Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 3d. 19:05

Saulius Šaltenis: galime turėti daug daiktų, tačiau jeigu neturime meilės, esame niekas

Saulius Šaltenis Interviu
M.Juknevičiūtės nuotr. / Saulius Šaltenis

Su neseniai Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusiu literatūros klasiku Sauliumi Šalteniu 15min kalbasi apie viso gyvenimo kūrybą, naująjį romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ bei legendinę „Riešutų duoną“.

Interviu S.Šaltenis pasakoja, ką apie šį kūrinį, jo nuomone, turėtų žinoti skaitytojai, pokalbio metu taip pat prisimena sovietinę armiją, studijas filologijos fakultete, Sąjūdžio laikus.

Nacionalinę premiją rašytojas gavo už viso gyvenimo kūrybą.

Apie viso gyvenimo kūrybą

– Koks jausmas užaugti šeimoje, kurioje literatūra yra giminės tradicija?

– Visada jaučiau savo giminėje esančių literatūros klasikų alsavimą į pakaušį – Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis ir mano tėvas (Rapolas Šaltenis, – aut. past.) Vytauto Didžiojo universitete taip pat rašė knygeles.

Wikipedia.org/Literatūros klasikai Antanas Baranauskas ir Antanas Vienuolis
Wikipedia.org/Literatūros klasikai Antanas Baranauskas ir Antanas Vienuolis

Mane mažą siauruoju geležinkeliu iš Utenos veždavo į Anykščius. Prisimenu – upelio Utenoje ledas buvo plonas ir įlūžau. Man tai buvo didžiulis įvykis, kurį tiksliai aprašiau. A.Vienuolis-Žukauskas čepsėjo, kažko raukėsi ir paskui jam užkliuvo, kad parašiau, jog „ledas buvo 1 cm.“ Aš tiesiog kaip rimtas žmogus pasiėmęs liniuotę nuėjau ir išmatavau tą ledą. Nors jis man ir sakė, kad reikia širdimi matuoti (juokiasi).

Kitaip nei kitiems kolegoms, man nekyla tokių klausimų, ar aš rašytojas. Rašymas visą gyvenimą man buvo kaip žaidimas ir labai nuo anksti tą žinojau. Dėl šios priežasties mane net mokykloje išnaudodavo – rašiau ir meilės laiškus, egzaminus ir t.t. (juokiasi)

– Ką būdamas vaikas skaitydavote prieš miegą?

– Ne tik prieš miegą, bet ir miego metu po antklode su žibintuvėliu arba medyje. Norėjau būti tarzanu, tad skaičiau „Tarzaną“ (aut. Edgaras Rice'as Burroughsas), kalbininko Juozo Balčikonio išverstą „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (aut. Jules Verne’as), kuriame veikė ne Jane Porter, o Džeinė Porterytė (juokiasi).

Būdamas 15–16 metų perskaičiau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Ši knyga man taip trenkė per smegenis, jog išėjęs mačiau ir šviečiančią saulę, lankstančius karkvabalius, atrodo, gyvent gražu, bet supranti, jog egzistuoja kažkokios sutemos…

Mėgau ir gotiškomis raidėmis parašytą Šventąjį raštą, kurį XX a. pradžioje išleido Londone. Vertimas prastas kaip „Google“ vertėjo, tačiau išsireiškimai labai įdomūs. Tie Makabiejų karai, dramos, pasaulio sukūrimas… Tad šią Bibliją nusivežiau ir į armiją, kurią atėmę mane apšaukė antisoviečiu (juokiasi).

– Ką reiškia būti rašytoju sovietinėje armijoje?

– Stojau į lietuvių filologijos fakultetą, kai gimusių 1945 metais labai trūko (Rusijoje tuo metu mažai gimdė, nes visi buvo užmušti). Todėl visus ėmė iš universitetų. Tuo metu mes mokėmės su Viktorija Daujotyte ir kitais <…>. Kariuomenėje tarnavome kartu su broliu dailininku Arvydu Šalteniu <…>.

Laisviausios valandos, kai naktį vaikštai sargybiniu ir niekas tavęs netrukdo. Juk būdavome nuolatiniame triukšme. Vėliau nežinau, kodėl ant manęs užsisėdo. Visada klausdavo: „Ko tu žiūri taip?“ Žinoma, jog darosi nyku, pradedi ilgėtis dangaus. Tačiau vieną dieną, lakstant žiurkėms per galvą atėjo nušvitimas: o ką jie man gali padaryt? Tai kaip ranka nuėmė – pasikeitė tas mano engėjas <…>.

Būdamas čia taip pat rašinėjau. Čia gimė ir „Kalės vaikai“. Būdavo kasi apkasus kokius, tai pirmajame istoriniame rusiškame sluoksnyje – šiukšlės, konservai, antrajame – vokiškas su tvarkinga melioracija, o toliau kasant man atrodė, jog tai jau baltiškasis sluoksnis.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./„Kalės vaikai“ – E.Nekrošiaus režisuotas spektaklis Klaipėdos dramos teatre
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./„Kalės vaikai“ – E.Nekrošiaus režisuotas spektaklis Klaipėdos dramos teatre

– Truputį studijavote filologijos fakultete. Kaip ten jautėtės? Kokia buvo to meto universiteto atmosfera?

– Tiesą sakant, mažai mokiausi, nes reikėjo dirbti gamykloje. Man atrodo, kad labai buvo keista [studijuoti] marksizmą. O ypač keistai jaučiausi grįžęs iš armijos – po 3 metų jau buvau kareivis, visi kiti buvo labai jauni, ragindavo kalbėti atvirai. Bet tą padarius, kviesdavo į kabinetą.

Tada tam veikėjui parodžiau negražų kareivišką gestą.

Žodžiu, prie manęs pradėjo kabinėtis. Pavyzdžiui, kažkur paskaičiau viename vakare, tai liepė parodyti rankraščius. Tada tam veikėjui parodžiau negražų kareivišką gestą. Tiesą sakant, galiausiai visus tuos žmones sutikau Seime ir jie mane mokė demokratijos (juokiasi).

– Ne paslaptis, kad ir sovietiniais laikais buvote pripažintas rašytojas, esate gavęs net LSSR valstybinę premiją. O vienas pagrindinių jūsų prozos aspektų, kaip sakė Jurgita Žana Raškevičiūtė, sovietinės realybės vaizdavimas. Kaip įveikdavote moralines dilemas?

– Man nereikėjo to daryti, nes rašiau kaip noriu. Ironija yra toks dalykas.

Žinoma, kliūčių visada buvo, o „Riešutų duona“ Maskvoje užkliuvo, kur gavau raštą apie kažkokią patologiją, kad tarybinio žmogaus, jaunimo nevaizduoju. Jeigu jau rašau apie karvę, kaip pavyzdį man nurodė tokį Stalino parankinį su ūsais Semioną Budioną ir jo istoriją apie sužeistą arklį, kurį padovanojo pensininkei. O ji badaudama ir neturėdama duonos tą arklį maitino. Tai va, pavyzdinė istorija (juokiasi).

Tačiau filmas ir apsakymas „Amžinai žaliuojantis klevas“ – kažkaip prasmuko <…>. Tiesiog egzistuoja kažkoks vidinis pasipriešinimas ir rašai. Aš esu nepiktas ir į viską žiūriu liūdnai ironišku žvilgsniu.

Tiesiog egzistuoja kažkoks vidinis pasipriešinimas ir rašai.

– Vienas svarbiausių jūsų kūrinių – apysaka „Riešutų duona“ (1972). Esate sakęs, jog ji gimė iš meilės.

– Aš buvau jaunas, sportiškas, tyčia ilgaplaukis, nes tuo metu visus kirpo plikai. Susipažinau su mergaite iš Argentinos ir bendraudamas stebėjau jos reakcijas – sudrėkusias akis, juoką, nekalbėjimą, snaudimą, knapsėjimą.

„Riešutų duona“ parašyta be prakaito, juk meno kūrinyje neturi jaustis, jog kentėjau, dirbau. Šį kūrinį rašiau kaip žaisdamas, galbūt, todėl ir išliko ši dvasia. Kai tą darai jausdamas gyvenimo skonį, džiaugsmą, juk meilės niekada per daug nėra.

Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Elvyra ir Algirdas Latėnai atkūrė legendinį meilės prisipažinimą iš „Riešutų duonos“
Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Elvyra ir Algirdas Latėnai atkūrė legendinį meilės prisipažinimą iš „Riešutų duonos“

– Šis kūrinys yra ir mokyklų programose. Tačiau, nepaisant įvairių mokslinių analizių, kritikų, ką norėtumėte, jog žmonės žinotų apie šią knygą?

– Parašęs kūrinį neskaitau jo kelis dešimtmečius, paskui man būna neramu. Arūnas Žebriūnas pastatė filmą, tačiau po daugelio metų man buvo neramu į jį žiūrėti. Kilo klausimas, ar ten kažkas išlikę?

Nežinau, ką atsakyti į šį klausimą. Man labai keista, kad nuėjus į mokyklą, šią knygą kažkas skaito. Atrodo, kad išties jauniems žmonėms lyg ir patinka, nors anie ten su ausinėmis ir t.t.

Mes galime turėti daug daiktų, tačiau jeigu neturime meilės, esame niekas.

Norėčiau, kad būtų žinoma, jog žmogus yra tas pats, kad ir kiek metų bepraeitų, kokios beatsirastų technologijos. Mes galime turėti daug daiktų, tačiau jeigu neturime meilės, esame niekas.

– Po Sąjūdžio ėmėte dalyvauti Lietuvos politikos pasaulyje (1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. LR Seimo narys) ir truputį nustojote kurti.

– Tuo metu rašiau kitokius dalykus: „Brangūs Lietuvos žmonės, Lietuva – pavojuje!“ (juokiasi)

O jau paskelbus nepriklausomybę oficialiame dokumente [Nepriklausomybės atkūrimo akte] primečiau savo matymą, ideologiją visai valstybei – mūsų kelias yra kūrybos, orumo, atsinaujinimo, visi esame tos pačios Lietuvos vaikai.

Tai buvo pakilimas, stebuklas, gatvėje buvo įdomesni dalykai nei teatre. Viskas išblanko, taip pat ir mokslininkai. Kas tik Seime nesėdėjo! Su visokiausiais žvėreliais tai buvo lyg Nojaus laivas – nuo buvusių politinių kalinių iki juos tardžiusio tardytojo, akademikai ir mes, menininkai, rašytojai.

Kas tik Seime nesėdėjo! Su visokiausiais žvėreliais tai buvo lyg Nojaus laivas.

Atsiminus anuos laikus susidaro įspūdis, jog maža miego. Buvau tiesiog darbininkas, kareivis, kur reikėjo, ten ėjau. Iš esmės dirbau savo prigimčiai svetimus darbus.

– Jūsų nuomone, kaip per šį laiką pasikeitė kultūros politika?

– Aš suprantu, jog nebegaliu pertvarkyti pasaulio. Man tik 74 metai. Aš dalyvavau kuriant Lietuvą ir jaučiuosi tarsi jos šeimininku. Kai matau, jog vyksta kažkokie absurdai, be reikalo valdžia kankina žmones, kai mes galime eiti kažkaip sparčiai...

Baisiai nemaloniai jaučiausi dėl Nacionalinės premijos teikimų, kai neįleido Viktorijos Kuodytės. Visi ten stovėjo, kuždėjosi. Dabar nešuosi šį pažeminimą. Buvo atvažiavusios mano dukros iš Ispanijos, jos stovėjo kaip žvirbliukai, tačiau jų neleidžia, nors aš laukiu ir laukiu. Tada atėjęs sakiau: „Aš jums sugadinsiu ceremoniją, jeigu nepraleisite.“ Nežinojau, kad Viktorija už durų, būčiau ir vėl pasakęs kažką tokio. Juk pats auginau dukras ir žinau, kaip jos ten ruošiasi, darosi šukuosenas…

Nenoriu sklaidytis kaip kiti, tačiau va šitas mane Lietuvoje žudo. Juk visuose įstatymuose turi būti širdis ir prasmė!

Aš esu rimtas žmogus, ir, jeigu noriu kažką daryti, turiu stipriai susikaupti. Pasišventęs bet koks individas gali padaryti stebuklus, tačiau dabar esu atitolęs, bendrauju per dukras internetu.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Šaltenis
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Šaltenis

Apie naują romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“

– Pagrindinė romano veikėja, jauna mergina Jaelė Gvadelupė, gyvenanti Pietų Amerikoje, vieną dieną susapnuoja savo prosenelį iš Lietuvos ir atvyksta į Lietuvą persitvarkymo metu.

– Ji atskrenda į Rytų Europą griūnant komunizmui. Pastebėkite, kad niekur nėra žodžio Lietuva ir niekur nėra minima Sausio 13-oji. Tačiau džiaugiuosi, jog žmonės atpažįsta iš tų tikrų detalių (dialogų, frazių), kurias pats išgyvenau. Žinoma, jog mano [atsiminimai] buvo statybinė romano medžiaga, tačiau tikiuosi, kad romanas kiekvienam asmeniškai sukels kažkokias asociacijas.

– Kodėl rinkotės kalbėti būtent iš jaunos merginos perspektyvos?

– Todėl, kad man Pietų Amerikos ir Rytų Europos gyvenimas yra pažįstamas. Esu rimtas žmogus ir nerašau apie marsiečius. Viskas yra išgyventa ir autentiška. Nemėgstu, kai rašo rūką rūke. Rašymas man yra kaip matematika – aš turiu viską žinoti.

Rašymas man yra kaip matematika – aš turiu viską žinoti.

Mano a.a. žmona iš Argentinos ir jos tėvai atsivežė su savimi visą Pietų Amerikos tvenkinį, kuriame kelis dešimtmečius sėdėdavau. Jos tėvai man buvo labai malonūs, geri, jie mane mylėjo. Mes kartu gerdavome matę ir klausydavomės istorijų. Kaip kas augo, mylėjo, išprotėjo ir t.t.

Leidyklos nuotr./„Geležiniai gyvatės kiaušiniai“
Leidyklos nuotr./„Geležiniai gyvatės kiaušiniai“

– Ar leidykla jus labai spaudžia?

– Taip, bet rėmai yra gerai. Kaip ir gyvenime, rašyme mėgstu tvarką. Nemėgstu šiukšlių, chamizmo, kai neįleidžia Nacionalinės premijos laureatų (juokiasi). Aš pats šių dalykų laikausi – eismo taisyklių, nespjaudau, kur papuola.

– Ir naujoje knygoje tęsiate tradiciją apmąstyti identitetą iš istorinės perspektyvos.

– Taip, manau, kad negalima žiūrėti į žmogų, literatūrą, gyvenimą kaip į vienkartinį švirkštą, kuriuo suleidžiama dozė. Žmonės dabar be pradžios, be pabaigos. Aš gyvenu su užnugariu – protėviais ir po manęs bus kažkas.

Mirus tėvui sodinau 100 medžių, kad kaip medžiai užaugę anūkai iš jų įsirengs namelius, kuriuose galėtų svajoti, skaityti knygas ir į jas lyg vaikystėje dėti neužmirštuoles ar medetkas.

Juk gyvenimas negali būti lyg be sielos. Kodėl tiek daug nelaimingų žmonių? Kodėl gyventi be prasmės? Kas yra laimė? Kodėl mes tiek daug plėšomės?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį