Šiemet Šiauliai tapo lietuvių kalbos dienų sostine ir Šiaulių miesto savivaldybės meras Artūras Visockas pasidalijo savo vizija – siekti, kad Šiauliai taptų miestu be svetimų kalbų keiksmažodžių. Ta proga su lituanistais nagrinėjame ne tik šiaulietišką dialektą, žargoną, bet ir lietuviško kino hitu tapusias „Pietinia kronikas“.
„Pietinia kronikas“ kalba – nostalgiška, nes kiekvienam atpažįstama
„Rimantas Kmita yra pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrėjas, kuris savo romane „Pietinia kronikas“ aktualizavo šiaulietišką dialektą, turintį daug žargono elementų. Kodėl „Pietinia kronikas“ patinka ir kitų tarmių, kitų kalbos atmainų vartotojams? Dėl to, kad jie atpažįsta tą patį žargoną. Nors tarminės ypatybės kitų tarmių atstovams nėra savos, žargono elementai savi“, – apie R. Kmitos romaną, pagal kurį buvo pastatytas filmas, atsiliepia Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Rūta Kazlauskaitė.
Anot kalbininkės, romane matome trijų tipų žargoną: trumpinius ir perdirbinius (telikas „televizorius, toletavkė „tualetas“), perkeltinės reikšmės žodžius (vienodai švietė „buvo tas pats“, oras nekaso „oras nedžiugina“, nenukniso „nepavogė“) bei skolinius, kurie eina per daugelį kalbų (nepričiom „niekuo dėtas“, naglai „įžūliai“).
„Romane turime trijų kalbos atmainų sampyną, bet jeigu reikėtų įvardyti tarmę, tai yra vakarų aukštaičių šiauliškių pagrindas su kai kuriomis žemaitiškomis ypatybėmis ir ryškiomis rytietiškomis ypatybėmis“, – apibendrina ji.
Patys žmonės, kaip užsimena kalbininkė, geriausiai šiauliškių dialektą atpažįsta iš rytų aukštaičių „a girdž“, žemaitiškosios galūnių redukcijos „kiems“, „vaiks“, „važiuoj“, iš galūnės atitraukto kirčio (rañka):
„Šiauliai yra vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės plote. Bet didesniuose miestuose grynesnės tarmės nerasime, nes žmonės būna suvažiavę iš atskirų Lietuvos (ir net svečių šalių) vietų ir jie atsiveža sau įprastą tarmę ar kalbą. Mieste formuojasi dialektas: kalba, turinti skirtingų tarmių ypatybių, žargono, profesinės kalbos elementų. Šiauliai yra netoli žemaičių, natūralu, kad iš ten privažiavę daug žmonių.
Ir Kmitos romane bei filme pagal romaną šalia tarmės ypatybių daugiausia matyti vakarų aukštaičių šiauliškių ypatybių, mažiau žemaitybių, dar mažiau rytų aukštaičių panevėžiškių – yra žargono, nes pasakotojas jaunas, o žargonas pirmiausia yra savo tapatybės ieškančių ir ją teigiančių žmonių kalba.“
Žargonas kuria ir priklausymo jausmą
Daugiau nei dešimtmetį nenorminę lietuvių kalbėseną tyrinėjantis ir ne vieną žargono žodyną išleidęs Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentas dr. Robertas Kudirka padeda iš arčiau susipažinti su tuo, ką laikome žargonu. Kaip paaiškina kalbininkas, žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje gausu žodžių ar posakių, nederančių su bendrinės kalbos normomis:
„Lietuvių kalba nėra vienalytė, ji yra tiek teritoriškai, tiek socialiai funkciškai susiskaidžiusi – šalia bendrinės kalbos sistemos egzistuoja ir kiti lietuvių kalbos posistemiai ar atmainos: bendrinė šnekamoji kalba, daugiau ar mažiau gryni socialiniai ir teritoriniai dialektai, pusiau tarminė ar interdialektiška kalba, buitinė prastakalbė ir kt. Visi jie skiriasi nuo bendrinės kalbos varianto tam tikromis ypatybėmis, o ryškiausią priešpriešą sudaro bendrinė kalba ir dialektai.“
Dialektas, kaip patikina pašnekovas, tai socialinė ar teritorinė kalbos atmaina, jis vartojamas daugiau ar mažiau ribotos grupės žmonių ir nuo bendrinės kalbos standarto skiriasi fonetinėmis, gramatinėmis, leksinėmis ir kt. ypatybėmis.
„Socialiniai dialektai yra kalbos atmainos, kurios yra vartojamos tam tikrų socialinių bendruomenių ar grupių. Žargonas, kaip socialinio dialekto rūšis, yra jau platesnis ir sudėtingesnis reiškinys, nes nelengva apibūdinti, kokios sociumo dalies žargoniniai reiškiniai neapima ar yra visai nebūdingi. Žargonas yra kalba kokios nors socialinės grupės, vienijamos bendrų interesų ir srities (pvz., kareivių, breiko šokėjų, žvejų ir kt.) – kuo labiau ta socialinė grupė atsiribojusi, tuo jų kalba žargoniškesnė, autonomiškesnė – šis požymis labai akivaizdus, pvz., kalėjimo žargone. Nuo tarmės žargonas, kaip socialinis dialektas, skiriasi visų pirma tuo, kad yra būdingas socialiniu požiūriu atskirai žmonių grupei, pvz., jūreiviams, programuotojams, statybininkams“, – pasakoja R. Kudirka.
Anot kalbininko, specifiniais atvejais žargonas padeda efektyviau bendrauti tam tikra tema, gali turėti daug tikslesnius reikšmių apibrėžimus, apimti didesnį vienos ar kitos srities sąvokų spektrą. Pavyzdžiui, IT srities specialistai sako bugas ir puikiai vieni kitus supranta.
„Kai kada žargonas nepamainomas profesinėje ar mokslinėje veikloje, tačiau žargono poveikis bendrinei kalbai laikytinas neigiamu, visų pirma dėl didelio kiekio svetimybių, funkcinių stilių painiojimo ir pan.
Žargoninė kalba gali būti vartojama ir išskirtinai tam tikroje socialinėje grupėje ir yra skirta iš dalies užšifruoti kalbą, kad nesusijęs su tam tikra socialine grupe asmuo nesuprastų apie ką šnekama. Žargonui taip pat galima priskirti grupės narių identifikacinę, tarpusavio atpažinimo funkciją: siekio atrodyti moderniems, „kietiems“; sukurti grupės identitetą ir priklausymo jausmą; išreikšti kūrybiškumą ar neformalumą“, – mano R. Kudirka.
Pašnekovas priduria, kad paprastai žargonu daugiausia kalba jaunimas, tam tikrų profesijų atstovai (pvz., kariškiai, IT specialistai), socialinės grupės (pvz., sportininkai), subkultūrų nariai.
Angliški keiksmažodžiai – populiarūs, nes mažiau agresyvūs
„Pietinia kronikas“ veikėjų vartojamas žargonas tikrai nemažai skirtųsi nuo to, kurį šiandien jaunimas vartoja mokyklose. Kodėl? Kaip atskleidžia kalbininkas, žargonas greitai kinta, kadangi jo elementų vartosena pagrįsta naujumu, neįprastumu:
„Pagrindinės priežastys, kodėl žargonas Lietuvoje sparčiai kinta, yra globalizacija, anglų kalbos įtaka, socialinių tinklų kultūra, kuri greitai kuria naujus terminus, ir kartų kaita – kiekviena nauja karta atsineša savo žargoną.“
Anglų kalbos įtaką R. Kudirka pastebi ir iš to, kad Lietuvoje labai drąsiai keikiamasi angliškai, o štai slaviškos kilmės keiksmažodžiai atrodo turintys daugiau svorio, yra šiurkštesni, todėl žmonės juos vartoja ne taip atvirai.
„Angliški keiksmai dažnai suvokiami kaip „lengvesni“, nes nėra emociškai tiek stipriai įaugę į sąmonę. Jie skamba labiau kaip žaidimas ar maniera. Rusiški keiksmažodžiai skamba šiurkščiau, nes istoriškai jie buvo vartojami labai sunkiuose kontekstuose (sovietmetis, prievarta, autoritarizmas, žeminimas), todėl jų svoris emocinėje atmintyje didesnis“, – analizuoja kalbininkas.
Dar seniau Lietuvoje vyravę keiksmai, kaip pamena R. Kudirka, buvo susiję su gamta, religija ir mitologija. Istoriškai, lietuviai keikdavosi remdamiesi nesuprantamais, pavojingais gamtos reiškiniais (velnias, perkūnas), religinėmis realijomis (pekla, pragaras), pagal tipiškus gyvūnų požymius (kaip kvailumo ar nešvarumo metaforos: paršas, višta, ožka).
„O slaviški keiksmai (skoliniai iš lenkų, baltarusių, rusų k.) atsirado dėl ilgo kultūrinio ir politinio bendravimo su slavų tautomis (ypač per carinės Rusijos ir Sovietų okupacinius laikotarpius).
Sovietmečiu pradėjo skverbtis rusiški keiksmai, susiję su lytiškumu, seksualumu, motina, orumu. Po nepriklausomybės (dešimtojo dešimtmečio) pradėjo plisti angliški keiksmai. Dabar viskas maišosi: lietuviški, rusiški ir angliški keiksmai egzistuoja greta, bet angliški – socialiai priimtinesni“, – užbaigia R. Kudirka.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
