Pradžia buvo nelengva dėl nacių ir „vokiško militarizmo“ praeities, patirtos karo traumos, kairiųjų nuotaikų populiarumo ir jaunimo motyvacijos tarnauti stokos. Nepaisant aplinkybių, Šaltojo karo metais užpuolimo iš Rytų grėsmė vertinta atsakingai, todėl Bundesvere įdiegta šauktinių sistema. VFR kariuomenė turėjo sudaryti 40 proc. sąjungininkų sausumos pajėgų, skirtų Vidurio Europos gynybai.
Kanclerio Willy Brandto vadovavimo metais gynybos biudžetas augo nuo 2,5 iki 7,5 proc. Numatyta, kad karo atveju Bundesvero gretose kartu su pašauktu rezervu galėtų tarnauti daugiau nei milijonas karių. 1976 m. Jungtinės Karalystės karo atašė Bonoje konstatavo: „Tai tikriausiai geriausia NATO šauktinių kariuomenė.“
Šaltajam karui užsitęsus, puolimu iš Rytų tikėta vis mažiau. Vokiečių jaunimo motyvacija tarnauti nuolat menko, savo postuose patogiai įsitaisiusiems kariškiams karo scenarijus taip pat neatrodė realus. Bundesveras paniro į biurokratiją, vis mažiau laiko buvo skiriama koviniam rengimui. Vis dėlto iki 1989 m. rudens, kai baigėsi Šaltasis karas, VFR kariuomenė buvo dar ganėtinai pajėgi.
SSRS tapus „draugiška valstybe“, suvienijus abi Vokietijas, naujoji Vienybės armija pradėta smarkiai mažinti. Išnykus pagrindinei grėsmei, kartu mažintas kariuomenei skiriamas biudžetas. Pasakytina, kad nemažai prie Bundesvero silpninimo prisidėjo naujosios kartos Vokietijos politikai, ypač kairiųjų pažiūrų. Anot autoriaus, „Vokietijos politinėje viršūnėje buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad konfliktų vis tiek neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis, todėl esą neverta rimtai investuoti į ginkluotąsias pajėgas“.
Kario rengimas kovoti Europos apkasuose pamažu perorientuotas į taikos palaikymo ir humanitarinių misijų vykdymą. 2011 m. sustabdytas privalomasis šaukimas į Bundesverą. Jau tuo laikotarpiu kariuomenei nepakako nei personalo, nei amunicijos, nei technikos, nebuvo netgi priemonių tai technikai nugabenti į frontą. S.Neitzelis rašo: „Jei Putinas būtų puolęs ne Krymą, o Baltijos valstybes, Vokietijos ginkluotosios pajėgos būtų galėjusios tik stebėti.“ Nors po Krymo okupacijos ir karo Donbase pradžios iš Vokietijos politikų lūpų skambėjo pažadai stiprinti kariuomenę, politinėje praktikoje tai nebuvo įgyvendinta. 2014–2021 m. garsiai deklaruota būtinybė ženkliai didinti kariuomenės biudžetą, tačiau per tuos septynerius metus jis nuo 1,15 proc. padidėjo vos iki 1,32 proc. BVP.
2022 m. vasario 24 d. prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Net ir po šio įvykio praėjo nemažai laiko, kol Vokietija ryžosi remti Ukrainą karine technika. Nors 2023 m. pradžioje Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas tiesiai pareiškė, kad Bundesverą ir visuomenę reikia ruošti karui, ryžtingesnių žingsnių teko palaukti. Ilgi taikos politikos ir komfortiško neveiklumo metai lėmė, kad tam tikrų politinių bei visuomeninių jėgų pasipriešinimas Vokietijos „militarizavimui“ iki šiol tebėra stiprus.
Per ilgus dešimtmečius Vokietijos visuomenė – ir Bundesveras, kaip tos visuomenės atspindys, – smarkiai pacifikavosi. Tarnyba kariuomenėje vis dar nėra populiari, gėdijamasi bet kokios „militaristinės praeities“ (net visiškai nesusijusios su nacių režimu), o žodis „karas“ pačių kariškių gretose ilgai buvo tapęs tabu.
Kad ir kaip būtų, autorius tiki, kad lūžis vokiečių sąmonėje ir ryškesni pokyčiai gynybos srityje pamažu vyksta. Bundesvero reformos turi tiesioginę reikšmę NATO rytinio flango, taigi ir Lietuvos, gynybai. Tai ypač aktualu dabar, kai JAV vaidmuo Europos gynybos struktūroje vis labiau neapibrėžtas. Šiuo metu mūsų šalyje yra dislokuota Bundesvero 45-oji šarvuotoji brigada „Lietuva“, kurios komplektavimas turėtų būti baigtas iki 2027 m. pabaigos. Anot S.Neitzelio, „lemiamas klausimas išlieka, ar Putinas lėtai judantiems europiečiams apskritai paliks pakankamai laiko ginkluotis“.
S.Neitzelio knyga Lietuvos visuomenei leis geriau pažinti savo sąjungininkus ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
Prof. dr. Sönke Neitzelis – garsus vokiečių karo istorikas, Potsdamo universiteto profesorius, vienas žymiausių šiuolaikinės karo istorijos ir smurto kultūros tyrėjų Europoje. Jo tyrimai sutelkti į imperializmą ir pasaulinius karus, o pastarąjį dešimtmetį – daugiausia į Vokietijos saugumo politiką ir Bundesverą. Kalbėdamas apie vokiečių visuomenę, autorius tarsi ragina liautis žvelgti naiviai, nes dabartinis pasaulis nėra pacifistinis rojus.
Knygos vertimą į lietuvių kalbą rėmė Konrado Adenauerio fondas.
Sönke Neitzelis – šių metų Vilniaus knygų mugės svečias. Pokalbis su autoriumi apie naujausią jo knygą „Pasirengęs karui? Bundesveras vakar ir šiandien“ vyks 2026 m. vasario 27 d. (penktadienį) 18 val. 1.2 salėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Vokietijos visuomenė niekada nebuvo pacifistinė. 1955 m. dauguma Vakarų Vokietijos gyventojų pakartotinį ginklavimąsi laikė būtinu, 1957 m. Konradas Adenaueris laimėjo Bundestago rinkimus absoliučia dauguma, o ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje taikos judėjimas neapėmė Vakarų Vokietijos visuomenės daugumos. Helmutas Kohlis laimėjo Bundestago rinkimus 1983 m. kovą. Šaltojo karo metais karo tarnybos atsisakė vos kiek daugiau nei 10 proc. vienos gimimo kartos, o net ir piko metais – 2002-aisiais – tokių buvo „tik“ apie 50 proc. tarnybai pripažintų tinkamų asmenų. Didžioji dauguma Vokietijos piliečių atliko privalomąją karo tarnybą.
Vis dėlto didžiajai kultūrinio elito daliai būdinga iš esmės pacifistinė pozicija. Šioje aplinkoje atsisakymas tarnauti kariuomenėje priklausė gero tono normoms, kaip ir pasaulėvaizdis, kuriame antiamerikanizmas jungėsi su kartais groteskišku ginkluotųjų pajėgų ir jų istorijos iškraipymu. Atsisakiusieji karo tarnybos šiandien užima daugybę svarbių visuomeninių bei politinių postų ir susiduria su nauja saugumo politikos realybe, kuri sujaukė jų ankstesnį orientyrų lauką.
Vokietijos kultūros tarybos pirmininkas Olafas Zimmermannas 2023 m. pripažino, kad jam buvo didelis iššūkis savo leidinyje sutelkti dėmesį į Bundesverą. Viena vertus, galima raukyti nosį dėl tokio didelio neišmanymo. Kita vertus, šalyje visgi įvyko realių pokyčių, jei net Vokietijos kultūros taryba ima nagrinėti Bundesvero tematiką. Ir net tarp pacifistinės pasaulėžiūros pradininkų – Evangelikų Bažnyčios – taip pat pastebima poslinkių. Be tų, kurie eina nelengvu adaptacijos keliu, yra ir tokių, kurie tvirtai laikosi savo naratyvų.
Ši diskurso kryptis išsiskiria įvairiais niuansais. Vieni nuo pat pradžių atmetė karinę paramą Ukrainai ir toliau gaivina bendro saugumo su Rusija Europoje idėją, kiti – sukandę dantis – priima kanclerio poziciją. Tačiau jie pasisako už didesnį dėmesį derybinio sprendimo iniciatyvoms ir kritikuoja karo retoriką, kuri, jų manymu, reiškia kultūrinį regresą. Šioje terpėje teigiama, kad reikia ne didesnio ginklavimosi, o daugiau atslūgimo politikos. Giliai įsišaknijęs antiamerikanizmas ir antikapitalizmas šioje stovykloje taip pat lemia tai, kad karas Ukrainoje dažniau interpretuojamas kaip neteisėto NATO ir Jungtinių Valstijų galios siekio išraiška, o ne kaip Rusijos ekspansinės politikos padarinys.
Nors Vokietijos visuomenėje intensyviai ginčijamasi dėl karo ir taikos, karinių ir civilinių galios koncepcijų, dauguma gyventojų pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, gynybos išlaidų didinimą ir privalomosios karo tarnybos atkūrimą. Teigiamas požiūris į Bundesverą 2023 m. pasiekė visų laikų rekordą – 86 procentus. Tai neabejotinai susiję ir su žiniasklaidos diskursu. Šiek tiek hiperbolizuojant galima teigti, kad istorinis lūžis sparčiausiai įvyko tradicinėje radijo, televizijos ir spaudos žiniasklaidoje. Net ir šių eilučių autorių nustebino, su kokiu ryžtu dalis žurnalistų, kurie iki 2022 m.
vasario 24 d. beveik nebuvo siejami su palankumu kariuomenei, dabar ėmė reikalauti Ukrainos gynybinio pajėgumo stiprinimo ir Bundesvero ginklavimosi. Taip 2023 m. lapkričio 12 d. visuomeninio transliuotojo ARD laidoje „Bericht aus Berlin“ Borisas Pistoriusas buvo kritikuojamas ne dėl savo griežtų formuluočių, o dėl to, kad Bundesvero reformos vyksta pernelyg lėtai.
Nebūtina pritarti Haraldo Welzerio ir Richardo Davido Prechto tezei, kad žiniasklaidos nušviečiamas karas Ukrainoje neatitinka visuomenės daugumos nuomonės. Tačiau jie neabejotinai teisūs teigdami, kad ginklų tiekimo, istorinio lūžio ir karinės parengties kritikai viešajame diskurse užėmė mažumos poziciją.
Jei žiniasklaida atstovauja vienam kraštutinumui šioje skalėje, universitetai sudaro kitą. Čia diskurso pokyčiai buvo mažiausi, o ypač humanitarinių mokslų srityje iki šiol egzistuoja pacifistinė terpė. Politologams ir istorikams užsienio politikos, karo ir kariuomenės analizė ilgą laiką apskritai nebuvo prioritetas. Iš esmės šios disciplinos nagrinėjo kitas problemas, o ryškus taikos etikos šališkumas buvo akivaizdus.
Maždaug 70 aukštųjų mokyklų ir universitetų galioja vadinamosios civilinės išlygos, draudžiančios mokslinius tyrimus, kurie gali būti panaudoti kariniais tikslais. Tai sudaro tik apie 17 proc., tačiau tarp šių institucijų yra ir labai prestižinių, pavyzdžiui, Darmštato technikos universitetas arba Berlyno technikos universitetas. Brėmeno ir Tiuringijos žemėse civilinės išlygos yra įtvirtintos žemių aukštojo mokslo įstatymuose. Prie to prisideda ir gausiai finansuojama institucionalizuota taikos studijų sistema, kuri nuo aštuntojo dešimtmečio neabejotinai tapo profesionalesnė, tačiau ne visada skatino realistišką požiūrį į karinius konfliktus.
