Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 20d. 19:03

Lietuvoje viešėsiantis rašytojas Lutzas Seileris: „Hidenzė – tai lyg anapusybės potyris“

Lutzas Seileris
„Scanpix“/ AP nuotr. / Lutzas Seileris

Lutzo Seilerio romanas „Kruzas“ 2014 m. pelnė „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstantį Vokietijos literatūros prizą, skiriamą už geriausią metų romaną. Šis kūrinys autorių įrašė į žymiausių šiuolaikinių vokiečių autorių gretas. Birželio pabaigoje romaną „Kruzas“ autorius ketina pristatyti ir Lietuvoje – čia vyks vieninteliai autoriaus susitikimai su skaitytojais šiais metais.

– Pone Seileri, ar dar galite vaikštinėti po Hidenzę neatpažintas – juk jūsų romanas „Kruzas“ įamžino šią salą.

– Taip, Hidenzė yra „Kruzo“ namai, ir man ši sala tarsi antrieji namai, tikėkimės, taip visad bus. Bent jau lig šiol taip buvo. Nors „Godewinde“ – pastaraisiais metais dažniausiai ten apsistoju – yra kiek kitaip. Bet tik todėl, kad jo savininkas Andreasas Meinhofas, o pažįstu jį iš Berlyno laikų. Kadaise, tais metais po lūžio, kartu dirbome „Asselyje“, Oranienburgo gatvėje.

– Tad „Kruzo“ sumanymas brendo seniai? Seniai apsisprendėte romano veiksmą rutulioti Hidenzėje?

– Ne, kitą romaną ketinau rašyti – nepavyko. Veiksmas turėjo vykti tuoj po lūžio, 1991–1993 metais Berlyne. Hidenzę žadėjau paminėti tik trumpai – praeities apžvalgos skyriuje.

– O kaip sala tapo pagrindine veiksmo vieta?

– Žmona kartą paklausė, ar neketinu ką nors daryti su ta Hidenzės medžiaga, taip gerai man pavykusia, – gal dešimt puslapių. Ėmiausi darbo ir netrukus iškilo du trys paveikslai, labai aiškūs. Atsivėrė vienos durelės, paskui kitos – ir jau regėjau veikėjus, dramaturgiją, ėmiausi skyrių apmatų.

– Kas jus patį sieja su Hidenze?

– 1988-aisiais pirmą kartą ilgėliau gyvenau saloje. „Enddorne“, poilsiavietėje Grybene. Mano draugas dirbo ten padavėju. Tai buvo mano pirmas sezoninis darbas, nedidelis darbelis, – parvežti iš kepėjo Kasteno duoną. Sudėti į skardinį karutį duonos kepalus ir prikabinus šį prie dviračio parvežti. Tada ir supratau, kad ir kas nutiktų, norėčiau čia grįžti.

Ėmiausi darbo ir netrukus iškilo du trys paveikslai, labai aiškūs. Atsivėrė vienos durelės, paskui kitos – ir jau regėjau veikėjus, dramaturgiją, ėmiausi skyrių apmatų.

– Bet ar nebuvo sunku patekti į Hidenzę – juk tik vienadienius turistus įsileisdavo?

– Taip. Beveik jokių galimybių pasilikti nakčiai: kambariai pagal oficialią registraciją buvo užimti, juos nuomojosi įmonės, FDGB[1], o ir neoficialūs būstai – pašiūrės ir palėpės – dažniausiai prieš metus būdavo užsakomi. O naktį užsibuvusius paplūdimy aptikdavo patruliuojantys pasieniečiai. Sutemus jie pradėdavo paieškas – spigino žibintuvėliais į kiekvieną paplūdimio krėslą. Tik sezoniniams darbininkams buvo leista ilgėliau pasilikt saloje. 1989 metais vėl atvykau, slampinėjau ieškodamas darbo. Romane tai aprašyta.

– Ar ir jūs, kaip romano pagrindinis veikėjas, dirbote indų plovėju?

– Taip, galiausiai apsistojome „Atsiskyrėlyje“. Mums pasakė, kad ten, indų plovykloje, buvo dvi darbo vietos. Čia dirbę žmonės išėjo į „Wiesenecką“ – kur daugiau mokėjo. Kelias dienas vien svogūnus laupiau, per dienas svogūnai – baisi beprotybė!

Knygos viršelis/Lutzas Seileris „Kruzas“
Knygos viršelis/Lutzas Seileris „Kruzas“

– „Atsiskyrėlis“ yra reali, lig šiol veikianti poilsiavietė. Ar romano veikėjai irgi realūs? Ar skaitydami romaną žmonės save atpažįsta?

– Gal ir galėtų vienas kitas atpažinti. Vienas padavėjas, Kriso prototipas, vėliau Prenzlauer Berge įsteigė kavinę „Westphal“, kitas, Rembo, romane – filosofas, „Atsiskyrėlio“ vyriausiasis padavėjas, po lūžio toje kavinėje Kollwitz aikštėje nuolat sėdėdavo. Tai lyg kopų slinktis: daugelis Hidenzės žmonių vėliau Prenclauer Berge ar kur centre patys įsteigė užeigas – po lūžio, aukso ieškotojų laikais. Ir lig šiol Rykė gatvėje gyvuojančią „Seeblick“ – ją irgi Hidenzės žmonės įkūrė.

– Viename interviu sakėte, kad Kruzas turi 2000-aisiais mirusio „Feeling B“ grupės muzikanto, VDR andergraundo atstovo Aljoschos Rompe bruožų.

– Kruzas nėra identiškas Rompe, bet tam tikrų sąsajų esama. Aljoscha Rompe gyveno saloje, dirbo padavėju „Atsiskyrėlyje“, rengdavo paplūdimy koncertus – kaip romane, įkasdavo mušamuosius į smėlį, radijo imtuvą naudodavo kaip gitarų garso stiprintuvą. Na, taip, Rompe, kaip ir Kruzas, turėjo įtėvius, jie gyveno saloje. Jo tėvas – Robertas Rompe, garsus fizikas, gal žymiausias Rytuose, CK narys, energiją taupančios elektros lempelės išradėjas – daugiau jokių sąsajų.

– Hidenzė dar prieš lūžį buvo išsvajota vieta? Jūsų romanas tai puikiai paliudija.

– Svarbiausia – jūra, sala. Tai lyg anapusybės potyris. Tada tai buvo vienintelė tikra sala. O dar tas fantastinis sezoninių darbininkų, atsimetėlių ir atstumtųjų gyvenimas, savita mikroaplinka, skatinanti savotišką, labai patrauklią bendruomeniškumo jauseną.

Svarbiausia – jūra, sala. Tai lyg anapusybės potyris. Tada tai buvo vienintelė tikra sala.

– Romane tai puikiai atspindi šie žodžiai: „Čia esantys šalį paliko neperžengę sienų.“ Jūsų herojai Edas ir sezoninių darbininkų guru Kruzas siekia laisvės, vidinės laisvės. Saloje juodu lieka ir tada, kai visi patraukia į Vakarus – 1989 metų spalį, lapkritį.

– „Atsiskyrėlis“ gūra, po žinių apie bėgimą į Vengriją ir pasiuntinybės apgultį ta susimokiusi įgula pradeda nykti. Tai dramaturgija. Iškart buvau sumanęs, kad Edas ir Kruzas galiausiai liks saloje vienu du – tai ir yra esmė. Ši sudėtinga, subtili vyrų draugystė yra pasakojimo branduolys – geriausių draugų draugystė, tokia, kokią jie veikiausiai jau buvo išgyvenę paauglystėje, tiesos ir artumos smelkiama draugystė.

– Štai todėl kartais atrodo, kad sutirštinate spalvas – daug patetikos, menas kone religijai prilyginamas. Edas ir Kruzas ne tik sezoniniai darbininkai, bet ir poetai, vienas kitam savo eilėraščius skaitantys.

– Romano pasakotojas perteikia veikėjo mąstymo perspektyvą, taigi objektyvaus, tarsi iš šalies stebinčio ir tai, kas vyksta, perteikiančio pasakotojo čia nėra. Visa tai, ką „Kruzo“ pasakotojas mums perteikia, lemia pagrindinių veikėjų jaunystės potyriai, jų perdėtas emocingumas, manyčiau, šiam amžiaus tarpsniui būdingas patosas. Kitaip ši knyga negalėtų būti paveiki.

Bet man, kaip autoriui, svarbu ir kitkas. Kaip pamenu, pradėjus trečią dešimtį įsiplieskia aistra literatūrai – eilėraštis gali tapti didžiausia pasaulio vertybe, tai – aistros branduolys, nesiliaujantis žioruoti ir vėliau, kai jau kiek atsiriboji, pavargsti, gal net tampi ironiškas. Edas bando atrasti savo paties intonaciją. Jis suvokia, kad Kruzas turi savitą intonaciją. Tačiau romano vyksmui rutuliojantis Kruzas ją praranda – tai tarsi priešingos dramaturgijos linijos. Kruzas yra Robinzonas, Edas – Penktadienis, abu jie prarado mylimiausius žmones. Tos nelaimės, nors jie niekad apie tai nesikalba, juodu ir suartina – juos susaisto tas svetimumas draugėn. Štai todėl eilėraščiai tarsi slapti laiškai keliauja pirmyn atgal – tai ne pokštas ir ne religija. Galiausiai romanas yra ir savotiškas jauno rašytojo portretas.

– Ar Edas – jūsų atspindys?

– (Juokiasi) Ne, tai būtų per daug – norėjau tik perteikti istoriją savita intonacija. Edas ieško intonacijos, todėl ir pabėga į salą. Ši robinzonada, ši egzotiška aplinka, ši vyrų draugystė – tai man svarbiausia.

Turi jame dalyvauti, nuolat statybvietėje būti – ilgą laiką.

– O kaip – juk kuriate eilėraščius – sekėsi rašyti? Skaitydamas romaną negali nepastebėti, kad rašė poetas.

– Romanas kuriamas pagal kitokius dėsnius, proza kitaip rašoma. Į pasaulį žvelgiama kitaip, kitaip mąstoma, ten kitoks gyvenimas. Turi jame dalyvauti, nuolat statybvietėje būti – ilgą laiką. Juodraštinį variantą metus rašiau, galutinai jam sutvarkyti dar kone dvejų metų prireikė. Nepaisant to, „Kruzas“ yra puikiai išpasakotas. Poetas gal labiau susitelkia į scenos vaizdinius, negali nepaklusti sąskambiams ir ritmui. Bet tai būdinga ir gerái prozai.

– Romane įtaigus, realistinis pasakojimas derinamas su pakilių intonacijų, siurrealistiškais, niūrokai mistiškais pasažais.

– Tai dėl to, kad romane perteikiama veikėjo mąstymo perspektyva – šitaip labai priartėji prie pagrindinių veikėjų, jų emocijų, paskui, lyg kamerą nukreipęs, atsisuki į praeitį. Nudžiugau, kai dingtelėjo Viola – lempinis radijo imtuvas „Atsiskyrėlio“ virtuvėje, į tą vyksmo erdvę be perstojo transliuojantis dienos įvykius. Kai šitaip, niekam nebereikia aiškinti istorinių įvykių, juos komentuoti, – jų reikia tik tiek, kad išryškėtų veikėjų veiksmai, „Atsiskyrėlio“ arkos žlugimas.

– Epiloge vis dėlto kinta pasakotojo perspektyva – Edas ten jau kalba pirmuoju asmeniu.

– Taip, tą savotišką pranešimą paskatino tam tikri įvykiai, tačiau tai įvyko po dviejų su puse dešimtmečių. 24-erių metų jaunuoliui būdingas patosas jau buvo išsivadėjęs. Epilogo neketinau rašyti, atsitiktinai aptikau dano, buvusio uosto viršininko iš Miono, iš Klintholmo, interviu. Jis pasakojo, kad prie jo namų jūra išmesdavo pabėgėlių iš Hidenzės ir Riugeno kūnų, juos veždavo į Kopenhagą teismo ekspertizei. Man tuoj dingtelėjo: „Skenduolių muziejus“. Tie žodžiai ilgai iš galvos nėjo, galiausiai nusprendžiau: turiu ten nuvykti, pamatyti, kur tie negyvėliai dabar, kas jiems nutiko.

– Romano pabaiga, ilgas epilogas – tarsi žuvusiųjų, bandžiusiųjų bėgti iš VDR per jūrą, pagerbimas.

– Keisčiausia, kad nieko nedomina, kur tie žuvusieji. Prikurta filmų apie pavykusius pabėgimus per Baltiją – apie du banglentininkus, apie plaukiką, – apie daugelį jų išsamiai papasakota. O bevardžiais skenduoliais ne kažin kas domisi. Net ir vieta Kopenhagoje, kurioje, teigiama, jie palaidoti, nėra jų tikrasis kapas.

– Vienam žmogui iš Rostoko per Hidenzę pavyko pabėgti į Sirakūzus – tai Friedricho Christiano Deliuso romano „Iš Rostoko į Sirakūzus“ prototipas. „Kruzo“ pabaigoje jūs dėkojate ne tik anuomečiams „Atsiskyrėlio“ bendrabarbiams, bet ir Deliusui.

– Christianas Deliusas – vienintelis rašytojas, kurio esu kada nors prašęs patarimo. Jis man labai padėjo, palaikė, pateikė gerų siūlymų tada, kai nebeįstengiau pasistūmėti su anksčiau sumanytu romanu. Be abejo, kalbėjome ir apie jo romano veikėją Paulį Gompicą – jo tikroji pavardė Klausas Mülleris. Tik pasirodžius Deliuso knygai 25 procentai pelno buvo priskirtini jos personažui. Mülleris pabėgo išplaukęs mažu laiveliu, jis dirbo „Atsiskyrėlio“ kioske, mano knygoje yra su juo susijęs epizodas. Su Mülleriu susipažinau po skaitymų Hidenzėje. Gerai pasišnekėjome. Ir dabar dar sunku suvokti, kaip jam pavyko jole apiplaukti salos pietinį kyšulį – gyventojai teigia, kad tai neįmanoma vien dėl vandens lygio.

– Mülleriui malonu, kad jūsų knyga jį dar kiek pagarsino, surašęs savo istoriją jis išleido knygą. Kaip jaučiatės dabar, kai jūsų knyga nominuota Vokietijos literatūros premijai?

– (Juokiasi) Ak, neverta apie tai. Džiugu, kad knyga skaitoma. Vien pagalvojus, kad dabar Achene ar Gelzenkirchene kas nors sėdi ir skaito mano romaną, yra nepaprastai puiku!

Birželio 27 d. 17 val. rašytojas romaną „Kruzas“ pristatys MO muziejuje Vilniuje. Birželio 28 d. 18 val. autorius su skaitytojais bendraus Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje.


[1] Freier Deutsche Gewerkschaftsbund (vok.) – Laisvų Vokietijos profesinių sąjungų susivienijimas (1945–1990).

Parengė Zita Baranauskaitė-Danielienė


KNYGOS IŠTRAUKA:

Po teisėjo švilpuko tuoj buvo išdalyti stiklai. Pakeliui į paplūdimį Edas girdėjo vis minint Vilio Šmytendorfo vardą, labai pagarbiai: Vilis Šmytendorfas, Dornbušo direktorius, dovanojo statinę. „Alus nuo Vilio Šmytendorfo!“ – tokioms fanfaroms aidint jie priėjo vandenį, tai skambėjo kaip „Pergalė visuose frontuose!“ Be jokios abejonės, jie buvo verti susižavėjimo, visi be išimties, ir Edas buvo laimingas, gal pirmą kartą, kad priklauso jiems. Įkibę į ąsas visi sutartinai pa­kėlė sunkius bokalus, sakytum, supresuotus iš kapliapadžių; juose atsispindėjo saulė ir tą akimirką virš jų suprakaitavusių galvų lyg aureolė sutvisko aukso šviesa. Gavęs tuo stiklu į makaulę mirtum iškart, – Edas nežino, kaip ta mintis atklydo, – mirtum iškart.

Sudužėlė nesitraukė nuo jo. Kartu jie užlipo ant pylimo, ant siauros išdervuotos promenados, kone užpustytos smėlio. Edas juto šilumą, lyg į veidą dvelktelėtų šiltas srautas, švelniai, nelauktai.

– Kas tai?

Jos plonas balsas vibravo ore ir Edas pažvelgė į jūrą. Virtinė pilkų patruliuojančių valčių ir minininkų stūksojo užkėtę horizontą. Vakaro blausoje tai buvo panašu į plūduriuojančią sieną, į geležinę užtvarą, vos už kelių šimtų metrų nuo kranto. Kanonierės buvo šventiškai išpuoštos, o gal jos taip ir turi būt nukabinėtos vėliavėlėm, tarsi ka­rinėm puošmenom, pamanė Edas; tai buvo didingas, žavus reginys.

Kareiviai lyg skruzdės vilko malkas. Į vakaro dangų pliūptelėjusi aukšta liepsna padalijo paplūdimį. Degėsių kvapas sumišo su dvel­kiančiu iš jūros jodo kvapu. Kairėje slampinėjo paskiros grupelės įsibaiminusių eskų, tupinėjo tarp laimės akmenimis, atplukdytais medgaliais ir šiukšlėm apšarvotų savo smėlio pilių liekanų. Kas alų gėrė, kas iš butelių degtinę gurkčiojo. Pozicinis karas. Edui buvo skaudu žiūrėti, kaip jie bejėgiškai tiesia kaklus iš apkasų – sutrikę, įsibaiminę, lyg palikti paplūdimy vaikai, vieni patys pasauly, kuris staiga tapo jiems svetimas ir priešiškas. Nerimastingai žvalgėsi, lyg lauktų ko, kas viską galėtų paaiškint. Paaiškint, kaipgi suprasti visa tai, kas čia vyksta, jų šventės dieną, jų paplūdimy. „Nusišikt ant kareivių!“, arba: „Trenk jiems į makaules, spirk kapliapadišku bokalu!“ – sunku patikėti, bet, tikrai, kokių nors gairių dabar labai reikėtų ir Kruzas turėtų jas pateikt, kaip visad, kuo rimčiausiai, kaipgi čia?

Į kairę nuo laužo prie įgulos transporterio susmegusiais į smėlį ratais stovėjo trys stebėjimo kuopos karininkai. Jie rūkė, atrodė, lyg su tuo, kas vyksta, nelabai būtų susiję. Edas pažino Foskampą, salos komendantą, ir jo vyresnįjį puskarininkį. Temo.

Pilkoje sienoje suūžė varikliai. Jos vidury trys laivai sinchroniškai pasuko patrankų vamzdžius, tris vamzdžius prieš laikrodžio rodyklę. Iš smėlio duburių atsklido keli drąsūs švilptelėjimai, kažkas išspau­dė „būh‑h“. Dar pavienis džiaugsmo šūksnis, kaip didžiųjų roko koncertų įrašuose, – vienintelis beprotiškas džiaugsmo šūksnis, kitą sekundę magnetinėse juostelėse jau įsukamas į slaptingą amžinybę. Kad ir kas tą šūksnį išleido, tuoj teko pasigailėti: dviejų patrankų vamzdžiai pasisuko, šįkart tik devyniasdešimčia laipsnių. Tamsios jų žiotys, menkučiai tylos apskritimai dabar buvo nukreipti tiesiai į krantą. Paplūdimy stojo tyla.

Kur Kruzas?

Vidurinės kanonierės denyje pasirodęs jūreivis pradėjo mostaguoti vėliavom. Judesiai buvo greiti, kampuoti, lyg breiką šoktų. Stovėjo apšviestas laivo žibinto. Vyras buvo labai mažas, įmatyti jį galėjai tik dėl to, kad spėriai mostagavo rankom. Eskos, nors nė vienas jų šio šokio ir nesuprato, nenuleido akių nuo vėliavų nykštuko.

Formų ir spalvų įvairovė, spalvotų kryžių ir kvadratų paini žaismė. Panorėjęs galėjai įžvelgt ir gero, ir blogo ženklus. Laivo pirmagalyje ryškėjo pavadinimas „Fitė“.

– Jie vadina jį laivu krikštatėviu.

Sušnibždėjo kažkas greta Edo – tai buvo Indėnas iš Salos baro, tiek metų dirbęs juk žinojo.

– Laivas krikštatėvis, – tyliai atitarė Edas.

Ir jis susirado krikštatėvį. O šiandien ir pats lyg ir krikštatėviu tapo arba krikštatėvio pagalbininku. Pirma krikštas, tada krikštatė­vystė. Čia viskas grindžiama krikštatėvyste, pamanė Edas. Ji atstoja draugystę ir yra kone stipresnė už meilę. Jam buvo skaudu: kaipgi Lioš vertintų visa tai, kas čia, pakrantėje, vyksta.

Iš įgulos transporterio angos iki pusės išlindęs kareivis atliepė jūreiviui irgi mostaguodamas vėliavom – jos, regis, akimoju jam buvo perduotos iš apačios, lyg kokiai nematomai rankai mostelėjus. Kažkas, kas jau žinojo atsakymus, kažkas, kas žinojo, kas bus toliau, veikiausiai sėdėjo ten žemai, kabinoje. Nuo jūros dvelkė sūri dulksna ir Edas pasitrynė akis.

Kai kalbėjo kentauras, nykštukas laive stovėjo nuleidęs rankas, sukryžiavęs laikė prispaudęs prie šlaunų; tada jį sunkiai galėjai įžiū­rėti. Šis vėliavų spektaklis, be jokios abejonės, bylojo apie grėsmę, tai buvo grėsminga, bet Edui atrodė ceremoninga, ištęsta, ištežę, na taip, ir savotiškai intymu. Tą vyksmą smelkė keista melancholija. Tarsi stebėtum nykstančios giminės paskutinio atstovo paskutinį bylojimą apie jų pasaulio pabaigą. Nors juk svarbu buvo tik tai, ar padavėjų paplūdimys, jo kalneliai, nuorūkos ir prezervatyvai, jo smėlio pilys ir gęstančios laužavietės, žuvų konservų dėželės ir degtinės slėptuvės, o kartu, žinoma, visi eskos, visas šis niekam tikęs, nereikalingas atsimetėlių šlamštas virs pelenais – dulkėmis, dingtelėjo Edui.

Pamažu eskos prisiminė, kad jie išties buvo bebaimiai vaikiai, bent jau šioje šaly. Čia vienas, ten kitas vis artinosi prie laužo; paplūdimy per tą laiką atvėso. Laivų apybraižos blausoje nyko, patrankos, regis, buvo visai užmirštos arba tiesiog neberūpėjo. Juk visad šitaip – jie ne per daug buvo pratę paisyt tykančių grėsmių. Primityvi, bet įspū­dinga tiesa, kurioje tą mirksnį Edas įžvelgė jų nevaržomos būties slaptą prielaidą.

Jų vis daugėjo, jie sėdo prie laužo. Kai kas pasirankiojęs nešėsi malkų. Nuoširdžiai kalbino kareivius, šie, dosniai vaišinami alkoho­liu, buvo sutrikę. Regis, aiškino jiems, kodėl jų laisvė iš esmės buvo nepriekaištinga; jų skelbiama žinia tvykčiojo liepsnos atšvaituose.

Edas ir jo sudužėlė sėdėjo ant kranto kopos papėdėj. Keli kareiviai negalėjo atplėšti akių nuo Heikės kojų, tad jis prisitraukė ją artyn – juk vis dar buvo atsakingas. Tą akimirką jį apėmė džiaugsmas, kad vis dar yra jos indų plovėjas. Žvelgė į juodu ir įgulos transporterio vairuotojas, bet jo nesimatė, liepsna atsispindėjo priekiniam stikle; jo veidas dega, pamanė Edas.

Šviesiaplaukis gitaristas į viršų sukeltais plaukais, „Laukinės rožės“ ledų pardavėjas, atsisėdo prie Heikės ir pradėjo dainuot „Blowin’ in the Wind“. Edas pamanė, turbūt visi ledų pardavėjai nepakenčiami. Rembo eidamas pro šalį padavė degtinės. Edas norėjo paklausti, kur galėtų būti Lioš ir kas čia nutiko – kokia niekšinga išdavystė, – bet pirma reikėjo išgerti. Rembo pasakojo apie seniai praėjusių laikų („kai dar vaikas buvau“) regatas ir laivų paradus, prašmatnias šventes su sveikinimo kalbomis, procesijomis, laivyno baliais ir dislokuotojo dalinio muzikos korpusu – ties žodžiais „dislokuotojo dalinio muzikos korpusas“ užsikirto, juos tardamas dukart atsirūgo disdallln‑msi‑kourrps...

– Bet aš išalkau!

Sudužėlė pašoko, nutraukusi Rembo vidury žodžio, pasisiūlė parū­pinti sriubos. Sriuba prieš sriubą, pamanė Edas, ir nors Kruzo sriuba vien pasidygėjimą kėlė, jis vėl pajuto smilktelint išdavystės nuojautą. „Aš perimsiu...“ Lyg tą akimirką ant personalo stalo būtų padėjęs raktą nuo juodosios dėžės vardu Edgaras ar Edas: „Aš perimsiu...“

Bet Lioš buvo pradingęs.

Abipus lauko virtuvės stovėjo kareiviai ir dalijo maistą. Pamatę sudužėlę sustingo lyg alaviniai kareivėliai. Lyg užpakaliniai žibintai švietė balti jos kulnai – mygdama padus į smėlį ji kažkaip keistai sukiojo kojas, klubai be paliovos lingavo, o rankas laikė tvirtai, kone šventiškai ištempusi.

Ji marširuoja, pamanė Edas, ji marširuoja.

– Žinoma, ne čia, – tęsė Rembo, – bet visuose didžiuosiuose uostuose, Rostoke, Greifsvalde, Štralzunde. – Jis keliskart pakartojo žodžius „Baltijos savaitė“. – Taip pat ir minininkus apžiūrės, ir visų Baltijos valstybių vėliavas, gražiąją švedų mėlyną ir geltoną visur, ir danų raudoną ir baltą, o ir didžiuosius šūkius „Baltija – taikos jūra“ arba „Skumbrė – žuvis nebyli informatorė“ ir kitus.

Rembo įsivažiavo. Nuo kvailokų jo kalbų Edą kiek pykino. Blow‑wo‑wo‑wo‑woing in the wind... Žuvies formos debesis apsi­niaukė. Staiga jam prireikė atramos: jis gaudė orą. Užsimerkęs išvydo Sonios nuotrauką, ji virto G. atvaizdu; jis nebesigynė. Užplūdo ilge­sys. Mirusiųjų ilgesys, dabar jis tai vadino taip. Liūdesys surakino gerklę. Jis buvo girtas.

„Laisvė, aš manau“, – terkšėjo iš indų jo pusėj ir: „Visos gatvės veda į trūnijimą“, ir: „Dėmesio, nuošliauža, įsitvert kamuolių!“

Iš lėto nyko menkutis tylos apskritimas. Edas įsivaizdavo, kaip patrankų vamzdžiai tamsoje pamažu palinksta, pakyla ir vėl palinksta.

Bangų mūšos aplodismentai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

06:33
01:02
23:03

Esports namai

URBAN˙/