Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 26d. 11:45

M.Burokas: poezija po grimzdimo

Marius Burokas
manipuliacija.lt nuotr. / Marius Burokas

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi pozeijos knygas: Tadeuszo Rozewicziaus „Vanduo puodelyje“ ir Gyčio Norvilo „Grimzdimas“.

Tadeusz Rozewicz „Vanduo puodelyje“

paneveziokrastas.pavb.lt nuotr./Knyga „Vanduo puodelyje“
paneveziokrastas.pavb.lt nuotr./Knyga „Vanduo puodelyje“

Apžvalgą pradėsiu nuo gana dažnai kartojamos ir jau gal kiek pabodusios giesmelės, bet tą giesmelę reikia giedoti tol, kol kažkas pasikeis (arba imti ir patiems pakeisti – tik reikia rasti laiko ir valios).

O giesmelė apie tai, kad verstinės poezijos knygų iki šiol labai trūksta. Per metus Lietuvoje verstinės poezijos išleidžiama dvi, na, daugiausia, keturios knygos (jei metai buvo geri ir dosnūs).

Iki šiol turime daugybę neužpildytų tiek klasikos, tiek moderniosios poezijos vertimo spragų. Daugybė vertimų kas savaitę pasirodo kultūrinėje spaudoje (ir po savaitės nugrimzta į užmarštį), šis tas surinkta interneto svetainėje tekstai.lt, nemažai tekstų pasirodo pernai pradėtame leisti internetiniame Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos vertimų žurnale „Hieronymus“, rubrikoje „iš vertėjų stalčių“ – paskaitykite, ten šimtai puslapių poezijos klasikos vertimų iš įvairių kalbų. Skaitai ir galvoji, kaip gerai būtų turėti knygą – vartyti neskubant, pasibraukti, parašinėti paraštėse. Sugrįžti.

Ką daryti? Populiariausias ir paprasčiausias variantas turbūt būtų poezijos vertimų knygelių serija – nedidelės, paprastos knygutės, pristatančios vieną autorių ar kurios nors šalies, ar laikotarpio poetus. Jos turėtų būti nebrangios, su į tam tikros šalies ar poeto kūrybos ir konteksto lauką įvesdinančiu straipsniu. Žinoma, jos niekada neatsipirks, jas skaitančiųjų bus nedaug, bet ar masiniame pirkime esmė? Tai šalies prestižo klausimas. Juk taip plečiamas kultūros laukas, taip lavinama klausa žodžiui, taip žadinamas ir skatinamas smalsumas, įkvėpimas ir susidomėjimas.

Na, bet pereikime prie optimistiškesnių dalykų – viena iki šiol žiojėjusi spraga jau užpildyta – pagaliau turime vieno didžiųjų lenkų (o ir pasaulio) poetų Tadeuszo Rozewicziaus išsamią, visą kūrybos kelią apimančią poezijos rinktinę „Vanduo puodelyje“, puikiai išleistą „Apostrofos“ leidyklos.

Pagaliau turime vieno didžiųjų lenkų (o ir pasaulio) poetų Tadeuszo Rozewicziaus išsamią, visą kūrybos kelią apimančią poezijos rinktinę „Vanduo puodelyje“.

Iki šiol jo eilės buvo pabirusios kultūrinėje spaudoje, bent po keletą jo eilėraščių išvertė daugybė lenkiškai mokančių lietuvių poetų (tarp jų ir Rolandas Rastauskas, Alfonsas Bukontas, kiti). Tiesa, 2004 m. pasirodė dabar jau bibliografine retenybe tapusi jo vertimų knygelė „Tadeusz Rozewicz. Keturios poemos“ (vertė Vytas Dekšnys).

Dabartinę T.Rozewicziaus rinktinę sudarė, vertė ir palydimąjį žodį parašė poetas, eseistas ir, žinoma, vertėjas Eugenijus Ališanka.

Prieš pereinant prie poezijos, reikėtų paminėti, kad knygą iliustravo T.Rozewiczių pažinojęs dailininkas Stasys Eidrigevičius. Visos knygoje esančios iliustracijos pieštos specialiai šiai rinktinei ir sudaro organišką visumą su tekstais, neužgožia jų. Pasak paties dailininko, jie ilgą laiką susirašinėjo, poetas yra lankęsis jo dirbtuvėje.

S.Eidrigevičius prisimena: „Vėliau vis paklausdavo: „Stasy, kada pasirodys mūsų bendra knyga?“ Tada dar nežinojau apie „Apostrofos“ leidyklą“ – jai buvo vos treji, bet leidėja Giedrė <...> šiemet pasiūlė iliustruoti T.Rozewicziaus eilėraščių rinktinę. Vėl malonus, netikėtas sutapimas... Ir mūsų su Tadeuszu svajonė virto tikrove.“

Ką pastebės skaitytojas, anksčiau nesusidūręs su poeto kūryba, atsivertęs jo rinktinę? Visų pirma, jis pastebės kokie paprasti, aiškūs ir skaidrūs tekstai. Visiškai nuogi, neornamentuoti, sąmoningai neritmiški, vengiantys metaforų ir poetinių puošmenų. Paties poeto eilutėmis tariant: „tik tie žodžiai tokie permatomi/kad prasimuša pro juos mirtis“.

Visų antra, tai skaudūs, nedangstantys nepatogių klausimų tekstai, eilės taikančios tiesiai į dešimtuką, į centrą, į tai, ką poezijoje dažnai siekiama užkalbėti metaforų ir rimų kaskadomis. T.Rozewicziui poezija – skalpelis, jis, kaip ir kiti didieji XX a. vidurio poetai, ieško kalbos, žodžio, minties, kuriais sugebėtų nupasakoti praėjusio amžiaus pirmosios pusės skerdynes, siaubą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, lagerius. Jis pats viename eilėraštyje taip ir sako: „namuose manęs laukia/užduotis:/sukurti poeziją po Osvencimo“.

T.Rozewiczius vadinamas avangardistu, neoavangardistu, bet iš tikrųjų jis yra konkrečios poezijos pradininkas, poezijos, kuri, pasak jo, vertėjo, „bylotų ne apie idėjas, o apie daiktus ir įvykius“. Fiksuoti ir liudyti – be riksmo, kuo objektyviau: „Reikia neskubant atsargiai/nuvilkti žodžius/lupti vaizdą nuo vaizdo/formas nuo spalvų/vaizdus nuo jausmų/iki pat šerdies/iki kančios kalbos/iki mirties“.

Poetas savo tekstuose nuolat abejoja savimi, poezija, kvestionuoja žodžio galią, neigia tam, kad teigtų.

Poetas savo tekstuose nuolat abejoja savimi, poezija, kvestionuoja žodžio galią, neigia tam, kad teigtų. Tai sudaro gana prieštaringą įspūdį – vieni jį yra vadinę nihilistu, kiti poetu-moralistu. Tačiau T.Rozewiczius nemoralizuoja, jis stengiasi prasiskverbti prie esmės, vėl atgaivinti tikrąją būtį, vėl iš naujo, šviežiai ir skausmingai tikrai paklausti amžinų klausimų, tų nuvalkiotų ir tariamai netekusių prasmės dalykų: kas esu aš? Ką reiškia žodis? Kas yra mirtis ir tikėjimas? Kas yra pasaulis ir kūryba?

T.Rozewiczius, ypač vėlesniuose tekstuose, ima naudotis koliažo, popmeno technika, jo tekstuose gausu įvairiakalbių citatų, aliuzijų. O ir patys tekstai virsta savotiškomis dienoraščio atkarpomis, laiškais (dažnai žinomiems kūrėjams), pokalbiais su jam įtaką dariusiais ir svarbiais menininkais, biografiniais jų škicais: Franciu Baconu, Velasquezu, Goethe. Jam rūpi pati meno prigimtis, tėvų ir vaikų santykiai, sugebėjimas kurti ekstremaliomis sąlygomis, naujų saviraiškos kelių paieška.

Ši knyga jau tapo įvykiu ne tik poezijos skaitytojams, bet ir patiems poetams – T.Rozewiczius yra sukrečiantis ir užkrečiamas, atveriantis naujas rašymo ir kalbos galimybes ir tikrai prasismelksiantis į ne vieno autoriaus kūrybą. Ši rinktinė, pasak paties poeto, padės nepamiršti, „kad šiuolaikinė poezija/tai kova už kvėpavimą“.

Gytis Norvilas „Grimzdimas“

rsleidykla.lt nuotr./Knyga „Grimzdimas“
rsleidykla.lt nuotr./Knyga „Grimzdimas“

Skaitau Lietuvos rašytojų sąjungos išleistą ketvirtąją Gyčio Norvilo poezijos knygą „Grimzdimas“, girdžiu Gyčio balsą ir matau Gyčio žemę. Ta žemė man ir sava, ir svetima, tos žemės esu ragavęs ir esu ją kasęs. Nesu sodininkas (visomis prasmėmis) kaip Gytis, pamenu, dažnai kalbėdavome apie tas skirtis – kam sodyba, kam miesto mūrai arčiau. Neprieidavome jokių išvadų, tik pasitikrindavome teritorijas: kiek jos bendros, kiek poetinėmis tvoromis atitvertos.

Ši knyga, jei jau atkakliai laikytis žemės, man yra ir apkasas, kuriame galima pasislėpti ir šulinys, ir sodas. Vienu žodžiu – visas ūkis prie pat fronto linijos: dirbi ką nors ir girdi už miškelio šaudant ir sprogdinant. O juk taip ir yra.

„Grimzdimas“ – vientisa, tęsianti ankstesnių knygų temas rinktinė. „Tai, galima taip pasakyti, yra trilogijos trečia dalis... Prieš tai – „Skėrių pusryčiai“, „Išlydžių zonos“. Visos trys knygos susišaukia. Pasakysiu dar daugiau – man tai jau nepatinka. Pats pradedu jaustis patogiai – tai blogai...“ – interviu portalui 15min sako ir pats poetas.

Įvairovė turi vien ir tvirtą pamatą – lengvai atpažįstamą poeto stilių, balsą, žodyną.

Stebėtina tik formų įvairovė – nuo įprasto verlibro iki poezijos proza, eksperimentinių dalykų. Bet ta įvairovė turi vien ir tvirtą pamatą – lengvai atpažįstamą poeto stilių, balsą, žodyną.

Pats Gytis aiškiai teigia, kad nėra intelektualiosios poezijos rašytojas, jam svarbi konkreti tikrovė, konkreti vietovė ir donelaitiška tradicija. Jo poezija yra „išnyranti“, „iškasama“ – iš vandens, iš žemės gelmės. Jau pirmame „Grimzdimo tekste „artėjo iš vandens išlipęs/didelis žvynuotas dievas/po pažastimi paspaudęs inkilus po tris“.

Chtoniškas, požemio, povandeninis pasaulis, šaknys, syvai, visa tai kas slypi, nematoma, bet maitina ir stumia į viršų, tai, kas įtvirtina, padeda išsilaikyti, o kartu ir paslepia, padeda užsimiršti, nuskęsti, nugrimzti, sugrįžti į kaitos ratą, išsiskaidyti – tokia būtų knygos dualybė ir realybė.

Tą teiginį tarsi sutvirtina ir pats autorius palydimajame knygos tekste: „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę – eilėraščiai yra įsiinkaravę į aiškią geografinę platumą (galėčiau net nurodyti jų GPS koordinates). negaliu to paaiškinti. Jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga – kad turėtum, kur numirti“.

Net turinys knygoje vadinamas „topografija“, o skyriai sufleruoja tos poezijos žemėlapį ir ribas, o kartu ir tai, kaip rašoma, kaip sąveikaujama su ta topografija. Skyriai „manevrai“ arba „kelio žymėjimas. ritualai“ tarsi užsimena, kad tos topografijos „įvietinimas“ yra ir kelionė, bet kelionė kaip darbas ir ritualas, nuolat besikartojanti toje pačioje plotmėje ir tame pačiame reljefe. Sava poetinė erdvė nuolat apeinama, patikrinama, tuo ėjimu atgaivinama ir įprasminama. Tuo pat metu joje vis pastebima kas nors nauja, svarbaus, esminio. Ta erdvė suvokiama kaip savotiška „vidinė provincija“, pasienis tarp savos, poetinės tikrovės ir realybės.

Erdvė suvokiama kaip savotiška „vidinė provincija“, pasienis tarp savos, poetinės tikrovės ir realybės.

Tačiau iš tų kalbų apie žemę ir vandenis nederėtų susidaryti įspūdžio, kad Gytis yra koks nors primityvistas drobiniais marškiniais iki kulnų. Tuose tekstuose siautėja kokių poros šimtmečių Europos literatūrinis paveldas: puikiai įsisavintos siurrealizmo pamokos, ekspresionizmo motyvai ir raiškos priemonės, kai kurie tekstai nepadarytų gėdos XX a. pradžios garsiems vokiečių poetams, ypač iš skyriaus „dugnas“. O ir precedento būta – vienas iš knygos tekstų, jei neklystu, ir buvo išspausdintas kaip vertimas iš vokiečių kalbos. Mistifikacija pavyko kuo puikiausiai.

Beveik kiekviename Gyčio rinkinyje yra savotiškas manifestinis, apibendrinantis tekstas. Toks buvo „Monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ tarsi apibrėžiantis savas poeto ribas savoje literatūroje, giliai į žemę susmaigstantis kuoliukus. Toks yra ir šioje knygoje – „europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidele europe“ – kandi, pikta, skaudi, parašyta tarsi vienu atsikvėpimu. Ji turi ir paantraštę – „girtuokliaujant po tiltu su A.Ginsbergu“. Ir iš tiesų, tekste ataidi ilgi Alleno Ginsbergo eilučių pasažai, savo ruožtu perimti iš Walto Whitmano. Girdima čia ir gana aštri visuomenės, santvarkos, šiuolaikinės Europos kritika: „europa – naftos klizmų asociacija/verbalinių myžalų pilstytoja, indaplovių, šaldytuvų, vibratorių kosmocentras <...> europa – viešnamis išspirtom durim/europa – Dionizo kapas, Apolono trumpikės, Jėzaus troškintuvas“.

Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“

Kartu tai ir savotiškas prakeiksmas, užkalbėjimas, plūdimas. O plūdimas – žanras, kurio lietuvių literatūroje trūksta. Plūstis reikia mokėti. „Grimzdimo“ autorius moka.

Tekstinių eilėraščių knygoje nėra daug – nors atrodo, kad jų daug, tokie tie tekstai tiršti, daugialypiai ir daugiaprasmiai. Trečdalį knygos užima piešiniai arba, kaip vadina pats autorius, – „paišai“. Tai konkrečioji poezija, teksto ir piešinio, grafikos sąlydis. Galima „skaityti“ šiuos paišus kaip eilėraščius, galima žiūrėti kaip į meno kūrinius. Man jie tik papildinys, ne turinys, tikrasis turinys – tekstai. Bet tai asmeniška nuomonė.

„Grimzdimas“ – gyva, drąsi knyga. O didžiausias malonumas – šios knygos kalba. Skaitydamas jauti, kaip ji paklūsta autoriui, kaip jis gali daryti su ja, ką panorėjęs, kaip jis laiku junginėja skirtingus registrus – nuo keiksmažodžių ir šnekamosios kalbos iki grynosios poezijos eilučių, nuo geliančios satyros iki lyrikos.

Pabaigsiu citata iš eilėraščio „akistata su demonais“: „man žadėjo šviesią ateitį – tokia ji ir yra. Kas rudenį vis labiau šviečia skaidrėjantis tankus miškas, kurį sodinau.“

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės