Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lenkų rašytoja Katarzyna Bonda: „Aštrių pojūčių poreikis – žmogaus prigimtyje“

Katarzyna Bonda
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Katarzyna Bonda
Šaltinis: 15min
0
A A

Šių metų Vilniaus knygų mugės tema yra detektyvai, ir ketvirtadienį vykusios diskusijos „Detektyvinė istorija kaip šiuolaikinė pasaka“ metu buvo kalbama ne tik apie šį literatūros žanrą, bet ir tai, kodėl žmonės juos skaito, kodėl jie tokie populiarūs būtent šiuo metu.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“, „15min knygų lentynos“ paskyroje.

Nors ši diskusija buvo pavadinta „Detektyvinė istorija kaip šiuolaikinė pasaka“, pokalbio dalyvės – Skandinavijos detektyvų tyrinėtoja Kerstin Bergman ir lenkų rašytoja Katarzyna Bonda – teigė, kad kriminaliniai romanai atlieka kur kas platesnę nei šiuolaikinių pasakų suaugusiesiems funkciją. 

K.Bergman teigė, kad kriminalinių romanų autorių romanuose beveik visuomet randame ne tik pasakojimą apie nusikaltimą, bet ir kur kas platesnį kontekstą – iš tokių romanų galima susidaryti neblogą įspūdį apie tai, kokie procesai vyksta visuomenėje. „Tokie romanai yra kur kas daugiau nei pabėgimas nuo problemų ar pramogos ieškojimas“, – teigė ji.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda

Tokie romanai yra kur kas daugiau nei pabėgimas nuo problemų ar pramogos ieškojimas

Lenkų autorė sakė, kad nemažai šiuolaikinių kriminalinių romanų neskaičiusių žmonių įsivaizduoja, kad šiose knygose pasakojama panašiu į Agatha Christie ar Raymondo Chandlerio stiliumi, tačiau jie klysta – šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose yra kur kas daugiau psichologizmo, dažnai tokių romanų esmė yra ne atskleisti tai, kas nužudė, o išsiaiškinti tiesą.

K.Bonda teigia, kad visos jos knygos paliečia rimtas socialines temas. „Kiekviena mano nauja knyga Lenkijoje sukelia rimtas diskusijas“, – sakė rašytoja, kriminalinius romanus apibūdinanti tik kaip formą, kaip „pretekstą papasakoti Lenkijos istoriją“. 

Su lenke rašytoja sutiko iš K.Bergman, sakiusi, kad daugeliui skandinavų rašytojų kriminalinių romanų rašymas yra kone politinė veikla, o tokį žanrą jie renkasi todėl, kad taip galima pasiekti kur kas platesnę auditoriją. 

Skandinaviškos gerovės iliuzija bliūkšta

Į pokalbio moderatorės Rasos Drazdauskienės pastebėjimą, kad daugeliui skaitytojų neretai yra keista skaityti skandinaviškus romanus, nes daugelis gyvenimą čia įsivaizduoja kaip labai ramų, saugų, K.Bergman atsakė, jog toks įsivaizdavimas apie tų šalių visuomenes yra klaidingas.

„Nuo šeštojo dešimtmečio žmonės turėjo idealizuotą įsivaizdavimą apie Skandinaviją. Ir nors dalis to vaizdinio yra tiesa, tačiau situacija keičiasi. Dabar yra daugiau nusikaltimų, gyvenimas tapo nesaugesnis, globalizacija irgi atnešė tam tikrų bėdų“, – sakė K.Bergman.

Jos teigimu, būtent todėl Skandinavijoje kriminaliniai romanai pastaruoju metu yra itin populiarūs – daugeliui žmonių tai atrodo vienas būdų suprasti aplink vykstantį smurtą, skaitant knygas nusiraminti. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda

Mums reikia įvairių emocijų. Ir geriau tokias emocijas patirti skaitant knygas nei realiame gyvenime

Visai kitokią nuomonę apie tai, kodėl žmonės skaito kriminalinius romanus, turėjo lenkų rašytoja. Ji sakė, kad pastaruoju metu Lenkijoje gyvenimas, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau, yra labai saugus, ramus, tad žmonėms kyla natūralus poreikis patirti aštrių įspūdžių. Ir tai jie gauna skaitydami kriminalines knygas. „Žmogaus prigimčiai reikia smurto“, – įsitikinusi ji.

„To mums reikia psichologinei higienai. Mums reikia įvairių emocijų. Ir geriau tokias emocijas patirti skaitant knygas nei realiame gyvenime“, – sakė rašytoja. 

Visuomenės gyvenimo atspindys

Nemaža diskusijos dalis buvo skirta besikeičiančiam kriminalinio romano žanrui. Bent jau Skandinavijoje proveržiu tapo „Merginos su drakono tatuiruote“ autoriaus Stiego Larssono knygos, jose jis jungė skirtingus žanrus, atkreipė dėmesį į socialines problemas.

Iki tol Skandinavijoje vyravo policiniai detektyvai, o dabar jų, anot švedų literatūros tyrinėtojos, neberašo beveik niekas. Melodramos, siaubo romanai, skirtingi fantastikos žanrai – viskas suplakama į vieną mišinį. K.Bonda pridūrė, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje populiarėja net ir „lesbiečių detektyvai“ ar „gėjų detektyvai“. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda

Beje, detektyvų žanrai labai skiriasi ir dėl socialinių ypatybių. Pavyzdžiui, Švedijoje policiniai romanai visuomet buvo populiarūs todėl, kad tradiciškai šioje visuomenėje policininkai buvo laikomi gerais, pareigingais, į pagalbą atskubančiais žmonėmis.

Visuomenėje, kurioje policininkai turi neigiamą įvaizdį, to nebūtų. Norvegijoje populiarūs romanai, kuriuose veikia privatūs detektyvai. Tai vėlgi įkvėpta pačios visuomenės – šioje šalyje yra itin daug šia praktika besiverčiančių specialistų.

Danijoje populiarūs tarptautiniai detektyvai, tačiau istoriškai ši šalis buvo atviriausia iš visų Skandinavijos valstybių. Islandijos fenomenas tas, kad čia, skirtingai nuo Švedijos, Norvegijos ar Suomijos, kur detektyvai imti rašyti dar XIX amžiaus pradžioje, kriminaliniai romanai pasirodė tik praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.

Tai irgi galima paaiškinti – šioje valstybėje rašytojo amatas visuomet reikšdavo itin aukštą statusą. Tad islandų rašytojai rinkosi žanrus, kurie tradiciškai buvo laikomi rimtesniais. 

Buvo gėda skaityti detektyvus

Keičiasi ir tai, kaip visuomenė priima detektyvų autorius. R.Drazdauskienė kaip vieną iš versijų, kodėl Lietuvoje iki šiol nėra gerų kriminalinių romanų, pažymėjo tai, kad pas mus detektyvai iki šiol dažnai laikomi antrarūše literatūra. 

Lenkė rašytoja teigė, kad panaši situacija anksčiau buvo ir Lenkijoje – viešajame transporte detektyvus skaitantys žmonės uždengdavo viršelį laikraščiu, kad aplinkiniai nematytų, kas skaitoma. Ji buvo pirmoji moteris, Lenkijoje parašiusi kriminalinį romaną, ir daugelis tuo metu į ją žiūrėjo kaip į keistuolę.

„Tada knyga buvo išleista, tačiau turėjo praeiti dešimtmetis, kol aš buvau pripažinta. Dabar tai jau nebėra laikoma gėdingu užsiėmimu“, – sako viena populiariausių kriminalinių romanų autorių. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katarzyna Bonda

Apie savo darbo pobūdį ji sakė, kad iš dalies jis panašus į žurnalistų. Neatsitiktinai, K.Bondos teigimu, apie pusė kriminalinių romanų autorių Lenkijoje yra buvę žurnalistai. Ir pati K.Bonda dirbo žurnaliste. Tačiau tai, kad esi geras žurnalistas toli gražu negarantuoja, kad būsi geras kriminalinių romanų rašytojas, sako autorė. „Visgi esminis dalykas yra sugebėjimas gerai pasakoti istorijas“, – įsitikinusi K.Bonda. 

Rašytojai turi daug laisvo laiko. Jie stebi aplinką ir vagia jos detales savo kūriniams

„Kiekvienas mano romanas turi gerai ištirtą pagrindą. Rašydama aš remiuosi realiai įvykusiais nusikaltimais, ištiriu aprašomas vietoves, psichologinius tipažus, policijos darbą.

Mano romanus galima skaityti įvairiais lygmenimis. Čia galima rasti tiek pramoginių, tiek universalių temų“, – sakė detektyvų rašytoja iš Lenkijos.

Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo personažams, ji sakė, kad „kiekvienas rašytojas visų pirma yra vampyras“.

„Rašytojai turi daug laisvo laiko. Jie stebi aplinką ir vagia jos detales savo kūriniams“, – teigė susitikimo metu K.Bonda. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau