Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liudmilos Ulickajos knygos „Imagas“ vertėjas: „Mane žavi, kaip ji subtiliai pasakoja apie žmonių likimus“

Liudmila Ulickaja (kairėje)
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. / Liudmila Ulickaja (kairėje)
Šaltinis: 15min
0
A A

Rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos romanas „Imagas“ (iš rusų kalbos vertė Jonas Vabuolas, išleido leidykla „Jotema“) pateko į vertingiausių praėjusiais metais išleistų verstinių knygų penketuką. Joje vaizduojamas paskutinių keturių XX amžiaus dešimtmečių Rusijos visuomenės skerspjūvis, ir šios knygos vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Vabuolas sako, kad ši autorė jam labai patinka tuo, kaip sugeba stebėti žmogaus santykį su laikmečiu, su iškylančiom problemom, reiškiniais ir idėjom.

Ar įmanoma atitinkamą įvaizdį pritaikyti žmogui? Pavyzdžiui, įsivaizduot ir atskirt „homo sovieticus“ lėliukę nuo „homo sovieticus“ imago, kitaip tariant, iš ankšto sovietinio kokono išsinėrusią, išsilaisvinusią sparnuotą plaštakę? Ši vizija ilgą laiką neduoda ramybės vienam iš pagrindinių romano „Imagas“ veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojui, beje, vėliau iš tos mokyklos su trenksmu išgrūstam, bet spėjusiam savo auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas. Praeitis „Image“ įkomponuota į labai tikslius laiko rėmus: ji prasideda J.Stalino mirties rytą Maskvoje ir baigiasi J.Brodskio mirties naktį Niujorke. Taip griežtai užbrėžtos laiko ribos — itin simbolinės, jei turėsime omeny kokono ir plaštakės paralelę. Bet romano vyksmo chronologija tarp šių ribų nėra nei nuosekli, nei sustingusi, o kaip tik atvirkščiai — įvairialypė, nenuspėjamai išsikerojusi, neapibrėžtai besiblaškanti ir gyvybinga nelyginant žmogiškoji atmintis ar likimai, kurių čia, „chruščiovinio atšilimo“ ir „brežnevinio sąstingio“ istoriniame fone, begalinė galerija: ir pavienių, ir tarpusavy susipynusių, neatsiejamai vienas su kitu sukibusių — tiek atskalūnų, laisvamanių disidentų, neprisitaikiusių prie jiems primetamų sovietinės gyvensenos dogmų, tiek prisitaikiusių arba bent jau su jomis susitaikiusių, ir pasiaukojusių, ir palūžusių, ir išdavusių.

Visą vertingiausių verstinių 2016 metų knygų sąrašą rasite čia.

Apie šią knygą Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi vertingiausių verstinių knygų sąrašą sudariusios ekspertų komisijos narys Marius Burokas ir vertėjas J.Vabuolas.

L.Ulickaja man patinka savo antropologizmu, ji neanalizuoja reiškinių, problemų, idėjų, bet stebi žmogų, atsidūrusį tose sąlygose, žiūri į jo santykį su laikmečiu, su iškylančiom problemom, reiškiniais, idėjom.

Marius Burokas: L.Ulicakaja yra viena žymiausių pasaulyje šiuolaikinių rusų rašytojų, už savo kūrybą pelniusi nemažai ir įvairių prestižinių apdovanojimų ir premijų – tiek gimtojoje Rusijoje, tiek svečiose šalyse. Ji išleidusi apie 19 knygų, taip pat yra įvairių humanitarinių iniciatyvų sumanytoja ir rėmėja, žinoma oponentė dabartiniam Rusijos režimui ir taip pat yra savo – Liudmilos Ulickajos – fondo steigėja. Jos kūryba nuolatos verčiama į daugybę kalbų, ir lietuvių kalba jos knygų yra pasirodę nemažai. Lietuviškai yra išleista „Sonečka“, „Kukockio kazusas“, „Ievos dukros“, „Medėja ir jos vaikai“ bei „Danielis Štainas, vertėjas“. Naujausia jos knyga lietuvių kalba yra „Imagas“, joje pasakojama apie keturis paskutiniuosius XX amžiaus dešimtmečius, vaizduojamas Rusijos visuomenės skerspjūvis, pasakojant apie trijų draugų likimą. Tas likimas tęsiasi nuo pat gūdaus sovietmečio iki jau postsovietinės epochos, šiuolaikinės Rusijos. Norėčiau paklausti – kaip jūs atradote L.Ulickają, kaip kilo sumanymas versti jos kūrybą?

Jonas Vabuolas: Atradau L.Ulickają, kai „Kitos knygos“ išleido jos romaną „Sonečka“, su kuriuo ji pagarsėjo pirmiausia pasaulyje, o ne Rusijoje – Prancūzijoje jis buvo išleistas. Tada ir patraukė ši rašytoja mano dėmesį. Vėliau skaičiau kitus jos romanus, ir pasitaikė tokia proga, kad galbūt gali būti lietuvių kalba išleistas „Imagas“. Pradėjau knygą versti gal net ir savo malonumui, laisvalaikiu. Numaniau, kad leidykla visgi susigundys išleisti šitą romaną. L.Ulickaja man patinka savo antropologizmu, ji neanalizuoja reiškinių, problemų, idėjų, bet stebi žmogų, atsidūrusį tose sąlygose, žiūri į jo santykį su laikmečiu, su iškylančiom problemom, reiškiniais, idėjom.

Marius Burokas: Taigi, ji epochą vaizduoja per žmogų?

Jonas Vabuolas: Taip. Ir daro tai labai subtiliai. Jos stilius gana tradicinis, bet ji sykiu maištautoja prieš bet kokią prievartą, bet kokią diskriminaciją, - ksenofobišką ar homofobišką. Su kiekviena knyga ji vis kitokia savo temomis, bet išlieka labai panaši stiliaus požiūriu. Ir dar man patinka tai, kad ji knygose pasakoja žmogaus likimą. Man patinka sekti literatūriniu, meniniu požiūriu įdomiai papasakotą žmogaus likimą. (…) Ji perteikia santykinumo aurą, kai nežinai, kas tavęs laukia, tai, kad atsitiktinumas gali daug ką lemti gyvenime. L.Ulickaja gana tradicinė autorė, ir aš nesakau, kad nemėgstu kitokios literatūros - aš mėgstu ir postmodernizmą, ir gerai parašytus detektyvus, fantastiką, bet tai turi būti meniškai gerai atliktas darbas.

Marius Burokas: Labai gerai apibūdinote šį romaną. Šis romanas yra tarsi žmogaus likimo detektyvas, tuo jis ir yra pagaulus. Žmonės, kurie seka L.Ulickajos kūrybą rusų kalba ir skaito rusiškai, pažvelgę į viršelį neatpažintų pavadinimo, nes rusiškai pavadinimas yra visiškai kitoks - „Žalioji palapinė“. Lietuviškai ir, kiek žinau, kitom kalbom jis yra „Imagas“. Kodėl autorė norėjo pakeisti pavadinimą ir siūlė jį būtent tokį?

Jonas Vabuolas: Mūsų atveju tai buvo labai praktiškas, proziškas dalykas. Leidėjai visuomet žiūri į antraštę ir įsivaizduoja, kaip ta knyga atrodys ant prekystalio, kaip ji patrauks skaitytoją. „Žalioji palapinė“... Leidėjas, kurio balsas ir lėmė šios knygos išleidimą, suabejojo. Aš tada pradėjau daugiau domėtis šia knyga. Ji sudaryta iš 30 skyrių, galima juos perskaityti kaip atskirus apsakymus, ir vieno iš jų pavadinimas yra „Žalioji palapinė“. Žiūrėjau kitus skyrius, radau „Imagą“. Negana to, perskaičiau L.Ulickajos interviu, kur ji sakė, kad jei išeis knyga užsienio kalba, ji norėtų ant knygos viršelio matyti pavadinimą „Imagas“. Ėmiau žiūrėti, kaip užsienio kalbom ši knyga išleista. Estai, vengrai pavadinę „Imagas“. Imagas – gana svarbi metafora, bent jau man tai pasirodė tarsi ašis knygos. Imagas, pusiau moksliškai šnekant, yra tokia vabzdžių raidos stadija, kuomet vikšrui, pabuvus lėliukėje, iš jos išsirita drugelis. Čia ši metafora pritaikyta žmonėms.

Šis romanas yra tam tikras brendimo romanas, jame rodoma, kaip tą asmenybę bandoma sulaužyti, pakeisti ir pritaikyti prie sovietinės sistemos.

Marius Burokas: Taip, pati autorė sako, kad romano viena iš temų ar tikslas yra parodyti tam tikrą dvasinę žmogaus brandą arba tai, kaip žmonės nesugeba subręsti, taip ir lieka tokioje tarpinėje stadijoje tarp vikšro ir išsiritusios, išsivysčiusios, išsiskleidusios asmenybės. Šis romanas yra tam tikras brendimo romanas, jame rodoma, kaip tą asmenybę bandoma sulaužyti, pakeisti ir pritaikyti prie sovietinės sistemos. Tai atskleidžiama per aprašomus skirtingus Sanios, Michos ir Iljos likimus. Taip pat yra trys merginos, tačiau labiau akcentuojami tie trys draugai. Vienas iš jų yra toks praktinis disidentas, kuris iš tos disidentystės, draudžiamos spaudos daro verslą, žinoma, aišku, atnešdamas ir naudą, siunčia į užsienį mikrofilmus, rankraščius. Micha yra daugiau idealistas, poetas, jis tarnauja kultūrai ir baigia, žinoma, liūdnai, - savižudybe. O Sanią kritikai ir pati autorė apibūdino kaip vidinį emigrantą. Kuris gyvena nepastebėdamas santvarkos. Tuo metu buvo nemažai tokių, kurie bandė išgyventi nepastebėdami sistemos. Bet sovietinė santvarka juos pastebi, ir iš vidinio emigranto jis tampa tikru emigrantu, jis priverstas išvažiuoti, Dar yra labai griežti rėmai romano. Prasideda jis Stalino mirtim ir baigiasi poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio mirtim. Kaip jūs manote, kodėl autorė pasirinko būtent tuos rėmus?

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Jonas Vabuolas: Tie rėmai yra simboliški. Faktiškai romano veiksmas baigiasi Brežnevo mirtimi, nors tai tiktai galima nujausti. O tas dešimtmetis tarp 1986-ųjų ir 1996-ųjų metų, J.Brodskio mirties, telpa į vieną skyrių, tai tarsi epilogas. Prasideda romanas Stalino mirties rytu ir baigiasi Brodskio mirties naktimi. Man atrodo, kad Brodskis irgi buvo imagas. Spalvingesnis negu Micha, kuris bandė rašyti poeziją, bet jam neišėjo, jis galiausiai suvokė, kad nebus poetu. Prisidėjo ir represijos, jis buvo visiškai empatiškas žmogus. Visiškai atsitiktinai kažkur Kryme keliaudamas su draugais sužinojo apie Krymo totorių problemą, įsijungė į jų gelbėjimus ir už tai pateko į lagerį. Ir Michos savižudybėje, iššokime pro langą paminimas tas imagas, o J.Brodskis yra genialus poetas, jis - iš tos aplinkos išskridusi spalvinga plaštakė. Aš taip interpretuoju rėmus, tapsmą perėjus tas stadijas bet kuriom sąlygom, išlaikant žmogiškumą, nepasiduodant spaudimui išsiristi iš kokono ir tapti vienokiu ar kitokiu padoriu žmogumi. Nebūtinai kūrėju, tiesiog padoriu žmogumi.

L.Ulickajos romanas yra tarp publicistikos ir beletristikos, nes yra dalykų, kurie lengvai atpažįstami, ir kai kurie autorės pažinoti žmonės net nemaskuojami, jie pateikiami tikrom pavardėm.

Marius Burokas: Romane minima daug istorinių, tikrų asmenybių, kai kurios jų minimos tiesiogiai, kitos pridengiamos slapyvardžiais. L.Ulickajos romanas yra tarp publicistikos ir beletristikos, nes yra dalykų, kurie lengvai atpažįstami, ir kai kurie autorės pažinoti žmonės net nemaskuojami, jie pateikiami tikrom pavardėm. Pateikiami tikri atvejai, tikros bylos. Per juos ir bandoma parodyti homo sovieticus metamorfozę. Beje, kaip sekėsi šį romaną versti? Jis daugiapalanis, daugialypis, sudėtingas.

Jonas Vabuolas: Taip išėjo, kad aš jį verčiau kone savo malonumui. Manęs nespaudė terminai, tad kažkokių ypatingų sunkumų nejaučiau. Tiesiog aš mėgstu adekvatų vertimą – stengtis neperspaust ir nesupaprastint autoriaus. Iššūkis buvo kitkas – knygoje yra nemažai poezijos citatų. Susidarė virš 100 eilučių. Versdamas aš tai palikau ir maniau, prašysiu kokio poeto, gal jis ateis į pagalbą ir išvers. Paskui pasižiūrėjau – ten nepilni tie eilėraščiai, po keturias eilutes ar keturias strofas, pasiskaičiau, tarkime, Pasternako vieną vertimą, kuris tekste cituojamas paremiant mintį, pamačiau, kad ten kiek prasmė neatitinka. Laikas ėmė spausti. Tad aš sėdau prie poezijos vertimo, prieš tai jos niekad nevertęs. Man labai įdomu, kaip įvertins tokį mano darbą.

Marius Burokas: Kaip manote, ar dar imsitės L.Ulickajos romanų vertimų? Neseniai kaip tik pasirodė ir buvo gerai sutiktos „Jokūbo kopėčios“. Gal šis romanas būtų gerai sutiktas ir Lietuvoje?

Jonas Vabuolas: Aš imčiausi versti mielai, bet kažin ar atsiras leidėjų, nes kuo toliau, tuo L.Ulickajos romanų apimtys didėja, o kaštai nelabai pasidengia. Tad viskas priklauso nuo leidėjų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau