žiniasklaidos priemones, irgi vyko KGB kontroliuojant.

Kuratoriai iš KGB 5-osios valdybos Listjevo neužmiršo. Jiems padedant, nepaisant rimtų asmeninio pobūdžio problemų, jis buvo priimtas dirbti sąjunginio radijo laidų užsieniui redakcijoje.

Netrukus Listjevas vėl susitiko su pažįstamu dar nuo studijų Maskvos valstybiniame universitete laikų Komelkovu, buvusiu kelių universiteto fakultetų kuratoriumi, kuris devintojo dešimtmečio viduryje buvo pervestas į aukštesnes pareigas – tapo 5-osios valdybos 14-ojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotoju. Iki Listjevo tragiškos mirties momento šiedu labai skirtingų charakterių žmonės itin glaudžiai bendradarbiaus, spręsdami svarbiausius televizijos reformavimo klausimus.

1987 metais SSKP propagandos ir agitacijos skyrius ėmėsi iniciatyvos sukurti sąjunginėje televizijoje kelias naujas programas, kurios turėjo teigiamai paveikti sovietinius žmones šalyje vykstančių pokyčių laikotarpiu. Tais metais jaunimo laidų redakcijoje buvo sukurta programa „Žvilgsnis“ („Vzgliad“), o joje dirbti pakviesta jaunų ir gabių žurnalistų. Tarp tokių buvo ir Listjevas.

Ilgametis jaunimo laidų redaktorius Anatolijus Lysenka viename interviu prisiminė: „Vakulovskis, Liubimovas, Listjevas ir Zacharovas suglumdavo prieš į juos nukreiptas kameras ir sutrikdavo ilgam. O paprastame gyvenime buvo sklidini savo didybės. Toje kompanijoje Vladas buvo autsaideris. Į jį niekas nedėjo vilčių. Jis nebuvo lyderis.“ Iš tiesų, į Vladą viltis dėjo visai kiti žmonės – „nematomojo fronto“ kariai.

Dėl jų pagalbos, nepaisant anaiptol netobulos biografijos, jis ne tik neprarado ankstesnio darbo radijuje – nepaisant ilgų girtavimų, mėginimo nusižudyti ir šeimos griūties, bet ir pateko į jaunų žurnalistų, pakviestą dirbti televizijoje, grupę. Nemažai gabių žurnalistų už daug menkesnes nuodėmes netekdavo darbo ideologinėse organizacijose, prie kokių buvo priskiriamos ir žiniasklaidos priemonės. Kartais užtekdavo valstybės saugumo kuratoriaus tarp kitko įstaigos vadovui ištartos pastabos, ir „pažeidėjo“ likimas būdavo nulemtas.

Visai kitokie buvo Listjevo reikalai. Televizijos redaktorius Lysenka prisimena: „Tada į Aukščiausiąją Tarybą pasiūlė Liubimovą, Politkovskį ir Mukusevą.

Pasiūlė ir Vladą, bet jis pasigėrė ir neatėjo į susirinkimą... Kažkada man teko atleisti jį už girtavimą.“ Atleidimo priežastis buvo ta, kad jis nuolat nutraukdavo programas, o kartą neatėjo dalyvauti tiesioginiame eteryje. Bet Listjevui galiojo nebaudžiamumo principas.

Kažkada man teko atleisti jį už girtavimą.

Ilgainiui „Žvilgsnis“ tapo populiariausia televizijos programa. Kilo ir Listjevo autoritetas. 1990 metais jis tapo programų „Stebuklų laukas“ („Pole čudes“), „Tema“ ir „Piko valanda“ („Čas pik“) vadovu. 1991 metais jį paskyrė televizijos kompanijos generaliniu prodiuseriu. [...]

1994 metų lapkričio 30 dieną prezidentas Jelcinas pasirašė įsaką dėl Pirmojo kanalo privatizacijos. Nauja kompanija buvo pavadinta ORT . Iškart po privatizacijos ORT generalinis direktorius Listjevas nutarė sutelkti visą dėmesį į veiklą, dėl kurios kanalas netekdavo milijonų dolerių – reklamos laiko pardavimą. Jis pradėjo derybas su Sergejumi Lisovskiu, kuris 1994 metų pabaigoje kontroliavo daugiau nei pusę Rusijos televizijos reklamos biznio.

Reklamos magnatas tikriausiai siūlė sumokėti ORT duoklę už teisę valdyti kanalo reklamą ir kartu išsaugoti jos išskirtinę kontrolę. Bet derybos užsitęsė. [...] 1995 metų vasario 20 dieną Listjevas paskelbė, kad visoms reklamos rūšims įveda laikiną moratoriumą, kol ORT parengs naujas etikos normas. Prasidėjo karas dėl televizijos reklamų laiko perdalijimo.

Listjevo kuratorius, prezidento saugumo tarnybos karininkas Komelkovas jo kolegoms – televizijos komplekso režimo skyriaus viršininkui, Federalinės saugumo tarnybos papulkininkiui Cibizovui ir valstybės saugumo organų rezidentui Visuomeninėje televizijos ir radijo kompanijoje Malyginui padedant puikiai žinojo apie pagrindinių reklamuotojų ir struktūrų, teikusių jiems finansinę paramą bei saugumą, planus. Pagal žmonių, besilankiusių įvairiose televizijos redakcijose, pavardes, kuriems režimo skyrius išrašydavo leidimus,

Komelkovas Rusijos FST ir VRM operatyvinės apskaitos sistemose galėjo be didelio vargo išaiškinti asmenis, susijusius su įvairiomis Maskvos organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis. Taip pat jis žinojo, kokie teisėtvarkos organų padaliniai juos seka.

Koržakovas skubino Listjevą. Jam reikėjo pinigų visuomenei įtikinti, kad akivaizdžiai sukriošusį Jelciną būtina pakeisti jaunu ir veikliu vicepremjeru Olegu Soskovecu. Laiko buvo mažai – artėjo šalies prezidento rinkimai, o Koržakovas ir jo komandos nariai nelabai tikėjo, kad tuometis prezidentas, kurio reitingas buvo labai menkas, sugebės juos laimėti. Buvo numatyta būsimų išlaidų suma – nuo 50 iki 60 mln. dolerių. Būtent ta suma tapo lemtinga Vladislavui Listjevui.

Laiko buvo mažai – artėjo šalies prezidento rinkimai, o Koržakovas ir jo komandos nariai nelabai tikėjo, kad tuometis prezidentas, kurio reitingas buvo labai menkas, sugebės juos laimėti.

Supratęs, kad į Listjevą, kaip galimą finansinį donorą, dėtos viltys nepasiteisino, Koržakovas numojo į jį ranka. Listjevas buvo pasmerktas. Jo dienos buvo suskaičiuotos. Tą jis pats puikiai suprato. Listjevas įgijo per daug galingų priešų ir tuo pat metu neteko galingo Koržakovo paramos. Koržakovas ne tik liovėsi domėtis Listjevu – jis net baiminosi jo kaip nereikalingo liudininko.

Lošdamas sudėtingą valdžios užgrobimo šalyje partiją Koržakovas sumanė pašalinti Listjevą tokiu būdu, kad jo mirtis sukeltų didelį politinį ir visuomeninį atgarsį. Tai suduotų smūgį pirmiausia Borisui Berezovskiui, kuris sugebėjo užmegzti artimus santykius su Boriso Jelcino šeima ir su savo šalininko Čiubaiso pagalba stūmė Koržakovą iš vieno įtakingiausių Rusijos politikų postų. Listjevas turėjo mirti taip, kad jo mirtis Koržakovo priešininkams, visų pirma Berezovskiui ir Lisovskiui, taptų politiniu krachu.

Susidoroti su Listjevu Koržakovui nebuvo sunku. Jis iškvietė Komelkovą – RF prezidento saugumo tarnybos kuratorių Visuomeniniame radijuje ir televizijoje

(ORT ) ir pasakė jam, kad Listjevo televizijoje neliktų. O Listjevas tuo metu laukė susitikimo su Solncevo organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais – jie turėjo ateiti pas jį reikalauti kelių milijonų dolerių duoklės, nes projektą, kurį jie siekė realizuoti, Listjevas sužlugdė. Listjevas paprašė visagalio Komelkovo apginti jį nuo „bratkų“. Viena iš gynybos formų, kaip manė Listjevas, turėjo būti atsisakymas išduoti jiems leidimus į televizijos ir radijo kompaniją. Bet jų leidimai nebuvo anuliuoti. Tai, kad jie juos gavo, reiškė, jog buvę kuratoriai iš RF prezidento saugumo tarnybos Vladą išdavė. Ir 1995 metų kovo 1 dieną Vladislavą Listjevą nužudė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:36
52:13
17:22

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata