Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 20:00

M.Ivaškevičius apie „Rusišką romaną“: nerašau istorinių kūrinių, neturinčių jokio atgarsio šiandienoje

Marius Ivaškevičius Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Marius Ivaškevičius

Neseniai leidykloje „Apostrofa“ buvo išleista Mariaus Ivaškevičiaus pjesė dviem kalbomis „Rusiškas romanas“. Pirmiausia pjesė buvo parašyta rusiškai, o vėliau M.Ivaškevičius pats ją išvertė.

2017 metais kūrinys, režisuotas Mindaugo Karbauskio, pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė“, o 2018 metais Lietuvoje ją pastatė Oskaras Koršunovas. „Rusiškas romanas“ pasakoja istoriją apie vieną iškiliausių rusų literatūros figūrų – Levą Tolstojų. Tačiau pjesėje ryškiausiai perteikiama genijaus žmonos Sofijos Andrejevnos Tolstajos gyvenimo drama.

M.Ivaškevičiaus teigimu, „Rusiškame romane“ gausu politinių inkliuzų – rašytojas teigia, kad nerašo grynai istorinių kūrinių, neturinčių jokio atgarsio šiandienoje. Knygoje dėmesio centre atsiduria pacifistinės L.Tolstojaus idėjos, kurios, rašytojo teigimu, įkvėpė Mahatmos Gandhi revoliuciją be prievartos.

Apie politinius kontekstus ir intertekstus

– Ką norite pasakyti išleisdamas Rusišką romaną abiem kalbomis? Ar tai diplomatinis žingsnis?

– Ne, kodėl diplomatinis? Ji išleista Lietuvoje, nors Rusijoje man bent 3 leidyklos siūlė išleisti šią knygą. Lietuvoje kalbine prasme turime dvi visuomenes dalis – tuos, kuriems virš 30, ir jie vis dar supranta rusiškai, ir tuos, kurie jau nebesupranta. Todėl ne veltui Lietuvos rusų dramos teatre spektaklis yra su lietuviškais subtitrais. Analogiškai ir knygoje, kas gali, skaito originalo kalba, o kitiems yra vertimas, paties autoriaus padarytas.

Kai prasidėjo kalbos apie šio spektaklio pastatymą Lietuvoje, gavau pasiūlymą, kad pjesę titrams kažkas išverstų. Negalėjau su tuo sutikti: kad kažkas kitas verstų mano kūrinį į mano gimtąją kalbą. Todėl ėmiausi to darbo pats. Tiesa, nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi. Nors tai ir gimtoji kalba, bet pjesė yra parašyta pagal kitos kalbos struktūrą. Vietomis teko ją perrašyti.

– Esame posovietinė šalis ir rusų kalbos vartojimas šiandieninėje visuomenėje dažnai turi neigiamą reikšmę. Šią kalbą jūs vartojate savo kūryboje. Kaip sprendžiate kylančias moralines dilemas, jeigu apskritai tokios egzistuoja?

– Kalba savaime negali turėti kažkokio atspalvio. Viskas priklauso nuo to, kas tą kalbą vartoja. Jeigu ją vartoja ukrainietis, atspalvis iškart dingsta, paklausus, iš kur jis ir kokiai stovyklai atstovauja.

Būdamas Rusijoje nuolat kartoju, kad jos miestuose turėtų stovėti paminklai ne leninams, kalašnikovams ar dar kažkam, bet L.Tolstojui.

Šioje pjesėje buvo tam tikra politinė dilema – tuometinis ir dabartinis santykis su Rusija. Atsitiko taip, kad idėja brendo maždaug 2012–2013 metais, o realizacija sutapo su Maidano įvykiais Kijeve ir Rusijos agresija Ukrainoje.

Nors viskas buvo surinkta, negalėjau sau duoti leidimo pradėti šį kūrinį. Mane išgelbėjo mintis, kad rašau ne apie Rusiją, o apie L.Tolstojaus figūrą. Tai turbūt yra svajonių Rusijos modelis. Būdamas Rusijoje nuolat kartoju, kad jos miestuose turėtų stovėti paminklai ne leninams, kalašnikovams ar dar kažkam, bet L.Tolstojui. Tai būtų visai kitokia Rusija ir kitoks pasaulis.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

– Kokia yra ideali Rusija?

– Galime kalbėti apie tokią, kokią L.Tolstojus norėjo ją matyti – tolerantišką, be agresijos, šovinizmo bei mylinčią savo piliečius. Žvelgiant į XX–XXI a. istoriją, labiausiai nuo Rusijos kenčia patys rusai. Čia jie turi taikstytis su neteisingais teismais, kuriuose jie nuteisiami daugybei metų už nieką, o baisiausia, kad jie laikomi valstybės nuosavybe.

– O.Koršunovo teigimu, „Rusiškas romanas“ analizuoja politines temas, kurios tampa ypač aktualios šiandien, kai Europoje susiduriame su kylančia radikalios dešinės banga.

– Taip, pjesėje daug politinių inkliuzų. Po pastatymo Maskvoje politinės temos recenzijose Rusijoje buvo apeinamos. Galvojau, negi iš tiesų jų nepastebi? Jos tokios akivaizdžios ir staiga vienas teatro tinklaraštininkas parašė recenziją vien iš šios temos. Dėkodamas nusiunčiau jam laišką, nes niekas daugiau to nepastebėjo. Jis atsakė, kad visi mato, bet nenori politizuoti.

Lietuviškoje versijoje šiuos dalykus pastiprinome. Tai buvo O.Koršunovo idėja. Norėjome perteikti vėlyvąją L.Tolstojaus pasaulėžiūrą per jo draugo, knygų redaktoriaus, „apaštalo“ Vladimiro Čertkovo lūpas. Jau repetuojant šį spektaklį parašiau naują, ilgą monologą. Jame kalbama apie L.Tolstojaus pranašaujamą visų žmonių brolybę, atsisakymą valstybių ir sienų, beprasmiškų karų ir žudynių pabaigą.

Anot L.Tolstojaus, blogiui negalima priešintis jėga

Anot L.Tolstojaus, blogiui negalima priešintis jėga. Net ir M.Gandhis žavėjosi šiuo rašytoju ir su litvaku nuo Rusnės H.Kalenbachu Pietų Afrikoje įkūrė Tolstojaus fermą, kur bandė gyventi pagal L.Tolstojaus idėjas. Grįžęs į Indiją M.Gandhis šias idėjas įgyvendino, įvykdydamas revoliuciją be prievartos. Dainuojanti Lietuvos revoliucija yra iš esmės tas pats – dėl savo taikaus pasipriešinimo brutaliai karinei jėgai engiama tauta įgyja pasaulio empatiją ir okupantas patiria tokį spaudimą, kad yra priverstas atsitraukti.

Žinoma, L.Tolstojus kalba apie tai plačiau ir giliau, bet supaprastinus visa tai atsikartoja Johno Lennono dainoje „Imagine“. Iš pradžių galvojau, kad čia man taip tik pasirodė, bet rašydamas monologą Vokietijoje išėjau pasivaikščioti aplink upę, „pravėdinti galvą“. Netoliese stovėjo darbininkai ir iš automobilio grojo „Imagine“. Supratau, kad tai yra ženklas ir mąstau teisinga linkme.

– Skyriuje Kreida veikia dešiniojo, kairiojo ir viduriniojo balsai. Tai taip pat politinė diskusija?

– Taip, ji ten atsirado dėl dabartinių polemikų Rusijoje Ukrainos klausimu. „Anoje Kareninoje“ radau užuominų į tuomet Rusijoje vykusią diskusiją „Lenkijos klausimu“. Įsigilinęs, panaršęs po internetą ir istorines knygas, supratau, apie ką vyko ginčai. Jie prasidėjo jėga numalšinus 1863 metų Lenkijos-Lietuvos sukilimą ir spaudoje buvo sprendžiama, ką daryti, kad šios „neramios“ tautos galiausiai būtų palaužtos ir susitaikytų su savo lemtimi amžinai priklausyti Rusijai.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

Ten buvo daugybė balsų. Liberalieji sakė, kad reikėtų šias „neramias“ tautas palenkti į savo pusę per švietimą ir pagarbą jų kultūrai, o kiti siūlė daryti tai tik per kraują ir totalią rusifikaciją. Iš esmės tai tos pačios šiandien vykstančios televizinės-propogandinės rusų diskusijos ir per 150 metų niekas nepasikeitė.

Iš tikrųjų aš niekada nerašau grynai istorinių kūrinių, kurie neturėtų jokio atgarsio šiandienoje. Todėl ieškojau ir čia paralelių, kurios iš vakar dienos mums kalbėtų apie šių dienų aktualijas.

Ieškojau ir čia paralelių, kurios iš vakar dienos mums kalbėtų apie šių dienų aktualijas.

– Kuo skiriasi O.Koršunovo ir Mindaugo Karbauskio pastatymai?

– Ir viskuo, ir niekuo. Tai du skirtingi pastatymai su skirtingais akcentais, scenomis, kurių M.Karbauskis atsisakė, nes modeliavo savo lego. Pavyzdžiui, žymiai trumpesnė Anos Kareninos linija. Ir, kaip jau minėjau, atsirado ta nauja scena su politiniu L.Tolstojaus „manifestu“.

Po Oskaro spektaklio Sankt Peterburge parodymo viena rusų kritikė sakė, kad matė abu spektaklius ir koks neva aš esu laimingas, kad man taip sekasi su režisieriais (juokiasi).

– Ar šeimyniniai santykiai jums primena tarpvalstybinius?

– Turbūt ne, tai labiau rusiškas požiūris. Tarkim, santykius su artimiausiais kaimynais jie bando įvardinti kaip kažkokius šeimos konfliktus. Iš esmės pirmas tą panaudojo Aleksandras Puškinas kaip reakciją į 1831 metų sukilimą. Europoje tuo metu buvo kilusi banga, kai prancūzai jau vos nebuvo pasiruošę suteikti karinę pagalbą Lenkijai ir Lietuvai, bandančioms ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Ir A.Puškinas tada siūlė prancūzams nelįsti, mat tai šeimyniniai reikalai – maždaug jau ne vieną šimtmetį vykstantis senas broliškas karas (juokiasi). Beje, egzistuoja primirštas genijų politinis susirašinėjimas, kuriame Adomas Mickevičius atsakė į šį viešą A.Puškino laišką.

– Tai kas yra tarpvalstybiniai santykiai?

– Tarpvalstybiniai santykiai yra tarpvalstybiniai santykiai. Pavyzdžiui, SSRS subyrėjimas nėra šeimos subyrėjimas. Nes mes niekada ja nebuvome, šeima kuriama meilės pagrindu.

– Vadinasi pjesėje tarp šeimos ir santykių su Rusija paralelės nėra?

– Ne, tiesioginės nėra. Manau, kad ši istorija iškyla virš valstybių. Genijus turi galią nebepriklausyti savo tautai, valstybei. Jis tampa pasaulio nuosavybe. Todėl kūrinio finale žvelgiama į žemę tarsi L.Tolstojaus žvilgsniu – iš aukštai.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

Kam priklauso genijus: žmonai, valstybei ar pasauliui?

– Genijus taip pat nebepriklauso ir savo šeimai.

– Deja, dažnais atvejais taip, nors šeima to nenori pripažinti.

– Ir tai tampa pagrindinės veikėjos L.Tolstojaus žmonos S.Tolstajos gyvenimo tragedija?

– Taip, tragedija, drama. Ji nenori susitaikyti, kad žmogus, su kuriuo pragyveno daug dešimčių metų, stipriai tolsta, o aplink atsiranda daug jį besisavinančių žmonių. Norėdama sulaikyti prie savęs, ji liguistai kabinasi.

– Kodėl ji, o ne L.Tolstojus tampa pagrindiniu dramos herojumi?

– Jis yra pagrindinis herojus, nors tarp veikėjų jo ir nėra. Tačiau pjesėje jis tampa pasauliu, aplink kurį viskas sukasi, oru, kuriuo visi kvėpuoja. Todėl parodyti L.Tolstojaus personažą tampa nebeįmanoma, nes jis jau yra aukščiau, jis yra Dievas.

– Ar, jūsų nuomone, literatūriniai genijai yra dievai ar juos desakralizuojate?

– Galima į tai pažvelgti dvejopai. Jų literatūrinius darbus galima prilyginti dieviškumui, nes supranti, kad nei tu, nei aplinkiniai to niekada nepadarys. Kita vertus, tai yra žmogus, gyvenęs normalų žemišką gyvenimą su daugybe kelių ir klystkelių. Tad genialumą ir buitį reikėtų skirti.

Genialumą ir buitį reikėtų skirti.

– S.Tolstaja – genijaus auka ar kryžius?

– Greičiausiai abu. Ji taip pat yra L.Tolstojaus meilė. Galbūt ji ir teisi sakydama, kad be jos nebūtų buvę ir genialių kūrinių. Vis dėlto, L.Tolstojaus gyvenimas įvyko kartu su ja. Sunku būtų pasakyti, kuo jis be jos būtų tapęs. Auką nuo kryžiaus, meilę nuo neapykantos dažnai sunku atskirti.

– Ar ji panaši į Aną Kareniną?

– Be abejo, S.Tolstaja kartais net kopijavo šią personažę savo daugybiniais grasinimais nusižudyti. Jų buvo ne vienas. Jas sieja ir patologinis pavydas, kuris Aną Kareniną nuveda link savižudybės. S.Tolstaja serga tuo pačiu.

Komentarai: 12

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

07:45
02:10
03:18

Esports namai

Maistas