Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 7d. 15:05

Lietuvių kilmės JAV rašytojas: lietuviai Čikagoje gyvena kaip amerikiečiai, tik klausosi M.Mikutavičiaus

Karolis Gintaras Žukauskas
Tauro Baublio nuotr. / Karolis Gintaras Žukauskas

Karolį Gintarą Žukauską Lietuvoje girdėjęs retas, tačiau tarp JAV literatūros gerbėjų šis vardas skamba vis garsiau. „Gint Aro“ slapyvardžiu prisistatantis lietuvių kilmės amerikiečių rašytojas Amerikoje išleido jau du teigiamai kritikų įvertintus romanus, kuriuose svarbus vaidmuo tenka ir jo protėvių gimtinei.

Suprasti akimirksniu

  • Amerikos lietuvis JAV yra išleidęs du gerai vertinamus romanus
  • Romanuose didelį vaidmenį vadina Lietuva
  • Vis dėlto rašytojas pernelyg nesitapatina su JAV lietuviais

2009 m. pasirodė K.G.Žukausko romanas „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding The Moon In Sugar“), 2016 m. – „Fuga“ („Fugue“). Pirmajame romane neišsilavinęs Čikagos priemiesčio gyventojas netikėtai atsiduria Vilniuje ieškodamas savo meilužės, o antrojo pagrindinis veikėjas – čikagiškis skulptorius, apkaltintas savo iš Lietuvos kilusios motinos nužudymu.

Interviu su 15min K.G.Žukauskas dalinasi mintimis apie Amerikos lietuvių kultūrą, rašytojo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir įspūdžius, patirtus lankantis Lietuvoje.

– Trumpai papasakok apie save. Kur gimei, kur augai, ką veiki be rašymo?

– Gimiau 1973 m. Čikagoje, ten ir užaugau. Dabar be rašymo dėstau anglų kalbą koledže. Turiu šeimą – du vaikus, žmoną ir katę, tad gyventi nenuobodu.

– Kada lankeisi Lietuvoje pirmą kartą ir kada – paskutinį? Kokį įspūdį paliko šalis? Kas labiausiai pasikeitė nuo pirmojo vizito?

– Pirmąkart – 1992 m., paskutinįkart – praeitą pavasarį. Nuo 1992 m. grįžau daug kartų, praleidau čia daug laiko. Didžiausias pasikeitimas – kad tiek žmonių savanoriškai pasitraukė į visokias anglijas, airijas ir panašiai.

Įspūdžiai įvairūs. Tokie, kad parašiau apie juos romaną. Vilniuje jaučiausi kaip namuose. Rašytojui džiugu vasarą eiti tokia gatve kaip Gedimino prospektas ir matyti jaunimo pilną knygyną. Retas dalykas. Vilnius yra jaunų žmonių miestas. Jų įtaka matosi versle, meno kūriniuose.

Lietuviai palyginus daug skaito. Nueini pas žmogų į svečius ir dažnai matai knygų lentynas valgomajame. Įdomios knygos, įvairių tradicijų, išverstos iš visokių kalbų. Tai nuostabu.

Lietuviai palyginus daug skaito. Nueini pas žmogų į svečius ir dažnai matai knygų lentynas valgomajame. Įdomios knygos, įvairių tradicijų, išverstos iš visokių kalbų. Tai paprasčiausiai nuostabu.

Man pačiam kai kurie dalykai Lietuvoje keistai normalūs. Aš suprantu, kaip smagu grybauti, uogauti, žvejoti, melžti kaimo karvę, paskui iš to viso pasigaminti skanią vakarienę, po vakarienės išgerti 100 gramų, gal pasėdėti pirtyje, tada nuogam šokti į šaltą tvenkinį. Amerikoj taip nepabendrausi. Pirmą dieną susipažinęs su tavim amerikietis nenusimaus kelnių. Lietuvoje gi susipažįsti iš ryto, o jau vakare visi kartu ežere maudosi. Džiaugsmas.

Kartą Senamiestyje gatvėje bestovint užėjo toks siaubingas jausmas – juk Holokaustas vyko čia, šitose gatvėse. Ne knygoje, ne filme. Šioje erdvėje. Pajutau, ką reiškia pažinti istorijos jėgą, kartu ir griaunančią, ir vienijančią.

Be to, aš Lietuvoje turiu mylimų draugų. Pasiilgstu jų. Lietuvoje tarp jų suaugau, pamačiau, koks mano pasaulis prieš tai buvo mažas. Supratau, kad tik vieną vietą žinančio žmogaus mąstysena yra žiauriai siaura. Tas suvokimas man atėjo Lietuvoje 1992 m., kai apsistojau pas pažįstamus Lazdynuose prie pat televizijos bokšto. Ten, kur žuvo žmonės gindami laisvę ne sau, o kitiems.

Čikagoje, pavyzdžiui, daug bokštų. Lietuvoj mažiau. Taigi, to televizijos bokšto Čikagoje nėra. Tas įspūdis įmanomas vien Lazdynuose.

– Kokios Lietuvos vietos tau labiausiai patiko ir kokios ne? Kodėl?

– Aš labai mėgstu Nidoje pabūti. Stebuklinga vieta. Mano seneliai kilę iš Stelmužės ir Zarasų, todėl tame Lietuvos gale visuomet jaučiuosi kaip prabudęs iš gilaus miego, nors tik keletą kartų esu ten nukeliavęs.

Man nepatinka, kad vietoje „Suokalbio” atsirado eilinis „kabakas”. Manau, kad svarbiausi įvykiai paskutinių metų Lietuvos istorijoje yra SSRS subyrėjimas, Lietuvos įstojimas į ES ir „Suokalbio“ baigtis.

– Kokių netikėčiausių patirčių patyrei Lietuvoje? Kaip į tave žiūrėjo – kaip į lietuvį ar kaip į amerikietį? O gal kaip į kažką per vidurį?

– Nežinau, ar galiu pasakyti, kaip į manę žmonės žiūri. Aš gerai kalbu lietuviškai, ir dažnai sužinoję, kad aš gimęs Amerikoje, lietuviai be jokios ironijos pasako: „Galvojau, kad tu lietuvis“.

Tauro Baublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas
Tauro Bublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas

Tarp mano draugų Vilniuje yra užsienyje gimusių žmonių, kurie, apsigyvenę Lietuvoje, save laiko europiečiais, lietuviais, vilniečiais, nors turi Kanados arba Amerikos pasą. Bet taip pat turiu Klaipėdoje ar Plungėje gimusių draugų, kurie praleido daug laiko svetur. Jiems tarptautinė, Žemės piliečio tapatybė neatrodo keista.

Žinau, kad Lietuvoje yra siaurai mąstančių žmonių. Būna, kas nors sumano skirstyti žmones į griežtas tautines kategorijas. Faktas tas, kad Lietuvos gyventojai jau šimtmečius yra įvairių tautų, tikėjimų, kultūrų. Tos griežtos kategorijos, mano nuomone, yra iliuzijos.

Būna, kas sumano skirstyti žmones į griežtas tautinęs kategorijas. Faktas toks, kad Lietuvos gyventojai jau šimtmečius yra įvairių tautų, tikėjimų, kultūrų. Tos griežtos kategorijos, mano nuomone, yra iliuzijos.

– Kaip nutarei tapti rašytoju?

– Man gaila tų žmonių, kurie nutaria tapti rašytojais. Pažįstu nemažai tokių. Aš jokiu būdu nenutarčiau tapti rašytoju. Mano mintyse savaime siaučia turiniai, taip pat, kaip danguje audros ar bangos jūroje. Miškas pats nesugalvoja ošti.

– Apie ką yra tavo knygos? Kokia yra jų pagrindinė idėja, mintis, kurią nori perteikti rašydamas?

– Yra dvi pagrindinės temos. Aš rašau apie meilę ir mirtį. Man labai svarbus klausimas – kuo skiriasi atmintis nuo vaizduotės? Pagrindinė mintis tokia, kad mes neišmanome savo neišmanymo. Tapti išmintingesniu galima tik suvokiant savo neišmanymą.

– Iš kur semiesi idėjų? Kodėl rašydamas knygą „Surandant Mėnulį cukruje“ nutarei amerikiečiams angliškai kalbėti būtent apie Lietuvą?

– Idėjos atkeliauja pačios. Man nereikia iki šulinio nueiti. Aš pats šulinys. Mano darbas idėjas įvertinti. Kartais viena idėja man pasirodo įdomesnė už kitas, tad ją ir seku.

Man amerikiečiams rašyti apie Lietuvą yra lygiai toks pat malonumas kaip ir rašyti lietuviams apie Ameriką. O apie Lietuvą rašau dėl to, kad Lietuva man paliko didelį įspūdį. Aš iš esmės Lietuvoje suaugau, tapau pasaulio piliečiu.

– Kokia, anot tavęs, yra romano vieta šiuolaikinėje visuomenėje? Kas yra tavo skaitytojas?

– Romano vieta turėtu būti labai svarbi. Romanas išreiškia visuomenės sąmonę. Jis prieš mus pastato veidrodį, kuriame matome savo paslaptis, savo dvasinę būseną, savo sumišimą bei painiavą.

Mano romanus skaito ir žmonės, kuriems patinka literatūrinės temos, ir skaitytojai, kurie retai skaito. Esu gavęs laiškų iš skaitytojų, kurie sako: man knygos nepatinka, bet tavo mielai perskaičiau. Man tai komplimentas.

Per „Facebook“ stebiu, kas mano tinklapį seka. Tai 28-55 metų žmonės, moterų truputį daugiau negu vyrų, gyvenantys didmiesčiuose Amerikoje bei Europoje. Dar turiu mažą skaitytojų kultą Australijoje. Jį sudaro maždaug penki žmonės.

Tauro Baublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas
Tauro Bublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas

– Pirmojoje knygoje nemažai rašei apie Lietuvą. Apie ką yra antroji tavo knyga? Ar joje lietuviškumas išlieka viena iš temų?

– Romano veiksmas vyksta Amerikoje. Pagrindinis personažas – skulptorius, nuteistas už savo tėvų žmogžudystę. Jo motina gimė Lietuvoje II pasaulinio karo metu, o tėvas – ukrainietis, pabėgęs iš vakarų Ukrainos. Iš esmės romanas yra apie Čikagos parapiją bei rajoną, kuriame gyveno pabėgėliai iš Rytų Europos, tarp jų ir lietuviai.

Labai norėčiau, kad vieną dieną mano romanai būtų išleisti ir lietuviškai.

– Gyveni Čikagoje – „lietuviškiausiame“ JAV mieste. Ar daug bendrauji su kitais JAV lietuviais?

– Labai mažai. Lietuvių išeivių kultūra Čikagoje iš esmės pavirto Amerikos priemiesčių kultūra, tik su Mikutavičiaus kompaktais.

Lietuvių išeivių kultūra Čikagoje iš esmės pavirto į Amerikos užmiesčių kultūrą, tik su Mikutavičiaus kompaktais.

O priemiesčių gyventojų mąstysena man svetimesnė už, pavyzdžiui, Havanos beisbolo sirgalių arba už studentų marokiečių, su kuriais sukdavau cigaretes ir gerdavau mėtų arbatą, dar kai gyvenau Austrijoje.

Aš pats visiškai kitokioje Amerikoje gyvenu. Mano namas stovi gal du šimtai metrų nuo metro stotelės. Dviračiu važiuoju į darbą. Jei lyja ar sninga, autobuso stotelė už kvartalo. Pėsčias nueinu į parduotuvę. Už gražaus parko yra dvi geros kavinės, biblioteka, jogos studija, trys meno galerijos. Vaikus nuvedu į mokyklą pėsčias. Kai išeinu pasidžiaugti gyvenimu, važiuoju į pačią Čikagą, dažniausiai metro. Su vaikais aplankome muziejus, miesto parkus, einame prie Mičigano ežero pasivaikščioti, papietauti ir panašiai.

Dauguma lietuvių išeivijoje tokio gyvenimo nenori. Jie apsigyvena kuo toliau nuo miesto, ir jų renginiai vyksta toli. Pas juos keliaudamas didelę dalį savo dienos praleidi už vairo, kamštyje. Per keturias valandas gali nuskristi į Kaliforniją, o pas lietuvius cepelinų pavalgyti ir Mikutavičiaus įrašų pasiklausyti nuvažiuoji per tris.

Nebuvusiems Čikagos užmiesčiuose duosiu pavyzdį – įsivaizduokite, kad Vilniaus senamiestyje įsidarbinęs užsienietis užsimano gyventi Ožkiniuose, ten susikuria savo izoliuotą bendruomenę, su vietiniais neturi beveik nieko bendro, o savo šalies maisto vakarėlius rengia kas antrą penktadienį Balsiuose už trečio tvarto. Tu jam siūlai: „Klausyk, varom šeštadienį į centrą. Restoranai, galerijos, knygynai, muziejus, baletas, teatras, muzika.” Jis atsako, be jokios ironijos: „Kad ten per daug rusų ir čigonų. O tu jau rezervavaisi viešbučio kambarį Šokių šventei?”

– Kiek tau svarbi tavo lietuviška tapatybė?

– Jei man lietuviška tapatybė būtu nesvarbi, lietuviškai turbūt nekalbėčiau, Lietuvos nelankyčiau, vaikų lietuvių kalbos nemokyčiau.

Bet aš savo tapatybės neskirstau į tokius tautinius sluoksnius. Aš gimęs Amerikoje, gyvenęs Austrijoje, dirbęs Kanadoje ir Kuboje, baigiau universitetą Niujorke. Mano žmona ukrainietė. Per lietuvišką tapatybę savęs neišskiriu iš kitų. Ji man duoda progą pabendrauti su žmonėmis, kurie kitomis sąlygomis man būtų neprieinami. Tai jos tikra vertė.

Apskritai visur dabar tas pats, tiek tarp lietuvių, tiek pas kitus. Didesnė grupė žmonių stengiasi izoliuotis, bijo prarasti savo „tradicinę" tapatybę, nors ir mato, kaip greitai tos tapatybės keičiasi. Mažesnė grupė priima pasaulio piliečio mąstyseną, prie jos prisitaiko, net ja džiaugiasi. Yra abiejų mąstysenų lietuvių tiek JAV, tiek Lietuvoje.

Tauro Baublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas
Tauro Bublio nuotr./Karolis Gintaras Žukauskas

Natūralu norėti prisiglausti prie savų, ypač svetimoje erdvėje. Problemos kyla, kai žmonės nesuvokia, kiek tie visi „skirtumai” tarp mūsų dirbtini, mūsų pačių sukurti. Kas nusprendžia, kur tarp dviejų valstybių atsiras siena? Tikrai ne dievai.

Lietuvos istorijoje sienos dažnai keitėsi. Būtent lietuviai, žinodami savo istoriją, turėtų suprasti, kiek nacionalinės bei kultūrinės tapatybės iš tikrųjų yra sukonstruotos. Bet kuri tapatybė yra konstruktas, nefiksuotas, absoliutus taškas – ji gali pasikeisti per akimirką. „Tikras lietuvis” yra vien sąvoka, tokia pati kaip Donaldo Trumpo sugalvotas „netikras amerikietis”.

Daug kas savo iliuzijomis tiki, iš jų kuria tvirtoves. Deja, tarp lietuvių labai daug tokių tvirtovių. Žmogus galvoja, kad jei praras savo tapatybę, dings visiškai. Bet tapatybė negali dingti. Ji gali tik praplatėti, prasiplėsti.

– Koks yra Lietuvos įvaizdis JAV tarp tavo pažįstamų amerikiečių? Ar toks išvis yra?

– Mano pažįstami amerikiečiai žino beveik tiek pat, kiek mano draugai iš kitur. Žino apie krepšinį, alkoholizmą ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus.

Mano pažįstami amerikiečiai žino beveik tiek pat, kiek mano draugai iš kitur. Žino apie krepšinį, alkoholizmą ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus.

Kartais galvoja, kad Lietuva – Rusija arba Rusijos dalis. Kai kurie sužino apie didelį savižudybių skaičių Lietuvoje ir tai jiems įdomu.

– Ar kiek nors domiesi Lietuvos naujienomis? Kas įdomiausia stebint tai, kas vyksta Lietuvoje, iš kitos vandenyno pusės?

– Man labai įdomi korupcija Lietuvoje. Kažkaip žmonės į ją žiūri be išeities. Korupcija liečia kitą man įdomią temą – tai, kad tiek žmonių nuprendžia palikti Lietuvą. Apie tai dažnai mąstau ir skaitau. Įdomus vidinis konfliktas tarp patriotiškumo ir manviskasdzin-tiškumo.

– Su kokiu lietuviu labiausiai norėtum pasikalbėti, apie ką ir kodėl?

– Turbūt su Jascha Heifetzu. Norėčiau pasėdėti jo dirbtuvėje ir gyvai pasiklausyti jo smuiko. Sužinoti, iš kur jo jėga atkeliauja, ką jis grodamas mato ir mąsto.

Dar man Birutė įdomi. Jei legenda teisi ir ją tikrai Kęstutis per prievartą nuo aukuro paėmė ir nuvežė į Trakus – mums taip aiškino mokytojai – labai įdomu būtų sužinoti, kaip ji savo gyvenimą suvokė. Gi jos vaikas Vytautas, o vestuvės per prievartą. Ji daug įdomaus papasakotų.

O jei kalbame apie gyvus lietuvius – su Šarūnu Sauka. Mano nuomone, nėra pasaulyje dabar geresnio dailininko. Visos mūsų paslaptys išduotos jo tapyboje, po jo meno paslapčių jokių nebelieka. Su juo būtų įdomu pasišnekėti apie bet ką... apie orą, eismo kamščius, kavos kokybę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas