Apie tai, kaip Pirmasis pasaulinis karas pakeitė Europos politines sienas žlugus trims imperijoms, apie atsiradusias galimybes kurtis naujoms valstybėms autorius rašo remdamasis Lenkijos ir Baltijos šalių pavyzdžiu.
Klausas Richteris yra Birminghamo universiteto profesorius, Naujausiųjų laikų Rytų Europos istorijos tyrinėtojas, jo mokslinių tyrimų sritys – Lenkijos ir Baltijos valstybių socialinė istorija, Vokietijos santykiai su Rytų Europos valstybėmis, nacionalizmo ir tautinių konfliktų šiame regione istorija.
Knygoje atskleidžiamos tarpukario Vidurio Rytų Europos valstybių, jų politikos, ekonominės raidos ir konfliktų ištakos iki Pirmojo pasaulinio karo. Kartu parodoma, kaip valstybės išmoko pasinaudoti imperijų teritorinio susiskaldymo sukelta dinamika ir taip visiems laikams pakeitė supratimą apie šiuolaikinių valstybių galimybes.
Prof. Klausas Richteris itin daug dėmesio skiria šiame regione vykusiems ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, jam būdingas originalus ir nešališkas požiūris, tad ši knyga yra vertingas indėlis į Lietuvos istoriografijos sklaidą.
Iš anglų kalbos knygą vertė Elena Belskytė, redagavo Daina Dailidonienė, dailininkas Saulius Bajorinas. Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Klauso Richterio knygos „Fragmentacija Vidurio Rytų Europoje. Lenkija ir Baltijos šalys 1915–1929 m.“
Naujos Vidurio Rytų Europos sienos
Vokietijos karinis žlugimas lėmė didžiausią sienų perbraižymą šiuolaikinėje Europos istorijoje. Vokietijos ir Lenkijos sieną iš esmės nustatė Antantė ir reglamentavo Versalio sutartis. Tačiau rytines Lenkijos sienas ir visas Baltijos šalių sienas tiesiogiai ir netiesiogiai suformavo karo veiksmai. Nepastovi fronto linija sustojo kaip Lenkijos–Lietuvos siena. Valka / Valga būtų visa atsidūrusi Latvijos teritorijoje, jeigu Estijos kariuomenė nebūtų jos atėmusi iš bolševikų. Galima daryti prielaidą, kad Rytų Prūsijoje vykusio plebiscito, kuriame didžioji dauguma balsavo už pasilikimą su Vokietija, rezultatai nebūtų buvę tokie aiškūs, jeigu balsuojant Lenkijos valstybė nebūtų atsidūrusi ties žlugimo riba dėl bolševikų puolimo. Tačiau sienas Rytuose vis dar tam tikru mastu veikė tarptautinės derybos, nors ir ne taip tiesiogiai kaip Lenkijos–Vokietijos siena. Dėl kai kurių Baltijos valstybių sienų vyko tarptautinis arbitražas. Mėmelio krašto valdymą parėmė Prancūzijos administracija, o jį prijungus prie Lietuvos sudaryta konvencija garantavo jo regioninę autonomiją. Aukštutinei Silezijai, padalytai Vokietijai ir Lenkijai, buvo taikoma 1922 m. Ženevos konvencija.
Ne visos Lenkijos ir Baltijos šalių sienos buvo naujos. Visos Baltijos šalys buvo apibrėžtos bent iš dalies pagal buvusių gubernijų sienų likučius. Latvijos ir Lietuvos siena nustatyta remiantis 1917 m. pradžioje prasidėjusiomis diskusijomis, kai Šiaurės Lietuvos Baltijos vokiečių baronai pateikė prašymą sujungti juos su jų bendrataučiais Kurše – ir dar prijungti žemdirbystės hinterlandą prie pietinių Latvijos miestų Bauskės (Bausk) ir Jelgavos (Mitau).[1] Tačiau tokie reikalavimai buvo atmesti, nenorint susilpninti būsimos Lietuvos valstybės kaip atsvaros Lenkijai.[2] Vis dėlto Brest Litovsko sutartimi Kuršui buvo priskirtas nedidelis, beveik visiškai nusiaubtas Alūkstos (Ilūkste) miestelis, anksčiau buvęs Kauno gubernijoje, tai sukėlė valstiečių protestus, nes šie baiminosi būsią atkirsti nuo savo krašto religinių ir teisminių centrų.[3] Be to, dalis šio pasienio krašto atiteko bolševikinei Rusijai, padalijant kitus ekonominius centrus ir ūkius. Protestai ir vindikacijos buvo labai panašūs į tuos, kurie kilo po 1919 m. ir vėlesnių metų sienų perbraižymų, smarkiai kritikuojant vientisų administracinių, teisinių, religinių ir ekonominių struktūrų suskaidymą ir siūlant per teritorinius pokyčius atlikti prasmingesnį vietovių pertvarkymą.[4] Alūksta buvo ginčytinas siūlomos rytinės sienos galinis taškas, o štai vakariniame jos gale atsidūrė nedidelis pajūrio kurortinis miestelis Palanga, kurį Baltijos vokiečiai, kaip ir daugelis vokiečių, siekė prijungti prie Kuršo.[5] Von Goßleris siūlė kolonizuoti Palangos apylinkes ir ten įkurti didžiulį Vokietijos karinį forpostą.[6] Atvykę geodezininkai suskirstė žemę aplink miestą, tačiau priėjo prie išvados, kad dirvožemis pernelyg nederlingas, kad pritrauktų vokiečių kolonistų.[7]
Kadangi vokiečiams nepavyko išspręsti Alūkstos ir Palangos klausimo, sprendimą turėjo rasti besikuriančios valstybės. Tuo metu bolševikai ir lenkai taip pat pretendavo į Alūkstą, tad Lietuvos ir Latvijos vyriausybės buvo priverstos kreiptis į Antantės arbitražą.[8] Nors ši siena buvo viena iš mažiausiai ginčytinų Vidurio Rytų Europoje, vis baimintasi spontaniškų karinių įsiveržimų iš bet kurios pusės. Lietuvos valstybės pareigūnai skundėsi, kad latvių dalinys gąsdina vietos lietuvius, ir siūlė deportuoti visus latvius iš ginčijamo Žeimelio miestelio apylinkių. Pasisakydama dėl 1921 m. gegužės 14 d. Latvijos ir Lietuvos sienos konvencijos, arbitražo komisija, kuriai vadovavo britų profesorius Jamesas Simpsonas, rėmėsi ekonominiais argumentais: Alūkstos rajonas turėtų atitekti Latvijai, kad būtų išsaugotas miestelio ryšys su Daugpilio turgaviete. Palanga turėtų atitekti Lietuvai, kad naujoji valstybė turėtų alternatyvią prieigą prie jūros, kol neišspręstas Mėmelio krašto klausimas (žr. 4.1 pav.).[9] Britų arbitraže dėl Latvijos–Estijos sienos – ypač dėl Valkos / Valgos miesto – etniniai sumetimai buvo lemiamas veiksnys. 1919 m. pradžioje Estijos kariuomenė išstūmė bolševikus iš Valkos / Valgos, o tai paskatino Estijos vyriausybę pareikšti pretenzijas į šį miestą, nors jame gyveno nemažai latvių, ir dėl to vos nenutrūko santykiai su sąjungininke Latvija. Miesto ekonomika nukentėjo dėl tebevykstančių karo veiksmų Latvijos gilumoje.[10] 1919 m. rudenį Estijos ir Latvijos pasienio komisija atliko miestelio gyventojų apklausą dėl jų tautybės ir prieškarinės kilmės.[11] Britų arbitražinė komisija įtarė, kad estai naudojasi savo pergale Valkoje / Valgoje, siekdami išstumti latvių gyventojų daugumą, tęsdami „dar prieš karą pastebėtą tendenciją, kad estai veržiasi į pietus, į teritoriją, kurioje anksčiau gyveno latviai.“[12] Galiausiai 1920 m. pavasarį britų komisija nusprendė, kad miestą reikia padalyti.[13] Po šio sprendimo abi pusės kaltino viena kitą sukčiavimu, siekiant dirbtinai padidinti turtą ir gyventojų skaičių. Daugybė ūkių buvo įregistruoti ne savininkų, o nuomininkų vardu, kad būtų padidinta latvių arba estų gyventojų dalis. Kiti ūkiai įregistruoti kaip mažesni arba didesni.[14] Liepos mėnesį buvo nutrauktas susisiekimas tarp Valkos / Valgos ir Valgos, o prie naujosios sienos dislokuoti pasieniečiai (žr. 4.2 pav.).[15] 1920 m. spalio 19 d. arbitražiniu Latvijos ir Estijos susitarimu siena buvo nustatyta.[16]
Sunku pervertinti po 1918 m. Vidurio Rytų Europoje nubrėžtų sienų poveikį Europos prekybos tinklams ir ilgalaikiam regiono įvaizdžiui. Užsienio keliautojai pagal savo įspūdžius apie kasdienį gyvenimą pasienyje formavo tarptautinį Vidurio Rytų Europos įvaizdį: tai labiausiai susiskaldęs regionas ir šiaip itin susiskaldžiusioje Europoje. Kirsti naująsias sienas buvo taip sudėtinga, kad net sklido liūdni gandai apie žmones, amžiams įstrigusius tarp pasienio postų.[17] Buvusios Prūsijos provincijos – Vakarų Prūsija, Poznanė ir Silezija – buvo suskaldytos. Vien tik Dancigo koridorius, skyręs Vakarų Prūsiją nuo Rytų Prūsijos ir laisvojo Dancigo miesto, kirto šešiasdešimt aštuonias geležinkelio linijas ir 866 kelius.[18] Imperatoriškoji Vilniaus gubernija buvo padalyta Lenkijai ir Lietuvai, Vitebsko gubernija – Latvijai ir bolševikinei Rusijai, Livonijos gubernija – Estijai ir Latvijai. Toliau vykęs teritorijos padalijimas iš naujo apibrėžė kasdienį gyvenimą nuo sienų į vidų, nes ekonominiai centrai buvo atkirsti nuo hinterlandų. Tipiškas pavyzdys buvo Valka / Valga. Praėjus vos dviem mėnesiams po sienos nustatymo, Latvijos laikraštis rašė apie žalingus miesto padalijimo padarinius:
Ekonominė plėtra sustojo; parduotuvės, kuriose dar prieš pusantro mėnesio vyko intensyvi prekyba, dabar uždarytos. Prekybininkai ruošiasi išvykti, o gatvėse matyti smarkiai sumažėjęs eismas. Paklausus priežasties, galima gauti atsakymą, kad Valka / Valga buvo atskirta nuo aplinkos, nes šiuo metu svarbiausią jos tiekimo kelią – gatvę, jungiančią Valgą su turtingiausiais Estijos rajonais (Viljandžio apylinkėmis), tris kartus kerta siena <...> Svetimšalis, einantis per Estijos Valgą, šiandien jaučiasi tarsi koncentracijos stovykloje arba Hagenbeko zoologijos sode. Tereikia eiti 15 ar 20 minučių, kad pataikytum į dar vieną vielų užtvarą – Valgos sieną, kuri driekiasi per sodus, fermas, aikštes ir kelius, apsupdama Valgą kaip pasaga <...> Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis prekyba ir plėtra Valgoje vis smunka. Valga miršta. Kenčia ir Latvijos Valka – per maža pasiūla, būstų stoka ir t. t.[19]
Nors bandyta reguliuoti susisiekimo ir infrastruktūros naudojimą ir priežiūrą, per miestą važiuojantys latviai ir estai susidurdavo su keistomis kliūtimis.[20] Latviai vidury nakties turėdavo išlipti mažoje geležinkelio stotelėje be suolų, laukti lauke iki ryto ir tada pėsčiomis kirsti sieną, nes nebuvo jokio transporto. Keliautojai, iš Estijos į Valgą atvykdavo ryte ir Latvijos Valkoje iki 3 val. nakties turėdavo laukti traukinio – vėlgi po atviru dangumi, nes čia neveikė jokia užeiga.[21] Vienas amerikiečių žurnalistas net nustebo, kad Valka / Valga yra jau paskutinis iš aštuonių pasienio punktų, kuriuos jam teko kirsti pakeliui iš Rytų Prūsijos į Estiją. „Pasienyje užkarda yra tarp dviejų stočių, kurios viena nuo kitos nutolusios per mylią ar daugiau, o miestelio pavadinimas neatsitiktinai yra Walk, – prisiminė jis, vartodamas vokišką Valkos / Valgos pavadinimą. – Jeigu keliautojas atvyksta automobiliu ar ūkininko vežimu, turi laukti, kol sargybiniui bus patogu jį praleisti, o šis kartais vidury dienos pasiima dvi valandas atostogų, o vos sutemus uždaro savo užkardą, apvyniotą kaip kirpyklos stulpas šalies vėliavos spalvomis.“[22] Padedant reportažams šalies įvaizdį papildė tokie keisti elementai kaip biurokratinis aparatas, leidimų ir vizų gausa, pasieniečiai, vagiantys bagažą ir rašomąsias mašinėles.[23] „Užsienio svečiai jau nebeįsipainioja į biurokratiją, veikiančią caro ar imperatoriaus vardu, – rašė užsienio korespondentas Thomas Ybarra, – bet biurokratija nedingo, ji tokia pati, jos pinklės tokios pat sudėtingos, smulkus „imčius“ taip pat dažnai tiesią ranką ir jam taip pat stipriai niežti delną, kaip ir anais laikais, kai Laisvės deivė dar nebuvo išskleidusi sparnų virš šių žemių.“[24]
[1] Baron Conhard Behr, „Abschrift“, 1917 m. vasario 16 d., AA-PA, R 23751: 1–7. Von Goßler, „Verbindung zwischen Ostpreußen und Kurland“, 1917 m. spalio 13 d., AA-PA, R 23751: 11–14. „An eine Konferenz der Kurländischen Ritter- und Landschaft. Beilage XV ad P. IV des Protokolls vom 12. Dezember 1917“, LVVA, f. 640, ap. 2, l. 10: 39; Von Gilsa, „Abschrift“, 1918 m. sausio 18 d., AA-PA, R 23751: 29–30; Oberstleutnant Buchfinck, „Denkschriften Zur Politischen Lage“, 1917 m. spalio 18 d., DSHI 44 7 K: 12.
[2] Theodor von Heppe, „Verlegung der Grenze zwischen Litauen und Kurland“, 1918 m. vasario 15 d., AA-PA, R 23751: 36–42.
[3] „Durchschlag. Festlegung der Ostgrenze Kurlands“, 1918 m. rugpjūčio 19 d., AA-PA, R 23751: n. p.
[4] „Abschrift! An den Herrn Kreishauptmann des Kreises Illuxt der Militärverwaltung Kurland“, 1918 m. birželio 19 d., AA-PA, R 23751: n. p.; „Berichtigung der Süd- und Südostgrenze des Ostzipfels, des Kreis Illuxt“, 1918 m. liepos 7 d., AA-PA, R 23751: n. p.; „Rittmeister Küster an die Militärverwaltung in Kurland“, 1918 m. liepos 16 d., AA-PA, R 23751: n. p.; „Abschrift“, 1918 m. rugsėjo 9 d., AA-PA, R 23751: 60.
[5] „Einfassung Kurlands und Litauens“, 1918 m. rugsėjo 24 d., AA-PA, R 23751: n. p.; „Graf Waldersee an den Herrn Chef der Militärveraltung Kurland“, 1918 m. vasario 1 d., AA-PA, R 23751: 45–46. Alfred von Goßler, „Truppenübungsplatz bei Polangen“, 1918 m. vasario 14 d., AA-PA, R 23751: 47–48.
[6] Alfred von Goßler, „Verbindung zwischen Ostpreußen und Kurland“, 1917 m. spalio 13 d., AA-PA, R 23751: 11–14.
[7] „Besiedlung der Amtsbezirke Polangen-Rutzau“, 1918, AA-PA, R 23751: 15–17.
[8] Eriks Jekabsons, „Dar negirdėta 1920-ųjų metų istorija: slaptieji Latvijos interesai, kai prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos konfliktas“, Technologijos.lt, 2016 m. birželio 25 d. (http://www.technologijos.lt/n/mokslas/ istorija_ir_archeologija/S-55491/straipsnis/Dar-negirdeta-1920-uju-metu-istorija-slaptieji-Latvijos-interesai-kai-prasidejo-Lietuvos-ir-Lenkijos-konfliktas, žiūrėta 2019 m. spalio 14 d.).
[9] „V. Andrašūnas Steigiamojo Seimo Atstovui V. Požela“, 1921 m. balandžio 29 d., LCVA, f. 377, ap. 5, b. 18: 45; Antanas Smetona, „Lietuvos delegacijos pirmininko prie Arbitražo komisijos sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos nustatyti pranešimą“, 1921 m. balandžio 9 d., LCVA, f. 377, ap. 5, b. 18: 72–78; Vilma Akmenytė, Latvių, Lietuvos–Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raida, 1918–1940 m, daktaro disertacija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2008: 41.
[10] „Ausweisung der Ausländer aus Walk“, Libausche Zeitung, 1920 m. rugsėjo 8 d.
[11] Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiuo tyrimu buvo siekiama atskirti nuolatinius gyventojus ir pabėgėlius. Esto–Latviiskoi Pogranichnoi Komissii, „Voprosnyj List“, 1919 m. spalis, ERA, 1604/1/83: 1.
[12] British Documents on Foreign Affairs. Reports and Papers from the Foreign Office. Confidential Print. From the First to the Second World War. The Soviet Union, 1917–1939. T. 3, red. Donald Cameron Watt ir Kenneth Bourne, Lanham: University Publication of America, 1984: 293. 1897 m. Valkoje latviai vis dar sudarė daugumą – 4453, palyginti su 3594 estais. Von Hehn, „Entstehung“: 208.
[13] Nors Estijos vyriausybė kritikavo padalijimą, Latvijos vyriausybė buvo įsitikinusi, kad siena bus nubrėžta Latvijos gyventojų naudai. Valk, 1920, LVVA, f. 2575, ap. 1, l. 399: 122-3; „Valk“, Latwijas Sargs, 1920 m. gegužės 5 d.
[14] T. Grünberg to the Minister of Foreign Affairs, 1920 m. birželio 16 d., ERA, 1604/1/82: 30–31.
[15] „Die neue Grenze zwischen Lettland and Eesti“, Libauische Zeitung, 1920 m. liepos 21 d.
[16] 1924 m. gegužės 30 d. Rygoje vėl susirinko Mišrioji komisija, šį kartą siekdama galutinai išspręsti mažų žemės sklypų mainų ir kompensacijų jų savininkams klausimus. „Definitive Einigung in Sachen der est-lettländischen Grenze“, Revaler Bote, 1924 m. gegužės 30 d.
[17] Powell, Embattled Borders: 306.
[18] Friedrich Ross, Ostpreussen. Brücke und Bollwerk. Betrachtungen zur verkehrspolitischen Lage Ostpreußens, zur Beschränkung des Durchgangsverkehrs durch Pommerellen und zu den national-wirtschaftlichen Auswirkungen der zwangsweisen Verkehrsabschnürung, Königsberg, 1936, SBB, Sz 4285/25: 9.
[19] „Estland“, Libausche Zeitung, 1920 m. rugsėjo 17 d.
[20] „Dobavlenie k proektu dogovora po uregulirovaniiu obshcheniia i otnoshenii“, 1919 m. rugpjūčio 16 d., ERA, 1604/1/1: 99.
[21] „Verkehrsschwierigkeiten mit Estland“, Libausche Zeitung, 1920 m. rugpjūčio 5 d.
[22] John H. Finley, „Light in Esthonia Near Soviet Gloom: Hope, Happiness and Order in New Republic on the Edge of the Shadow“, NYT, 1921 m. gegužės 8 d.
[23] Pavyzdžiui, Cameron Mackenzie to the Esthonian Foreign Office, 1920 m. balandžio 22 d., ERA, 957/11/520: 45.
[24] T. R. Ybarra, „Self-Extermination of Self-Determination“, NYT, 1921 m. spalio 23 d.
