Dabar populiaru
Publikuota: 2016 spalio 30d. 08:05

Lina Ever: viena diena Frankfurto knygų mugėje

Lietuvos stende šalia savo romano
Linos Ever nuotr. / Lietuvos stende šalia savo romano

Nežinau, ar būčiau į ją vykus, jei ne žymus Katalonijos rašytojas Francescas Mirallesas, kurio romanas „Maži dalykai dideli“ lietuviškai pasirodė šį pavasarį, o jo tęsinys turi išvysti dienos šviesą netrukus.

Kai iš jo ėmiau interviu vasarą Barselonoje, jis man pasakė, kad jei rašau ir jei noriu, kad kada nors vokiečiai išleistų mano knygą, turiu būti Frankfurte. Visų pirma tam, kad suprasčiau, kokie yra leidybos mastai Vokietijoje. Ir tam, kad sutikčiau reikalingų žmonių. Arba tam, kad apsigalvočiau.

Frankfurtas turbūt yra pigiau pasiekiamas iš Lietuvos, nei iš Berlyno. Susizgribus prieš kelias dienas, traukinio bilietas į vieną pusę kainavo virš šimto eurų. Autobusu būtų buvę galima nukakti triskart pigiau, bet kelionei reiktų bent jau 7 valandų (palyginimui, ICE traukinys nuvažiuoja per tris su puse).

Frankfurtas turbūt yra pigiau pasiekiamas iš Lietuvos, nei iš Berlyno. Susizgribus prieš kelias dienas, traukinio bilietas į vieną pusę kainavo virš šimto eurų.

Draugas užveda ant kelio, sako – išbandyk blablacar.de. Tai platforma internete, kur vairuotojai ima pakeleivius. Randu vieną, važiuojantį tą patį vakarą man patogiu laiku iš man patogios vietos. Mikroautobusiukas atvažiuoja truputį vėluodamas, nes Berlyne tą dieną lankosi Vladimiras Putinas ir visi keliai centre užtverti.

Laukia dar trys vyrukai – vienas arabiškai atrodantis vyras, vienas nebylys ir jaunas vokietukas, kurį vėliau vešim į kažkokį kaimą pakeliui ir sugaišim papildomą pusvalandį. Pastarasis atsisėda į priekį ir kalbina vairuotoją. Džiaugiuosi, nes visai neturėjau noro penkias kelionės valandas taukšti.

Įsitaisau tiesiai už vairuotojo, išsitraukiu kompiuterį ir kelias valandas sėkmingai praleidžiu su savo tekstais. Po to nusnaudžiu punktelį ir išlipu Frankfurto stoty prieš pat vidurnaktį. Dar kelios valandos politikavimo draugų virtuvėje ir aš, pamiegojus vos penkias valandas, geriu rytinę kavą ir ruošiuosi savo didžiajai dienai Frankfurto knygų mugėje.

Linos Ever nuotr./Viršelių karai
Linos Ever nuotr./Viršelių karai

Įėjusi pirmiausia susirandu spaudos centrą. Susirenku informaciją, sugraužiu du obuolius, kurių pridėta didelėse vazose, išstudijuoju planą, pasižiūriu kur įsitaisęs Lietuvos stendas. Šalia į spaudos konferencijų salę kviečia prancūzai – jie bus pagrindinis svečias mugėj kitais metais.

Po trumpų svarstymų nusprendžiu, kad mugė didelė, o aš turiu septynias valandas, tad labai gaila vieną iš jų prasėdėti konferencijoje, nors būtų įdomu sužinoti, ką prancūzai atsiveš kitąmet. Pasiimu informaciją ir einu toliau.

Išstudijuoju renginių planą. Šiemet mugė nepristato tokių rašytojų garsenybių kaip Salmanas Rushdie ar Isabel Allende pernai ar Paolo Coelho užpernai. Šiemet mugės pagrindinė viešnia – Nyderlandai ir Flandrija, o turbūt įdomiausia jų rašytoja – Connie Palmer, pristatanti savo knygą apie Sylvia Plath. Kitas susitikimas, kurį apsivedu kalendoriuje – tai vengrų-vokiečių rašytoja Terezia Mora. Jei popiet nuobodžiausiu ir būsiu netoliese, nueisiu jų paklausyti.

Kas nebuvę Frankfurto parodų centre, reikia pasakyti, kad plotai ten neįsivaizduojamai dideli. Koridoriuose netgi įrengti važiuojantys takeliai, kad nusilaksčius galėtum pailsėti įveikiant atstumą nuo vienos salės iki kitos.

Kas nebuvę Frankfurto parodų centre, reikia pasakyti, kad plotai ten neįsivaizduojamai dideli. Koridoriuose netgi įrengti važiuojantys takeliai, kad nusilaksčius galėtum pailsėti įveikiant atstumą nuo vienos salės iki kitos. Kai žiūri pro langą, atrodo, kad kita salė tikrai už ne mažiau nei pusės kilometro ir ją pasiekti reikės pusvalandžio.

Einu į penktą salę, kur įsikūrę užsienio šalys. Žinau, kad ir Lietuva kažkur čia. Kadangi dar rytas, neskubu, apžiūrinėju vienas už kitą įdomiau įrengtus stendus. Įdomu pažiūrėti į didžiulį Irano stendą ir man nesuprantamomis raidėmis išrašytas knygas, apžiūriu didžiulę Slovėnijos erdvę.

Suomiai, nors ir maža šalis, bet stendas erdvus, knygų daug, daug ir bruzdesio. Šalia ir latviai – oho, pagalvoju, koks didelis šviesus stendas, pilna žmonių. Netrukus randu ir prie kraštinio praėjimo prisiglaudusį Lietuvos stendą – jis dvigubai, o gal net ir trigubai mažesnis už braliukų, paskendęs jaukioje prieblandoje, du jauni žmonės jame maloniai šypsosi ir yra pasirengę padėti, knygos įdomiai išdėliotos, žali staliukai gyvina interjerą, bet to darbinio bruzdesio, būdingo mugėms, čia nerandu.

Bet dar tik vienuolikta valanda, ankstokas metas. Randu tarp knygų ir savo „Berlyno romaną“, nusifotografuoju su juo. Dar minutę kitą pasikalbam apie lankytojus, kuo jie domisi, apie vakarykštį renginį stende ir kiek daug buvo susirinkę žmonių į jį. Neatsisveikinu.

Linos Ever nuotr./Suomijos stendas
Linos Ever nuotr./Suomijos stendas

Ilgu ilgu koridoriumi pėdinu į vokiečių leidyklų sales. Čia viskas taip gyva, šviesos ir bruzdesio tiek daug, kad norėtųsi net šiek tiek prisukti rankenėlę. Ir tada suprantu, kad būtent čia verda tikrasis mugės gyvenimas, čia pristatomos naujienos, autoriai, čia stengiamasi užgožti konkurentus, čia vyksta knygų mainai, viršelių kovos, o knygos išdėliotos ne pagal grožį ar abėcėlę, bet pagal marketingo dėsnius.

Čia įspūdis toks, lyg būtum didžiuliame knygyne prieš Kalėdas (nors buvau specialistų dieną, kai paprasti lankytojai nebuvo leidžiami ir knygos nebuvo parduodamos), kai tuo tarpu užsieniečių salės atrodė viso labo tik kaip gražiai dekoruotos vitrinos, kuriomis daugiausiai ir grožėjosi tie patys užsieniečiai. Vokiečiai vis tik šurmuliavo tarp savų.

Ištrūkusi iš to svaiginančio knygų pasaulio tuo ilgu ilgu koridoriumi skubu atgal, nes turiu pasimatymą Literatūros agentų centre. Susitinkame su Francescu ir, nespėję apsikeisti mandagumo frazėmis, einame vidun. Įėjimas į literatūros agentų centrą tik su kvietimais ir tik pagal iš anksto suderintą grafiką. Sakoma, grafikai derinami jau prieš pusmetį. Jokių žioplinėjančių rašytojų ar žurnalistų.

Linos Ever nuotr./Literatūros agentų salėje
Linos Ever nuotr./Literatūros agentų salėje

Įėjus suprantu, kodėl. Kiek tik akys užmato, didžiulėje salėje sustatyti stalai, prie jų visų sėdi vienas prieš vieną žmonės, iš kurių vienas vardina ką turi parduoti, o kitas sako, ką nori pirkti. Suprantu, kad literatūros agentai mugėje sėdi ne tam, kad surastų naujus rašytojus, bet tam, kad parduotų turimų kūrinius.

Suprantu, kad literatūros agentai mugėje sėdi ne tam, kad surastų naujus rašytojus, bet tam, kad parduotų turimų kūrinius.

„Kai vaikštai po mugę, atrodo, kad knygų leidyba – tai kažkas romantiško, pakylėto, – sako Francescas, – o čia matai, kad sandoriai sudaromi kaip kokiame žuvų turguje. Ar žinai, kad agentas per penkiolika minučių vidutiniškai pristato dvidešimt turimų autorių? – klausia jis manęs.

Ne, nežinau. Dar daug ko čia nežinau.

Susipažįstame su jo agente Vokietijoje. Ji labai maloni moteris, dirba daugiausiai su ispanakalbiais autoriais, irgi gyvena Berlyne. Bet tam, kad susipažinčiau su ja, turėjau atvažiuoti į Frankfurtą. Gaunu penkiolika minučių pristatyti savo romanams ir žinau, kad negaliu susimauti, kad tai galbūt yra vienos svarbiausių minučių mano gyvenime. Arba ne, galbūt čia tik repeticija. Arba medžiaga būsimai knygai.

Pasakoju turinį, pasakoju apie veikėjus, pasakoju, kad romane „Ruduo Berlyne“ susitinka ne šiaip vyras ir moteris, bet susitinka Europos rytai ir vakarai. Bet ji čia mane nutraukia ir sako: „Mums nereikia jokios politikos, man daug įdomesnė meilės linija“ – ir beda pirštu į „Berlyno romaną“, apie kurį pasakiau vos penkis sakinius. Nieko nesutariam, nors suprantu gavusi kelis neįkainojamus patarimus ir sužinojusi, kokius namų darbus turiu atlikti, norėdama pristatyti kūrinį agentui arba leidyklai.

Linos Ever nuotr./Interviu
Linos Ever nuotr./Interviu

Aplankome ir jo Ispanijos agentę. „Kai turėsi ispanams įdomią knygą, ši moteris padės tau ją išleisti“, – draugiškai šypsosi abu. O tada ji rimtai pasako, kad ją galbūt visai domintų lietuvių kūriniai, jei tik gautų informacijos apie juos ir išverstų ištraukų.

„Turiu susitikimą su savo vokiečių leidėjais dėl būsimos knygos, ar nori eiti kartu? – klausia Francescas. Linksiu galva ir seku jam iš paskos tais ilgais koridoriais iki pat „Ullstein Verlag“ – vienos didžiausių Vokietijos leidyklų. Pakeliui jis pasakoja apie naujausią savo knygą „Ikigai“, kurioje po ilgų stebėjimų išdėstė japonų ilgo gyvenimo paslaptis.

Ši knyga Ispanijoje sulaukė neregėtos sėkmės ir per mėnesį jo agentė pardavė vertimo teises net trisdešimčiai šalių. Vokiečiai ją jau išvertę, bet į rinką paleis kovo mėnesį. Klausausi kaip jie kalba apie vertimą, apie viršelį, apie pristatymo renginius ir suprantu, kad darbas vyksta taip pat, kaip ir su lietuviškomis leidyklomis. Projekto vadovė juokauja, kad „Ikigai“ leidykloje tapo bendriniu žodžiu (japonai tuo žodžiu apibūdina žmogaus pašaukimą, pasak jų, kiekvienas žmogus turi ikigai, tik ne kiekvienas jį greitai atranda). Atsisveikinant paduodu savo vizitinę, nors žinau, kad ji čia pat mane pamirš, nes jos laukia dar trys pilnos susitikimų mugės dienos.

Linos Ever nuotr./Andresas Pascualis su savo naujausiu romanu
Linos Ever nuotr./Andresas Pascualis su savo naujausiu romanu

Jaučiuosi alkana ir pavargusi, gauti viename iš mugės restoranų staliuką antrą valandą yra tiesiog neįmanoma. Prisėdame kavinėje, tiks apelsinų sultys ir dešrainis. Susipažįstu su dar dviem katalonų rašytojais. Andresas Pascualis rašo istorinius romanus apie meilę, o pats atrodo, lyg būtų romano herojus. Pagalvoju, jei jis pardavinėtų per Vilniaus knygų mugę savo knygas, moterys stotų į eilę net nematę knygos viršelio.

Naujausias jo romanas yra apie Tadž Mahalo statybas, bet papasakotas per darbininko, stačiusio šį meilės pastatą, prizmę ir atskleidžiantis jo paties meilės istoriją. Nudžiuginu jį pasakydama, kad manau, jog Lietuvoje šis romanas tikrai būtų mėgiamas ir prižadu informaciją persiųsti savo leidėjams.

Žinau, kad galima kreiptis dėl vertimo finansavimo, bet tik tuomet, kai jau turi užsienio leidyklą, kuri nori leisti tavo kūrinį. Bet kaip sudominti leidyklą, kuri nemoka perskaityti lietuviškai, niekas nepasako. Užburtas ratas.

Pasistiprinę nueiname į Katalonijos stendą, kuris turbūt yra dešimt kartų didesnis už Lietuvos, kur po keliolikos minučių juos nusivedu. Pasidžiaugiu, kad Lietuvos stende daug žmonių, vyksta pasitarimas, dar kelios grupelės šnekučiuojasi. Pavaišinu katalonus „Raudonos aguonos“ saldainiais iš didelės vazos, įbruku į rankas informacinius bukletus apie Lietuvą ir trumpam lieku stende, tarp savų.

Su Lietuvos kultūros instituto vadove kalbamės apie kitų metų Leipcigo knygų mugę, kur Lietuva bus pagrindinė viešnia, apie tai, kaip galėčiau padėti ir prisidėti, apie vertėjus ir verčiamus romanus, apie išverstų lietuviškų knygų pardavimus užsienyje. Kalbamės apie tai, kad Leipcigas duos tikrą impulsą lietuvių literatūros žinomumui, bet vėlgi, tik toms knygoms, kurios jau yra ar iki kovo mėnesio bus išleistos vokiškai.

Klausiu, kaip galėtų Lietuvos stendas padėti sudominti leidėjus naujomis, dar neišverstomis, galbūt jaunų ir perspektyvių autorių knygomis. Žinau, kad galima kreiptis dėl vertimo finansavimo, bet tik tuomet, kai jau turi užsienio leidyklą, kuri nori leisti tavo kūrinį. Bet kaip sudominti leidyklą, kuri nemoka perskaityti lietuviškai, niekas nepasako. Užburtas ratas. Todėl dažniausiai ir verčiamos tos knygos, kurias suranda kitų šalių kultūros institutai Lietuvoje arba kurias patys vertėjai pasiūlo nedidelėms, pelnu ne itin suinteresuotoms užsienio leidykloms. Patiems autoriams prasimušti yra be galo sunku.

Linos Ever nuotr./Andresas Pascualis ir Francescas Mirallesas Lietuvos stende
Linos Ever nuotr./Andresas Pascualis ir Francescas Mirallesas Lietuvos stende

Galvoju, būtų visai naudinga, jei Lietuvos agentas sėdėtų agentų centre. Kitaip sakant – turėtų savo prekystalį tame turguje, o ne tik vitriną. Tačiau sužinau vieną naudingą dalyką, kuris gali padėti pačiam ieškant leidyklos – galima kreiptis paramos dėl bandomojo vertimo.

Valandėlę dar pasimalu vokiečių stenduose apžiūrinėdama naujienas, bet iš tiesų suprantu, kad nuo informacijos perkrovos mano smegenys dirba dvigubai lėčiau. Žvilgčioju į laikrodį ir paslapčiom svajoju apie ramybę traukinyje, kur galėsiu ramiai atrajoti viską, kas nusėdo šiandien mano galvoje. Bet dar nežinau, kad per paskutinę valandą manęs laukia dar kelionė į Frankfurto centrą, pasivaikščiojimas su žaviaisiais katalonais po Riomerio aikštę ir žalios arbatos puodelis bei sūrio pyrago gabalėlis japonų kavinėje „Imori“. Francescas sako, kad tai jo mylimiausia kavinė Frankfurte ir kad joje labai gerai rašosi.

Linos Ever nuotr./Žvilgsnis į Frankfurto dangoraižius
Linos Ever nuotr./Žvilgsnis į Frankfurto dangoraižius

Čiumpu savo „to go“ arbatos puodelį, sumuštinį su terijaki kelionei ir paskubom dėkoju už neįkainojamas pažintis ir nuostabų įvadą į vokišką leidybos pasaulį. Ir dabar suprantu, kad į Frankfurtą autoriai važiuoja dar ir tam, kad susitiktų su svetur gyvenančiais draugais.

Francescas sako, aprašysiąs šią dieną savo bloge ir tą patį pasiūlo man. Susitarimas yra susitarimas. Todėl ir rašau. Tiems, kas supranta ispaniškai, jo įrašas yra čia.

Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/