Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 7d. 10:02

Lietuvoje viešėjusi rašytoja J.Carson apie meilę A.Christie, „Brexit“ ir sudėtingas nacionalinio identiteto paieškas

Jan Carson Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Jan Carson

Šiaurės Airijoje gyvenanti, bet ir brite save laikanti rašytoja Jan Carson neseniai viešėjo Lietuvoje. Nacionalinio identiteto paieškos, sustiprėjusios dar ir dėl „Brexit“ problemų, – jai svarbi tema, o literatūros klasikė Agatha Christie užima ypatingą vietą J.Carson gyvenime.

Rašytoja šįmet tapo viena iš prestižinės Europos literatūros premijos laimėtojų. Jos kūryba publikuota žurnaluose „Storm Cellar“, „Banshee“, „Harper’s Bazaar“ ir „The Honest Ulsterman“.

Išprotėjusi dėl A.Christie

– Iš jūsų tviterio paskyros panašu, kad esate tikra detektyvų klasikės A.Christie fanė.

– Tikrai taip! Ką tik vieną jos knygų paslėpiau po laiptais ir laukiu, kad kažkas ją surastų. Šiais metais skaitau visas jos knygas iš eilės. Iš viso ji yra parašiusi 66 detektyvus, tačiau kol kas esu ties 10 knyga.

Beje, kiekvienai parašau trumputes miniatiūras, kurias įdedu į paslėptą knygą (šypsosi).

wikimedia.org nuotr./Anglų rašytoja Agatha Christie (1890–1976)
wikimedia.org nuotr./Anglų rašytoja Agatha Christie (1890–1976)

– Tai jūs esate knygų fėja („Book fairies“ yra aktorės Emmos Watson įkurta skaitymo skatinimo organizacija)?

– Aha, bet dalinuosi tik A.Christie knygomis, nes dėl šios autorės esu truputį išprotėjusi. Paslėpusi vieną iš kūrinių paskelbiu tai savo tviterio paskyroje. Bent jau Šiaurės Airijoje žmonės tai atranda.

– Kuo ji jus taip žavi?

– Vaikystėje buvau tikrai produktyvi skaitytoja – skaičiau visas vaikiškas knygas bibliotekoje. Dėl šios priežasties viena bibliotekininkė parodė detektyvų skyrelį, kur ir susipažinau su A.Christie. Kartais pirmoji knyga suaugusiems, kurią perskaitai būdamas mažas, tampa labai ypatinga.

Man visada patiko faktas, kad ji stipri, truputį kelianti baimę, bet ir įkvepianti moteris. Ji taip pat labai produktyvi ir karjeros aukštumas pasiekusi rašytoja – parašė 66 detektyvus bei papildomas 20 istorijų. Aš taip pat rašau daug, maždaug 3 pasakojimus per metus. Žinoma, kai kurios istorijos tragiškos (juokiasi).

– Kuo ypatinga jos kūryba?

– Jos darbuose atsiskleidžia ypatingas A.Christie teisingumo jausmas. Blogi žmonės visada pagaunami, o už nusikaltimų visada slypi reikšmingas motyvas. George’as Orwellas parašė nuostabią esė apie britišką detektyvą, kur išryškinamas britų bruožas iškelti tvarką, bet ne chaosą.

– Ar turite ambiciją tapti literatūros žvaigžde kaip A.Christie?

– Ne, įžymybe tapti nenoriu. Manau, kad tam tikra prasme tai riboja – būti pripažinto bestselerio autore sukuria lūkestį. Tai trukdo, jeigu rašytojas išgarsėja kaip detektyvų autorius, bet užsimano parašyti istorinį romaną.

Aš vertinu A.Christie indėlį, jos produktyvumą. Esu daugiau yra daugiau, bet ne mažiau yra daugiau žmogus (juokiasi). Literatūros pasaulyje tiek snobizmo, tiek paviršutiniškumo yra gausu, todėl parašytų knygų skaičius nebūtinai yra autoriaus talento matuoklis. Vis dėlto, A.Christie pavyko suderinti kiekybę ir kokybę. Aš taip pat žaviuosi ir Bobu Dylanu, o jis turi daugiau nei 50 įrašų.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Bob Dylan
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Bob Dylan

365 istorijos, virtusios knyga

– Papasakokite apie savo „Atvirukų istorijas“ (angl. „Postcard Stories“).

– Šios istorijos tebuvo žaidimas ir niekada nesvajojau apie publikavimą (šypsosi). Tuo metu teko labai greitai parašyti dvi knygas, todėl susidūriau su „rašytojo bloku“. Norėdama iššaukti iš savęs daugiau idėjų mečiau sau iššūkį parašyti 365 istorijas per metus. Tas pats ir su A.Christie pasakojimais, kuriuos rašau, tačiau knygos planuose neturiu.

– Kokius pasakojimus pavyko sukurti atvirukuose?

– Istorija privalo būti įkvėpta kasdienybės, tuo, ką pamatai arba išgirsti. Kai kurias netyčia nugirdau iš pokalbių autobusuose, kai kurios gimė iš meno kūrinių galerijose.

– Kaip žmonės reagavo į tokią knygą Šiaurės Airijoje?

– Kai kurie žmonės tikrai pamėgo šias istorijas! Aš taip pat užsiimu bendruomeniniais darbais, todėl tenka susitikti su žmonėmis, kurie negali nei skaityti, nei rašyti. Tačiau perskaičius istorijas balsu, jie tiesiog jas „pagauna“. Juk jos trumpos.

Galiausiai neseniai baigiau projektą, kuriame „Atvirukų istorijas“ rašiau ligoninėje ir jos buvo padovanotos ligoninės pacientams, negalintiems ilgai išlaikyti dėmesio. Tai alternatyva negalintiems skaityti ilgų romanų.

Knyga apie tėčius

– Paskutinėje savo knygoje „Fire starters“ kūrėte istoriją apie du tėčius.

– Kodėl gi ne? Nemažai knygų reprezentuoja mamų, bet ne tėčių patirtis auginant vaikus. Daugelis žmonių piktinasi tuo, mat, jei jau aš esu feministė, būtinai turiu rašyti iš moters perspektyvos ir sukurti stiprius moteriškus charakterius. Tačiau būtent dėl to, kad esu feministė, turiu teisę rašyti kokiais tik noriu balsais.

Nežinau, kodėl, bet man paprasčiau kurti, kai pasakotojas yra vyriškosios lyties. Pavyzdžiui, vienas iš tėčių knygoje yra buvęs karininkas, kovojęs su teroristais. Mažai tikėtina, kad moteris 7 dešimtmetyje būtų turėjusios tokią patirtį.

Šiaurės Airijoje turime problemą, jog vyrai – labai užsidarę.

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Šiaurės Airijoje turime problemą, jog vyrai – labai užsidarę. Šiuo metu mano šalyje išsivystė psichikos sveikatos krizė ir savižudybių epidemija, kuri daugiausiai paveikia jaunus vyrus. Dėl to jaunesniojo tėčio charakteris buvo vystomas iš šios perspektyvos.

– Ar parinkti lytį savo veikėjams rašytojui tampa etine dilema?

– Nemanau, kad rašytojas apskritai galvoja apie lytį. Veikėjai tiesiog šauna į galvą! Dauguma mano veikėjų yra kadaise sutiktų žmonių komplektas. Vyresnysis tėtis yra vieno iš vyresnių vyriškų, su kuriuo dirbu, atspindys. Jis taip pat buvo karininkas.

Nacionalinio identiteto paieškos

– Jūs gyvenate Šiaurės Airijoje, tačiau jus vadina britų rašytoja.

– Šiaurinė Airijos salos dalis daugmaž prieš 100 metų buvo atiduota Jungtinei Karalystei. Mano protėviai iš tiesų buvo britų naujakuriai, atvykę iš Škotijos, jie jautėsi laimingi būdami britais. Aš užaugau jausdamasi angle, tačiau žinodama, jog užaugau Airijos saloje. Taip pat turiu ir britišką pasą.

Prieš 20 metų, pasirašius taikos sutartį, viena iš sąlygų buvo ta, jog visi gyvenantys Šiaurės Airijoje taip pat gali turėti dvigubą pilietybę. Tačiau pastaruosius 3 metus dėl „Brexit“ ilgai galvojau, su kuriuo identitetu, britų ar airių, jaučiuosi geriau. Visada sakydavau, kad aš politiškai britė, bet kultūriškai airė (juk Airijos literatūros tradicija tokia stipri!)

Prasidėjus „Brexit“ „britiškumas“ pradėtas stipriau asocijuoti su londoncentriškomis „angliškumo“ idėjomis. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi aire, naudojuosi savo airišku pasu ir net Europos literatūrinį prizą laimėjau Airijai. Taigi, nacionalinio identiteto paieškos man buvo ilga ir sudėtinga kelionė.

– Ar jums tai skaudi tema?

– Per pastaruosius trejus metus daugiau apie nieką kitą ir nekalbu. Mano knyga „Fire Starters“ pasakoja žmones, gyvenančius Belfaste ir suvokiančius save kaip britus.

– Ar nemanote, kad nacionalinio identiteto paieškos nebe tokia svarbi tema XXI a.? Juk nacionalizmo idėjos yra romantizmo produktas.

– Tai labai svarbi tema. Šiaurės Airijoje daugybė žmonių atidavė savo gyvybes kovodami dėl nacionalinio identiteto. Žmonės, su kuriais dirbu bendruomenėse, dėl vėliavos gali „išplakti“ (angl. „Take a beating“ yra frazeologizmas, kuris reiškia „išplakti dėl garbės“)

Nors nacionalinis identitetas nėra tiek svarbus man, turiu gerbti šių žmonių jausmus. Daugelį metų Šiaurės Airijoje vadovavo ministrai, kurie atvirai kalbėję, jog nesupranta savo šalies. Tokiu metu nacionalinis identitetas pasidaro itin svarbus…

Aš taip pat esu ir pasaulio pilietė, o mano kaip europietės teisės šiuo metu yra atimtos. Būti čia ir kalbėtis su jumis ar kitais Europos rašytojais kitais metais galiu ir nebegalėti.

Jan Carson šiais metais dalyvavo Vilniaus knygų mugėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/