Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 27d. 16:57

Lina Ever: Šventinė karuselė, arba Įspūdžiai po jubiliejinės Vilniaus knygų mugės

Linos Ever knygos pristatymas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Lina Ever

Pabudau Berlyne, už lango gageno žąsys, šiek tiek pavydėjau joms, nes jos skrenda į Lietuvą, jos neša pavasarį ten, iš kur aš ką tik grįžau. Bet mane šildo ne pernelyg ankstyvais sakurų žiedais Vokietijos sostinėje besiskleidžiantis pavasaris, bet prisiminimai po begalės nuoširdžių susitikimų su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje bei Panevėžio ir Kauno bibliotekose.

Bet dabar plačiau apie knygų mugę, kurią šiemet norėčiau palyginti su tikra šventine muge su atrakcionais, prekeivių rėkavimais, cukraus vata, loterijomis, šou personažais, klounais, kino salėmis ir gatvės muzikantais. Tokia, kokią galite rasti Barselonoje ant Tibidabo kalno arbe Vudžio Aleno filme „Užburtas ratas“. Tokia, kokios šurmuliuoja Berlyne prieš Velykas arba per Oktoberfestą. Į kurias žmonės veržiasi, stengiasi visur dalyvauti, išleisti kuo daugiau pinigų, nusifotografuoti su draugais ir tik iš matymo pažįstamais, įamžinti laimingus savo veidus.

Jie pasipuošę, jie nori, kad kiti juos pamatytų ir įsitikintų, kad jie nėra iškritę iš gyvenimo šventės traukinio, kad jiems sekasi gerai ir jie tiesiog gali sau leisti tokią pramogą, gali įsigyti jiems ne itin reikalingų dalykų ar tiesiog leisti pinigus popkornams ir cukraus vatai, o paskui sakyti visiems, kad taip, ir aš buvau ten, taip, labai daug žmonių, taip, tvanku ir didelės eilės, taip brangu, salės perpildytos, kalbėtojų nesigirdi, prie Tapino ir Čekuolio neprisigrūdau, užtat Kunigo obuolio atsikandau ir Žmonių stende nusifotografavau.

Nenoriu priyginti knygų mugės tuštybės mugei. Manau, kad knygų mugė yra daug daugiau, nei paprastas jomarkas. A.Tapinas pasakė, kad tai inteligentijos Kaziuko mugė ir tai turbūt taikliau, nei nuvalkiotas terminas „rašytojų atlaidai“. Nes atlaiduose yra privaloma programa – mišios, o VKM jokių privalomų renginių nėra. bet gausųbė neprivalomų. Tai tiesiog margumynas, pradžioje džiuginantis, o paskui – varginantis.

Autorius privalomai vaišinamas komplimentais, kurie pradžioje džiugina, o paskui, kai cukraus lygis pakyla pakankamai, limpa prie pirštų kaip tirpstantys ledai. Tais pirštais vis dar bandai parašyti nesaldų autografą, paskui nustoji galvoti ir rašai tai, ką užrašei anksčiau, vėliau susigėsti ir rašai dar vieną paruoštą citatą. Autorius tomis dienomis jaučiasi, lyg sėdėtų karuselėje – matomas, bendraujantis, kartais fotografuojamas, besišypsantis, nuo pagyrų lengvai apsisukusia galva, nuo tempo pamažu išplaukiančiais ir todėl nebeatpažįstamais sutiktųjų veidais. Ir tada jam vienintelė vieta nurimti ir patylėti – kolegos renginys arba įdomi diskusija.

Kodėl į knygų mugę važiuoja autoriai, visiems aišku, jie susitinka su kolegomis, jie pasimato su skaitytojais, jie nubėga į į renginius „iš įdomumo“ ir „iš reikalo“, galiausiai jie atsižymi čia, kaip piligrimas, atėjęs dar vieną etapą. Šiemet bandžiau suprasti, kodėl čia eina lankytojai, nepaisant padidėjusio mugės bilieto kainos ir to, kad kitur knygos netgi pigesnės. Ir supratau, kad čia pirkdami jie gali pabendrauti su autoriumi ar net leidyklos vadovu, čia jie gali nubėgti į renginį ar prasilenkti koridoriuje su tik iš TV pažįstamu veidu. O kartais, pavargę, užsuka net į niekada anksčiau negirdėtų ir nereklamuotų knygų pristatymus.

Ir vis tik, nori nenori, Vilniaus mugę lyginu su Leipcigo knygų muge. Ten dar daugiau lentynų, leidyklų, renginių ir žmonių, ten prie kavos dar didesnės eilės ir dar brangesnis įėjimas. Bet jei Vilniuje leidyklos prekystaliais atsitveria nuo lankytojų, tai Leipcige įsikuria jaukius kambarėlius su knygomis, į kuriuos kviečia užeiti. Vokiškos leidyklos išleidžia daugiau pinigų prisistatymo medžiagai, jos pasakoja skaitytojui ne apie pavienes knygas, bet apie pačią leidyklą ir jos autorius, nerodydamos jokio spaudimo pirkti. Jos pristato ir būsimas knygas, netgi dalina katalogus, informacinius leidinius su knygų anonsais. Kai kuriuose stenduose gali nusipirkti kavos ir čia pat prisėsti ant jaukaus sėdmaišio, paskaityti sudominusio autoriaus kūrinio skyrių. Todėl noriu pasveikinti Balto leidyklą, įnešusią į VKM šiek tiek tarptautinių madų – nemokamą žurnalą ir nemokamas bandomąsias knygas su keliais skyriais.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje – visiškas jovalas. Vokietijoje leidyklos atskiria grožinę literatūrą, kelionių knygas, savipagalbos knygas, žanrinius romanus. Juk ypač didžiosios leidyklos galėtų atskirti lietuvių autorius nuo užsieniečių, filosofines ir istorines knygas – nuo grožinių romanų. Tada gal ir skaitytojai labiau pasiskirstytų, o ne plūstų bendru srautu.

Tą patį pastebėjau ir su renginiais. Jie išmėtyti po sales vien organizatoriams žinomu principu, o juk galėtų būti aišku, kad Rašytojų kampe pristatoma klasika ir poezija, didžiojoje salėje – populiarioji literatūra, greta esančioje salėje – jaunieji rašytojai, o dar kitoje – istorinės knygos. Kad į vieną salę atėjęs žmogus žinotų, kad gali iš ten neišeiti, nes visi renginiai atitiks jo interesų lauką. Bet dabar po romano pristatymo eina diskusija apie vaikų skaitymą, po jos – istorinių knygų pristatymas, po jų – poezija ir kelionių literatūra. Jokio tematinio pasiskirstymo tarp penktadienio ir šeštadienio, visi autoriai, renginiai maišosi, sukasi, tik spėk susigaudyti laikydamas programėlę rankoje ir spėk nusiirti iki Forumo salės, esančios kitame mugės gale.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje – visiškas jovalas.

Labai pasidžiaugiau šortais, kaip nauju renginių žanru. Labai linkiu kitais metais dar skirti vietą, kurioje nauji autoriai, galbūt net neįtraukti į programą, gautų po dešimt minučių pristatyti savo kūrybą leidėjams ir žiūrovams. Galbūt labiau norėjosi, kad Tapinas ne fotografuotųsi prie prezidentinio stalo, bet kalbintų prie jo kitus rašytojus, būtų buvę kitokio stiliaus renginiai. Galėtų ir didžiosios leidyklos daryti savo stenduose autorių skaitymus ir gal net transliuoti juos internetu.

O pabaigoje trumpas nusistebėjimas dėl kainų, nors kalbėti apie jas Lietuvoje galima tik su taksistais ir su močiutėmis nemokamame mugės autobuse. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kasmet, atvykus vasarį į Lietuvą, randu pabrangusią kavą, manikiūristės paslaugas ir bilietų į mugę kainas. Ir kaskart nusistebiu, kodėl septynmečiui reikia pirkti bilietą, kodėl nėra pusdienio, kai moksleiviai būtų įleidžiami nemokamai, kodėl perkant internetu, bilietas nėra euru pigesnis, kodėl nėra šeimyninio bilieto, nejaugi nesinori, kad šeimos ateitų į renginius su visais vaikais?

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ 20-oji Vilniaus knygų mugė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ 20-oji Vilniaus knygų mugė

Tačiau, kad ir kiek ieškočiau kabliukų, vis tik be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta tokia šventė, kaip knygų mugė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai užsienio autoriai pasako, kad tokio susidomėjimo knygomis jų šalyse nėra. Džaiugiuosi, kad esame didžiausi Baltijos šalyse. Mugė įžengė į pilnametystę, tikiuosi, kad ji toliau bręs ir gerės, pasiūlys dar daugiau dvasinio peno lankytojams.

O aš, ką tik išgėrusi savo kavos puodelį, žvelgianti į šalia pradundantį geltonąjį Berlyno metro traukinį ir saulėje išsirengusius žmones, jaučiuosi dar švelniai užsupta Vilniaus karuselės. Ir džiaugiuosi, kad mano knyga „Kelyje“ jau rado kelią į skaitojų širdis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas