Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lina Buividavičiūtė: Poezija, o gal tai ji. Donaldo Kajoko poezijos rinktinės recenzija

Knyga
123rf.com nuotr. / Knyga
Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“
0
A A

Pateikiame leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“ publikuotą Linos Buividavičiūtės Donaldo Kajoko „Poezija, o gal ne ji: Rinktinė“ knygos recenziją.

Imdama į rankas šią daugiau nei solidžios apimties rinktinę, kertiniu žodžiu pasirinkau būtent žodį rinktinė. Mąsčiau, kokiu tikslu ji sudaroma – daugiausia iš jau kitose knygose publikuotų tekstų. Sau atsakiau taip – kad matytųsi panoraminis rašytojo kūrybos vaizdas, išaiškėtų jo vystymasis, raida, kad galima būtų stebėti kūrybos augimą, temų, įvaizdžių, metaforų pasikartojimą arba kismą.

Iš rinktinės tikiuosi tam tikro vientisumo, brandumo, energetinio rezonavimo. Kalbant konkrečiai apie asmeninį santykį su kitose knygose skaityta Donaldo Kajoko poezija – jos prasmės sprūsdavo, mainydavosi, metaforų reikšmės nutekėdavo ir nelabai įspėdavau eilėraščių mįslę – apie ką gi vis dėlto yra ši poezija, kaip reikia ja kvėpuoti, kokius atrakinimo kodus pasirinkti. Tikėjausi, kad prieš akis atsidūrus visai poetinio kelio panoramai, sugebėsiu ne tik įspėti, bet ir analizuoti kajokišką minklę. Su smalsuliu praveriu o-gal-tai poezijos duris.

Ir iš tikrųjų galiu konstatuoti, kad rinktinė sudaryta palankiai – tiek skaitytojui, tiek kritikui.

Ir iš tikrųjų galiu konstatuoti, kad rinktinė sudaryta palankiai – tiek skaitytojui, tiek kritikui. Turiu omenyje, kad galima fiksuoti vientisumą, tematinį dėsningumą, kertinius poezijos dėmenis. Besvarstydama, kokiu kodu galėčiau atrakinti Poeziją, o gal ne ją, prisiminiau straipsnį, kuriame analizavau rašytojo romaną Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Supratau, kad viena iš Kajoko poezijos kvintesencijų galėčiau pavadinti vakarietiškos ir rytietiškos ontologinės patirties dermę – pavadinimą pasiskolinu iš minėto straipsnio. Iš tiesų Rytų dvasinių praktikų ir Vakarų religijos sampyna realizuojama skirtingų įvaizdžių koegzistavimu – šią dermę puikiai iliust­ruoja „Keliauninko trieiliai“, primenantys šiuolaikinius haiku (klasikinio žanro rėmų nesilaikoma), o kartu skleidžiantys savąją kultūrinę patirtį: „Pakilo rytų vėjas... / Taip ir maniau – mėnuo dar sparčiau / nuskuodė į vakarus“ (p. 69). Į eilėraščių pasaulį pakliūna ir meditatyvi, tarsi-rytietiška arbatos gėrimo ceremonija, ir bib­liniai įvaizdžiai (netgi vienas iš knygos skyrių pavadintas „Egzorcizmas: giedotojo išvarymas“) – ne viename tekste, bet panoraminį vaizdą galima susidaryti.

Rytietiškas dalies eilėraščių rikiavimo principas – tiesiog percepcija, gyvenamojo pasaulio fiksavimas dažnai su ironijos gaidele, bet be išankstinių programinių nuostatų, vertybinio vertinimo, paliekant vietos nuostabai, ištikčiai, netikėtumui. Tai labai ryšku eilėraštyje „Pakelė per pačią kaitrą“: „Toliuos – bokštas. Kapinaitės. / Žolėse – žiogai. / Alpstantis kaitroj alksnynas / ir – laukai laukai. [...] Bet juk tai... skarelės kraštas. / Pakelės darže / ravi burokėlių lysvę / moteris nėščia“ (p. 106).

Meditatyvus pasaulio pajautimas labai raiškiai atsiskleidžia ir cikle „Aš tau sakau, taip taip, atsakai“ – čia labai daug akimirkos fiksavimo, esaties savaiminio pakankamumo, dabartiškumo fiksacijos: „ruduo ir tiek“ (p. 98), „o ten prabėga šunelis / prabėga ir viskas“ (p. 99). Konotuojamas čia-ir-dabar vyksmo išgyvenimas, pajautų momentiškumas, kartu ir amžinumas, įsirašantis lyrinio subjekto sąmonėje. Dar vienas (bet toli gražu ne vienintelis) meditatyvų žvilgsnį į pasaulį perteikiantis tekstas – „Hiperrealybė“. Per dvasines (ir nelabai) praktikas atrastą išmintį, daoistinę tuštumą ryškiai byloja neilgi eilėraščiai „Virš kopų ramus teka mėnuo“, „Vien tik gėlės yra išmintingos“, „Dieviškos slėpynės“, „Japonų graviūra. Vyšnia“ ir kiti.

Apie tikėjimų įvairovę, egzistencinius ieškojimus, jų skirtybes, kartu ir vientisumą pasakoja eilėraštis „Dabar, prieš saulės tekėjimą“ – įstrigo keliaprasmiškos eilutės, konotuojančios ir daugio perviršį, ir paviršutiniško santykio pobūdį, ir drauge – ieškojimų svarbą: „ištikėjom visus tikėjimus / nesuradom tačiau vienintelio“ (p. 42).

Kajoko poezija teigia ir Dievo buvimo įrodymus (ne tik tiesioginiais kreipiniais, bet ir pačia poetinio pasaulio struktūra, kūrinijos stebiniais) ir drauge drąsą polemizuoti, kvestionuoti, netgi kritikuoti Sutvėrėją – tai rodo autentišką, intymų santykį: „ne taip man Dieve apšvietei rankas“ (p. 143). Nevengiama profaniškų sugretinimų – „morta marija žebenkštis“, „Jeruzalės šliundros“, į populiarią vaikišką dainelę inkorporuotas „švento jono“ motyvas (beje, pastebėtina, kad netgi biblinių personažų ar šventųjų vardus Kajokas kartais rašo mažąja raide, taip tarsi teigdamas, kad poetinėje tikrovėje, o gal ir gyvenamajame pasaulyje lygūs visi – ir uodas, ir šventas Jonas). O ši pažiūra, man regis, labai atspindi rytietiškas praktikas – ir vėl fiksuotina vakarietiškos ir rytietiškos ontologinės patirties dermė.

Viena aišku – religiniai įvaizdžiai, tikėjimo tematika autoriui yra svarbūs (ko verti vien gausūs eilėraščių pavadinimai, liudijantys krikščioniškuosius intertekstus: „Vyno stebuklas“, „Pabėgimas į Egiptą“, „Lozorius“, „kas palaidojo, Judai, tave“, „Siksto koplyčios angelas“ ir kt.), tačiau jais operuojama originaliai, neprikišamai, nevengiant drąsių sugretinimų – Kajoko poezijoje susitinka koplyčios ir viešnamis, krūtys ir angelai, biblinės istorijos ir graikų mitai, pavyzdžiui, viename eilėraštyje tarpsta Stiksas ir Siksto koplyčia. Įdomūs buvo keletas eilėraščių, parašytų savaip interpretuojant Biblijos tekstus, pavyzdžiui, „Toji valanda“. Nepiktnaudžiaujama ir kitais intertekstais (istoriniais, literatūriniais, filosofiniais, dailės, pasakų, dainų) – jų tikrai nemažai, bet labai gerai „susiskaito“. Jie Kajoko poezijoje bene visada reikšmingi, ne savitiksliai, ne puošybiniai, o vedantys į eilėraščio sampratos gelmes, suteikiantys papildomų prasmių, kartu paliudijantys vientisą teksto audinį.

Kajoko poezijoje susitinka koplyčios ir viešnamis, krūtys ir angelai, biblinės istorijos ir graikų mitai.

Ironiškąją žiūrą gražiai reflektuoja eilėraštis „Ironija“, nusakantis savotišką kajokišką poetinę užmačią, primena iš autoriaus romanų (galbūt) išėjusią nuostatą – „ironizuoti save ironizuojantį“. Eilėraščiuose Kajokas mėgina sugriebti egzistencijos šerdį, išpreparuoti mūsų būties būdus, kartais juos pateikdamas melancholiškai, kartais drąsiai švaistantis ironija išgaląstu poetinės tiesos skalpeliu – toks atviras žmogaus gyvenimo principų ir nervų preparavimas atsiskleidžia eilėraštyje „Maratonas“. Iš esmės Kajokas iškelia sau Don Kichoto ar Sizifo vertą uždavinį – įtekstinti iš esmės kalbai nepasiduodantį, neįtekstinamą gyvenamąjį pasaulį, prasprūstantį pro jį sugriebti bandančią sąmonę. Tai fiksuoja ir lyrinis subjektas: „ir vis tiek niekuomet jau nebuvo gražiau / kaip tą mirksnį, kurio aš nebeužrašiau / kuriame aš gražiausius žodžius pamiršau“ (p. 81). Kajoko subjektą „gelbsti“ jau įvardyta percepcija, tiesiog pasaulio fiksavimas – rytietiška meditatyvi praktika, įausta į Vakarams būdingus kontekstus.

Į akis rinktinėje krenta žmogaus ir gamtos ryšys, jų koegzistavimas, tarpusavio dermės svarba – daugumoje eilėraščių žmogiškosios patirtys eina koja kojon su gamtos pajautimais, žmogus apauga gamtą, o gamta – jį: „šalnotas lapas krenta taip iš lėto / grakščiai taip tykiai ežero pakrantėj / jis krenta lyg jaunutė guvernantė“ (p. 76). Kiek netikėtai atradau (anksčiau kažkaip neužfiksavau), kad Kajoko eilėraščiuose įvaizdinamas ir kūnas, jis atsiranda greta gamtos įvaizdžių: „parnešiu namo baltą kūną / ir užmirštą krūtį delne / ak lipkit ant šalto bijūno / ir lyjant sapnuokit mane“ (p. 11). Kūno įvaizdžiai, patirtys šmėžuoja keliolikoje eilėraščių.

Ką dar atradau ir ko anksčiau nebuvau užfiksavusi – šmėkštelinčios savirefleksijos, metapoetinio lygmens – mėginama perkąsti pačią poeziją, jos rašymo būdus, tai liudija eilėraščiai „Apie mano literatūrines pasakėles“, „Ars poetica“. Šis lygmuo man labai įdomus, vertingas ir reikalingas – jį atspindinčių tekstų galėtų būti ir daugiau.

Mirties tema autoriui taip pat labai svarbi, net norisi pridurti – kaip gi be jos. Nebūties nuojauta alsuoja ir mirusiųjų atminams skirti eilėraščių motyvai – Vėlinės, lapkritis. Jaučiama pastanga mirties faktą priimti organiškai, kartais subtiliai teigiant prisikėlimo viltį (Lozoriaus motyvas), kartais tiesiog inkorporuojant į gyvenamojo pasaulio neišvengiamą vyksmą. Tai liudija eilėraštis „Apie mirtį“: „lizdą ir žvaigždę, belapį / klonį ir sužeistą lapiną / lango žibelę ji stebi / būna – nustebina“ (p. 354). Vis dėlto dažniausiai mirtis šmėkšteli eilėraščio pasaulyje – kaip darniai inkorporuota į patį egzistencijos audinį, pavyzdžiui, eilėraščiuose „Vasaris“, „Keturi meilės eilėraščiai viename“ ir kt.

Labai vykę, subtilūs, organiški rinktinės eilėraščiai, kuriuos įvardijau kaip meilės tekstus, pavyzdžiui „neištversiu mano meile neištversiu“, „tai tik šilkas mano džiaugsme tiktai šilkas“ ir kiti, parašyti paprasta kalba, regis, vienu atsikvėpimu, bet labai gražiai, tiksliai sudėlioti – ir liežuvis neapsiverčia jų pavadinti banaliais, nors tema, rodos, jau neįmanomai išvalkiota.

Dar norėtųsi tarti kelis žodžius apie požanrius – pag­rindiniai rinktinėje išsikristalizavę yra trieiliai, šešiaeiliai, aštuoneiliai, raudos, baladės, sonetai, lopšinė, ketureilis, eilėraščiai proza. Toks varijavimas man pasirodė įdomus, pagyvinantis poetinį tekstų audinį.

Dabar proga pasakyti, kas buvo labai įdomu, „kitaip“ – labai išsiskyrė keli eilėraščiai, vienas iš jų „Moteris“, kuriame buitiškas, kiek brutalus simbolis – eilė­raščio subjektės naudojamas „šiek tiek kraujuotas“ peiliukas dera su gamtiškais įvaizdžiais („rugsėjo rožė“) ir intertekstais (Pierre‘o Auguste‘o Renoiro reprodukcija). Šiaip jau visame rinkinyje vyrauja gana nuosaikus, toks „seniokiškai“ (nieko bendra su amžiumi) išmintingas tekstas su Češyro katino šypsnio logika (vis dėlto pravertė rinktinės koncepcija – perskaičiusi knygą galiu konstatuoti vyraujantį toną) todėl tokie tekstai, kaip anksčiau minėtasis, įneša labai reikalingo gyvumo, norisi autoriui palinkėti – daugiau to atviro poetinio nervo, daugiau gyvasties.

Identifikuotąjį rinktinės vientisumą vertinčiau dvejopai – viena vertus, jis išryškina Kajoko unikalumą – šiandienėje lietuvių literatūroje nežinau daugiau tokio, kuris savo tekstuose taip darniai ir patraukliai, skaidriai melancholiškai ir drauge ironiškai sujungtų vakarietiškas ir rytietiškas dvasines patirtis. Kita vertus, tasai vientisumas paliudija ir autoriaus vienodumą, tendencingumą, tolygumą – poetas tarsi nuolat kartoja pats save, todėl norėtųsi palinkėti kitai knygai dar daugiau netikėtų įvaizdžių, kitaip užgaunamo poetinio nervo. Kitąkart – norėčiau ištarti – netikėta. Dabar tariu – gražu. Šiaip ar taip – ir rinktinės tikslas pasiektas, ir Kajoko poezija – veikia.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau