Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 15d. 12:10

Literatūros vunderkindė Marisha Pessl „Naktiniame filme“ žaidžia detektyvus

Marisha Pessl
Leidyklos nuotr. / Marisha Pessl

Prieš pat knygų mugę išleistas romanas „Naktinis filmas“ (iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, leidykla „Tyto alba“) – lietuviams dar negirdėtos fenomenalios amerikiečių rašytojos Marishos Pessl kūrinys, apie kurį užsienio kritikai vienbalsiai sako: nieko panašaus dar nebuvote skaitę. Atrodo, tarsi jį būtų parašę Stephenas Kingas, Gillian Flynn ir Stiegas Larssonas kartu sudėjus...

Knygos centre – žurnalistas Makgratas, kurio karjerą ir santuoką sugriovė kultinio siaubo filmų režisieriaus intrigos. Stanislaso Kordovos filmai senokai nerodomi kino teatruose, bet girdėti gandų, kad jie tebefilmuojami ir rodomi niūria paslaptimi apgaubtame ir milžiniška siena apsuptame režisieriaus name. O visą Kordovų dinastiją lyg būtų ištikęs prakeiksmas – mirtis veja mirtį. Makgratas neabejoja nei gandais apie savo didžiausią priešą, nei kad režisieriaus dukters Ešlės mirtis – ne savižudybė. Su dviem jaunais, charizmatiškais ir narsiais padėjėjais jis imasi nepaprastai pavojingo tyrimo lakiame, hipnotiniame pasaulyje, kur niekas niekada nėra tikra, kur negali pasikliauti nei savo protu, nei akimis.

Aš tik leidžiu savo filmų žiūrovams patyliukais šnipinėti save pačius.

Su Marisha Pessl susitiko "New York magazine" knygų apžvalgininkas Nitsuh Abebe.

Praėjus trejiems metams po neregėtai sėkmingo debiuto 2006-aisiais, Marisha Pessl, sudrebinusi literatūros pasaulį savo pirmuoju romanu „Special Topics in Calamity Physics“, apsilankė gimtosios Šiaurės Karolinos valstijos Lenoir-Rhyne universitete ir skaitydama paskaitą padarė kai ką nepaprastai keisto, tačiau tąsyk niekas į jos žodžius neatkreipė deramo dėmesio. Paskaitos įrašą galima pasižiūrėti internete.

31-erių M.Pessl – santūrumo ir profesionalumo įsikūnijimas rudu švarkeliu ir palaidine aukšta paraukta apykakle – lektoriaus tribūnoje stengėsi atsakyti į amžinąjį klausimą „sakykite-iš-kur-semiatės-įkvėpimo”, kurį nuolat girdi visi grožinės literatūros kūrėjai. Visgi pats įdomumas prasidėjo pačioje paskaitos pabaigoje, artėjant neišvengiamai klausimų ir atsakymų daliai. Tada Marisha Pessl visiškai rimtu veidu pareiškė: „1986-aisiais garsus amerikiečių režisierius Stanislas Kordova į „Life“ žurnalisto klausimą apie neregėtą jo filmų populiarumą atsakė: „Nežinau, kodėl jie tokie populiarūs... Aš tik leidžiu savo filmų žiūrovams patyliukais šnipinėti save pačius.“

Tačiau kinomanai puikiai žino, kad „populiaraus amerikiečių režisieriaus“, vardu Stanislas Kordova, išvis nėra. Tačiau Stanislas Kordova egzistuoja M.Pessl antrojoje knygoje „Naktinis filmas“ – mistinio, vietomis netgi kraupaus trilerio personažas. Stanislas Kordova – tai vaikštanti paslaptis, jo grėsmingas šešėlis juntamas kone kiekviename šios puikios knygos puslapyje. Kultinis režisierius, garsėjantis siaubo filmais ir kraupiais psichologiniais trileriais, gyvena kaip atsiskyrėlis. Personažo filmografiją – penkiolika filmų, kurių detales – ne šiaip santraukas, o ištisus siužetus, dekoracijas, netikėtas atomazgas, kostiumus ir netgi akį traukiančią DVD rinkinio pakuotę – Marisha Pessl aprašo taip tiksliai ir išsamiai, kad užvertęs knygą nenoromis imi spėlioti, iš kokio mažai žinomo torento juos atsisiuntus.

„Visų filmų siužetus žinojau dar net nepradėjusi rašyti, – pasakoja autorė, – mama kartodavo: „Žmonės nori, kad parašytum knygą, o ne išgalvotum filmografiją. Gal verčiau parašyk tokią knygą, kokios visi iš tavęs tikisi?“

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Jaunoji rašytoja taip ir padarė. Ir netgi pardavė „Naktinio filmo“ ekranizacijos teises, bet su sąlyga, kad galės toliau narplioti kitus knygoje užslėptus siužetus savo kūryboje.

M.Pessl mėgsta galvosūkius, paslaptis, keistas sąsajas ir giliai paslėptas užuominas. Kad ir koks buvo tikrasis autorės motyvas pacituoti išgalvoto personažo žodžius – noras pajuokauti ar subtiliai užsiminti skaitytojams apie dar neparašytą knygą, – gebėjimas taip sklandžiai įpinti personažą į paskaitos tekstą rodo, kad kūrybiškumu ji pranoksta daugelį kūrėjų. Toks žaismingumas iškalbingas, bet paklausta apie tą citatą, Marisha Pessl nusijuokia: „Juk tai smagu!“

„Pasaulis dabar toks nestabilus ir takus“, – M. Pessl, regis, ji turi omeny, kad šiais laikais lengva išsisukti, praslysti nepastebėtam ir palenkti kitus savo valiai. Mes susitikome Vest Vilidže, bare „Brooklyneer“, maždaug už keturių kilometrų nuo tikrojo Bruklino. Pradėjome kalbėtis apie „Naktinį filmą“, bet netrukus peršokome prie jos pirmosios knygos rankraščio, kurį ji parašė studijuodama kino ir teatro programą pirmame Šiaurės vakarų universiteto kurse. Parašiusi savo pirmąjį kūrinį, Marisha išsiuntė jo kopijas įtakingiausiems to meto literatūros agentams. Tokiam poelgiui ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas pirmakursis dešimto dešimtmečio vidury.

M.Pessl išties rafinuota ir nepaprastai susikaupusi – atrodo, kad kitoje stalo pusėje sėdi pasitempusi radijo laidos vedėja. (Mano bendraamžis draugas sakė, kad ji atrodo kaip puikiai išauklėtas žmogus ir labai patiktų jo mamai). Ji grakščiai trukteli pečiais: „Mėgstu kaišioti laiškelius į butelius ir laukti, kada jie grįš atgal... Nebijau nesėkmės. Galų gale visi mes tik kirminų maistas, tai kodėl taip dėl visko nerimaujame? Galbūt žmones varžo ne baimė, o išankstinė nuostata, kad pralaimės, arba gėdos jausmas, vidinis balsas, kuždantis (nebūtinai be pagrindo): „Baik, tai niekam neįdomu.“ Reikalas tas, kad žmonės neretai mano, kad jie sergsti kažką nuostabaus. Tačiau iš esmės mes juk visi žmonės. Beje, ar jums neatrodo, kad kuo ilgiau gyveni, tuo geriau supranti, kad galingi ir įtakingi žmonės taip pat nežino, apie ką kalba?”

Rašytojos pirmasis rankraštis buvo atmestas bene 90 kartų.

Rašytojos pirmasis rankraštis buvo atmestas bene 90 kartų – tai leidybos pasaulyje jau tapo kone priežodžiu. Po metų Pessl perėjo mokytis į Barnardo menų koledžą. Ten mokydamasi ji parašė ir išsiuntė leidėjams dar vieną rankraštį, bet taip pat sulaukė neigiamų atsisakymų.

Trečias kartas nemelavo – literatūros agentė Susan Golomb Marishos romaną „Special Topics in Calamity Physics“ atrinko iš krūvos kitų rankraščių ir pardavė leidyklai „Viking“už daugiau nei pusę milijono dolerių – jį „New York Times” įtraukė į geriausių 2006 m. knygų dešimtuką.

„Šis romanas nepanašus į jokį kitą, kurį jums teks skaityti šiais metais. Tai juokingas, enciklopediškai detalus ir nepaprastai ambicingas pasakojimas apie meilę ir netektį, jaunystę ir geismą, klastą ir siaubą“, – būtent taip pati M.Pessl apibūdino savo romaną laiške, siųstame kartu su rankraščiu. Tiesa, šis aprašymas ne itin skiriasi nuo puikių atsiliepimų, kurie pasirodė išėjus romanui. Pati rašytoja taip pat sulaukė daug dėmesio, ją vadino šviesuole, jaunąja vunderkinde, žurnalas „Page Six“ net parašė, kad literatūros baruose ji yra „toji vienintelė“. Iš tiesų, pažvelgęs į jos gyvenimo aprašymą gali pamanyti, kad skaitai Weso Anderseno filmo scenarijų: arfos pamokos, jojimo pamokos, palaikymo komandos šokėja, teatras, ekscentriškos penktojo dešimtmečio komedijos vietoj šiuolaikinių TV laidų. Pasaulis net kurį laiką diskutavo, ar fotogeniška išvaizda nėra viena rašytojos sėkmės priežasčių.

Tačiau labiausiai visuomenės nuomonę apie M.Pessl paveikė pats romano „Special Topics in Calamity Physics“ stilius. Knygos herojė Blu van Mer – ne pagal metus protinga paauglė, kurią augina storžievis akademikas. Regis, taip ir girdi jos linksmą, šelmišką balsą, įmantrias metaforas ir anekdotus, vos spėji gaudyti žavias aliuzijas į knygas ir filmus. Beveik visas svarbias detales ar užuominas autorė įvynioja į grožinę burbulinę plėvelę. Veikėjos plaukai niekuomet nebus oranžiniai, jei jie gali būti „Fantos“ spalvos. Negana pasakyti, kad veikėjas mieliau būtų kapitonas nei eilinis, juk galima įpinti metaforišką pasakojimą apie sraigtasparnius, minas ir maisto davinius.

Tarsi žiūrėtum animacinį filmuką – veidai, pastatai, netgi plaukai įgyja keistus pavidalus ir nusidažo ryškiomis spalvomis, ir dėl to Marishos sakinius taip smagu skaityti – ne mažiau smagu nei matyti, kaip keistai išsiriečia animacinės katės. „Blu buvo puiki veikėja, – sako Pessl. – Kai nežinodavau, ką rašyti, Blu staiga imdavo ir pašmaikštaudavo.“ Pirmoji knyga paliko atvirą klausimą, ar tas šelmiškumas yra veikėjos, ar autorės, ar bendras abiejų bruožas, bet iš esmės ši savybė atskyrė knygos gerbėjus nuo kritikų – netgi labiau nei pats knygos siužetas, gausiai apipintas metaforomis. Pirmajame romane taip pat netrūksta neatskleistų paslapčių, tamsių miškų ir paslaptingų žmogžudysčių, ką jau kalbėti apie dramatišką finalą – norint jį nufilmuoti reiktų gerai pasukti galvą...

Ši M.Pessl pusė atsiskleidžia ir „Naktiniame filme“ – romane, kurį skaitydami galite pasijusti apėsti Stanislo Kordovos, kaip kad nutiko pačiai Pessl. „Jei knyga neįtraukia tavęs taip, kad negalėtum miegoti naktimis, tuomet ji ir skaitytojų dėmesio neišlaikys.“ Romanas prasideda žinia, kad apleistame Kinų kvartalo sandėlyje rastas dvidešimt ketverių Ešlės, Kordovos dukters, kūnas. Dauguma įtaria savižudybę. Incidentas sudomina ir Skotą Makgratą, neseniai išsiskyrusį žurnalistą, mėgstantį gurkšnoti škotišką viskį. „Aš, kaip ir jis, kietas riešutėlis, taigi rašyti iš jo perspektyvos man nebuvo sunku.“ Ankstesnis Skoto bandymas išnarplioti Kordovos paslaptis baigėsi kaip Stiego Larssono trileryje – teismo byla ir viešu pažeminimu.

Stengdamasis atkurti Ešlės paskutiniųjų gyvenimo įvykių seką, Makgratas patenka į tikrą trilerį, kurio sudedamąsias dalis įvardyčiau taip: 15 procentų literatūrinių apmąstymų ir 85 procentai B klasės filmo žavesio. Čia netrūksta būdingų šio žanro motyvų: psichiatrinė ligoninė, vaikų žmogžudystės, šiurpios lėlės, raganystės, satanizmas, slapti BDSM klubai – viskas, kaip pridera. Rankiodami Kordovos artimųjų istorijas, Skotas ir jo bendražygiai aplekia visą Niujorką, abu Hamptonus ir šiaurinės dalies miškus. Herojų dialoguose gausu vaizdingų metaforų – iškalbingumu jie nenusileidžiančia aštrialiežuvėms Bronté romanų tarnaitėms. Pakeliui jie renka įvairius dokumentus: interneto svetainių nuotraukas, policijos ataskaitas, interviu nuorašus, – visa tai Pessl kartu su grafikos dizaineriais stengėsi kuo natūraliau įpinti į tekstą.

„Naktinis filmas“ – stebėtinai giliai apmąstyta knyga, kuri artėdama prie pabaigos ir erzina, ir prikausto dėmesį.

„Naktinis filmas“ – stebėtinai giliai apmąstyta knyga, kuri artėdama prie pabaigos ir erzina, ir prikausto dėmesį. Perskaičius knygą skaitytojui lieka aibė užuominų, kurios verčia ir toliau ieškoti atsakymų romano puslapiuose, atidžiau įsiskaityti į pramanytų tinklaraščių komentarus ir laikraščių iškarpas, mat kirba įtarimas, kad tekste neabejotinai yra dar kokia nors užslėpta smulkmena, kuri viską sudėlios į savo vietas. Kordovos gerbėjai mėgsta aptarinėti režisieriaus darbus slaptame interneto forume „Blackboards“. Veikiausiai „Naktinio filmo“ skaitytojai dalinsis savo įspūdžiais ne tokioje paslaptingoje erdvėje, bet nėra abejonių, kad jie taip pat nekantraus aptarti visas romano smulkmenas.

Šio romano stiliui būdingas tiesmukumas, tai vidutinio kietumo riešutėlis. Tiesa, „Naktiniame filme“ daugiau keistų kursyvu parašytų žodžių nei šmaikščių aliuzijų į kitas knygas. Anot autorės, tai buvo proga kiek atitolti nuo Blu ir išbandyti tradiciškesnį, saikingesnį pasakojimo stilių. „Savo romanus galėčiau palyginti su suknelėmis. Pirmojo romano siūlės labai puošnios, jis išsiuvinėtas daugybe karoliukų. Vieniems toks puošnumas galėjo pasirodyti perteklinis, bet kitiems puikiai tiko ir patiko. O štai „Naktinio filmo“ kraštai kreivesni, siūlės neįprastos, net audiniai keistesni. Man jis gyvesnis. Pirmąjį savo romaną išties kruopščiai planavau, tiksliai žinojau, kur veda kiekvienas siužeto vingis. Rašydama „Naktinį filmą“, aš tarsi blaškiausi tamsoje, nežinodama, kur mane nuves nuojauta “, – aiškino ji.

Tas blaškymasis tampa viena iš pagrindinių mūsų pokalbio temų – iš dalies dėl to, kad tai ir viena svarbiausių „Naktinio filmo“ temų. Viename iš autorės sugalvotų interviu Kordova teigia: „Žmogaus protas iš tiesų yra kaip neįžengiamos džiunglės. Visuomenė nuolat bando pažaboti vešančią augaliją ir pjauti žolę, bet kiekvieno iš mūsų protas gali vos per porą dienų virsti laukinėmis džiunglėmis. Šios džiunglės mane labiausiai ir domina.“

Nors M.Pessl džiunglės žavi kur kas mažiau nei jos vaizduotės vaisių, tačiau ji, ko gero, išmoko sėkmingai sugyventi bent jau su keliomis didelėmis piktžolėmis. „Daug mieliau rinkčiausi chaotiškesnį rašymo procesą. Taip galima ir gyventi. Mažiau struktūros, mažiau tobulybės siekio, mažiau hiperagresyvios kontrolės. Galbūt toks ir yra trisdešimtmečio gyvenimas. Tiesiog gyveni šia diena ir improvizuoji. Kur kas geriau šokti nuo uolos krašto nežinant, ar rasi kur saugiai nusileisti. Žinoma, kiekvienas tikisi, kad ras. O jei neranda, juk gali tiesiog pagulėti ligoninėje ir pradėti viską iš naujo.“ Autorė gyvenimą apibūdina kaip „nuolatinį plaukimą per tamsius vandenis sausumos link – galbūt pasuksi šen, galbūt pasuksi ten, galbūt praplauks pro šalį gelbėjimo valtis”, – teigia rašytoja.

Sunku nespėlioti, ar toks požiūris į gyvenimą nėra susijęs su tuo, kas M.Pessl gyvenime įvyko tarp jos pirmosios ir antrosios knygų. Iš pradžių ji stačia galva nėrė į kiną. Ji daug keliavo populiarindama savo pirmąją knygą, be to, parašė du ilgametražių filmų scenarijus. Vienas jų – moderni komiška „Anos Kareninos“ adaptacija, pavadinta „Heirheads“, arba, kaip teigia pati autorė, niujorkietiška filmo „Jokio supratimo“ versija. Be to, Pessl išklausė dviejų mėnesių kursą Niujorko filmų akademijoje – „toje pačioje, kurios reklamos puikuojasi metro šalia odontologijos kabinetų reklamų“, – priduria rašytoja. Tuo metu ji kūrė ir režisavo nuosavus projektus, vaidino bendramokslių darbuose ir netgi leido jiems filmuoti savo bute Tribekoje.

„Ji puikiai išmano kino istoriją, – teigia buvusi autorės bendramokslė Beth Drenning. – Ir turi galybę „Criterion Collection“ filmų. Manau, jos kūryba įrodo, kokios gilios jos teorinės žinios.“ Anksčiau Drenning dirbo „The Paris Review“ redakcijoje, bet tuo metu menkai domėjosi grožinės literatūros naujienomis, tad iš pradžių Marishos pavardė jai nieko nesakė. Apie tai, kokios sėkmės sulaukė Marishos pirmasis romanas, ji sužinojo tik užsiminusi apie naująją draugę savo vyrui.

Per tą laiką Pessl spėjo susipažinti su Binky Urban, savo jaunystės svajonių literatūros agente, pakeisti agentūrą ir parduoti „Naktinio filmo“ idėją leidyklai „Random House” už, kaip teigia žiniasklaida, apvalią sumelę – milijoną. „Kalbėdama su ja, visuomet svarstau: „Tu juk suvoki, kad manęs atsisakei kokius 90 kartų?” Pati rašytoja teigia tik vėliau supratusi, kad toks elgesys leidybos pasaulyje laikomas „nutrūktgalvišku ir pamišėlišku“. „Kiekvienoje pramonės šakoje egzistuoja savas mikrokosmosas, kur kiekviena smulkmena yra be galo svarbi. Net senelių namuose, kuriuose mano močiutė praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, buvo būrelis populiariųjų, kurie sprendė, apie ką bus šnekama, kokia veikla užsiimama ir kas kur turi sėdėti. Visi mano, kad tokios hierarchijos yra be galo svarbios. Tačiau aš esu už literatūros pasaulio ribų. Esu linkusi save laikyti pasakotoja, o ne romanų rašytoja – net negalėčiau tiksliai pasakyti, kaip tai apibrėžti, ir nemanau, kad kas nors kitas tai žino.“

Rašytoja skrupulingai slepia savo asmeninį gyvenimą nuo svetimų akių. „Kuo mažiau žmonės apie jį žino, tuo daugiau turiu kūrybinės laisvės“, – teigia Pessl. Visgi ji neslepia, kad laikotarpis po pirmosios knygos pasirodymo buvo tikra negandų virtinė – pradedant finansų krize ir baigiant skyrybomis su vyru, rizikos fondų valdytoju. „Dažnai mes galvojame, kad gyvenime turime taikstytis su tam tikrais apribojimais, – net neįsivaizduojate, kaip malonu viso to atsikratyti. Aišku, skyrybos išmuša iš vėžių ir apima savotiška baimė, kad tai, ką iki šiol laikei savo kasdieniu gyvenimu, nebetenka prasmės. Negana to, pusė tavo draugų kažkur dingsta, tenka kraustytis iš savo buto. Tenka pradėti viską nuo nulio. Be to, dar turi parašyti antrą romaną, o Niujorke – ką ten, visoje Amerikoje – siaučia chaosas, nes griūva finansų rinka,“ – atvirauja rašytoja.

Be abejonės, mįslingasis „Naktinio filmo“ herojus Stanislas Kordova užkabins skaitytojus – greičiausiai pačia idėja, kad kraupiausi jo filmai – tai galimybė, kaip teigia jo gerbėjai, „paskersti avinėlį” – stoti akis į akį su didžiausiomis žmogaus baimėmis, pamiršti abejones, šokti nuo uolos krašto, „išsivaduoti nuo visų apribojimų, su kuriais susiduriame šeimoje, tarp draugų ar visuomenėje.“

Per tuos negandų ir nerimo metus M.Pessl išmoko svarbią gyvenimo pamoką, ir ja mielai dalijasi: „Manau, tokios baisios akimirkos padeda suprasti, kas esi, iš kokio tu molio drėbtas, jos padaro tave geresniu žmogumi. Jei leisi, gyvenimas gali tave nuvesti labai įdomiais keliais. Kartais reikia tiesiog pasiduoti tėkmei.“ Tardama šiuos žodžius, ji negūžčioja ironiškai pečiais ir nežiūri didelėmis svajingomis akimis. Ne, ji sako tai kaip draugiškas daktaras, maloniai primenantis, kada ir kokius vaistus turėtum gerti.

Kordova yra užburiantis vaizduotės kūrinys. Jo šešėlis juntamas visame „Naktiniame filme“, netgi jo dukters gyvenime. Tai jau antras kartas Pessl kūryboje, kai tėvo praeities paslaptys taip paveikia dukters gyvenimą. „Turbūt galėčiau išanalizuoti save ne prasčiau nei psichoanalitikas. Iš esmės mane užaugino motina. Tėvas gyveno Austrijoje, todėl net fiziškai nebuvome vienoje šalyje. Sąmoningai tikrai nesiekiau tokio panašumo ir dabar nenorėčiau į tai gilintis. Bet pripažinkime, rašydama trečią knygą turėsiu sugalvoti ką nors naujo. Gal kitąkart parašysiu apie motiną ir sūnų, kitaip tai virs įpročiu.“

„Ko gero, sukurti Kordovos personažą mane įkvėpė apmąstymai apie meną ir šeimą bei knygos apie tokius menininkus kaip Pikasas, tiksliau, jų vampyriški bruožai – man susidarė įspūdis, kad jie tartum sugerdavo iš aplinkos patį gyvenimą, žmones, įvairias emocijas, o tada kaip apkvaitę tapydavo dvi dienas be pertraukos. Taip pat mane domino neigiamos tokio elgesio pasekmės, tai, su kuo susidurdavo jų artimieji ir draugai, kaip toks žvėriškas kūrybinis alkis atsiliepdavo žmonių santykiams. Ir pati jaučiau tokį alkį, skatinusį mane rašyti kiaurą naktį. Tuomet buvau daug aršesnė nei dabar“, – pasakojo Marisha.

Koks jausmas po daugybės naktų rašymo, sulaukus tiek neigiamų atsakymų, pagaliau išleisti savo knygą ir matyti, kaip ją pirmuosiuose laikraščių puslapiuose liaupsina kritikai ir kaip literatūros pasaulio atstovai eina dėl jos iš proto? Pessl papurto galvą. „Apima jausmas, kad dar nieko nenuveikei. Taip, parašei knygą. Dabar turi parašyti dar vieną. Tada tariau sau: „Vieną kartą jau sugebėjai tą padaryti, sugebėsi ir vėl.“ Tačiau sėsti ir tai padaryti labai sunku. Nė už ką negrįžčiau į tą akimirką. Nes tuomet apima jausmas, kad viskas pasikeitė, šįkart visai kitos aplinkybės, kad dabar tai jau tavo darbas. Juk aš iš niekam nežinomos rašeivos tapau žinoma rašytoja. Tačiau ilgainiui viskas aprimsta ir grįžta į vėžes. Tada lieki tik tu ir tuščias popieriaus lapas. Turi su tuo susidurti akis į akį, susitaikyti su visais sunkumais ir neišvengiamu nerimu. Turi išmokti mėgautis procesu. Gerai žinau šį jausmą, tad girdėdama žmonės žavintis kokia nors nauja rašytoja, visuomet pagalvoju: „Viešpatie, tegul ji tik ištveria iki antrosios knygos. Tuomet viskas bus gerai.“

Pagal http://www.vulture.com/2013/08/marisha-pessl-on-night-film.html parengė Julija Kalvelytė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą