Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

M.Nastaravičius: mažosiose bibliotekose atsiduria tai, kas nereikalinga didžiosioms

Naujoji Žirmūnų biblioteka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Biblioteka
Šaltinis: Lrt.lt
1
Skaitysiu vėliau
A A

Rajonų centruose ir didžiosiose bibliotekose lieka geroji literatūra, kurios skaitytojai nori, o visa kita atsiduria mažosiose bibliotekose, LRT televizijos laidoje „Nes man tai rūpi“ sako rašytojas Mindaugas Nastaravičius.

Su tuo nesutinka Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento direktorius Eugenijus Stratilatovas. Anot jo, vertindami bibliotekas rašytojai dažnai būna neobjektyvūs, nes bibliotekų kokybę vertina pagal savo knygų skaičių jose.

Anot rašytojo, žurnalisto bei vieno iš projekto „100 Lietuvų“ autorių M.Nastaravičiaus, kai vyriausybė paskelbia kokius nors metus – šeimos, sveikatos, bibliotekų – tiesiog norima sureikšminti tam tikrą probleminę sritį ir sutelkti į ją didesnį dėmesį. Daugiau, žurnalisto įsitikinimu, tikslų nekeliama.

„Kai klausi bibliotekininkės „kaip jūs šiandien gyvenate, ką veikiate?“, ji sako „mes parašėme projektą, gavome iš Europos Sąjungos pinigų ir karpysime snaiges, o pernai parašėme projektą ir visi spalvinome knygų viršelius“. Tai gražu, bet vis dėlto tai yra tam tikra imitacija.“

„Aš, kaip žmogus, pastaraisiais metais keliaujantis po Lietuvą, mažas bendruomenes, mažus kaimus, miestelius, tuos bibliotekų metus matau iš gana tragikomiškos perspektyvos, – neslepia M.Nastaravičius. – Žodis „projektas“ bene dažniausiai minimas žodis, nuėjus ar į savivaldybę, ar į mokyklą, ar biblioteką, nes dabar Lietuva yra projektų kraštas, visi tuos projektus daro.“

Jo nuomone, tokiu būdu tiesiog įsisavinami bibliotekai paskirti pinigai: „Kai klausi bibliotekininkės „kaip jūs šiandien gyvenate, ką veikiate?“, ji sako „mes parašėme projektą, gavome iš Europos Sąjungos pinigų ir karpysime snaiges, o pernai parašėme projektą ir visi spalvinome knygų viršelius“. Tai gražu, bet vis dėlto tai yra tam tikra imitacija.“

M.Nastaravičiaus pastebėjimu, biblioteka pastaruoju metu daro kūlvirstį – ji bando atlikti ne tik bibliotekos, bet ir kitokias funkcijas. „Biblioteka žmonėms tampa galimybe pabendrauti su anūku, kuris yra Londone ar Ispanijoje, susimokėti mokesčius, perskaityti naujienas ir t. t. Biblioteka nebėra vien tik knygos ar literatūros erdvė. Nežinau, ar tai yra gerai“, – abejoja rašytojas.

Jo teigimu, tenka pripažinti, kad gyvename laikais, kai viską atlikti galintis žmogus yra vertybė, tačiau, įsitikinęs M.Nastaravičius, kartais toks žmogus nebegali kokybiškai atlikti tiesioginių savo funkcijų. Jis sako, kad pradėję užsiimti įvairia veikla bibliotekos darbuotojai neretai nebegali skaitytojui rekomenduoti, kas yra gera literatūra.

„Vis dėlto sutikime, kad yra ir kažkokie universalūs kriterijai. Aš į tai atkreipiu dėmesį, nes tai jau yra sritis, kurią bibliotekininkė tiesiogiai valdo. Pavyzdžiui, būna kažkokios parodėlės bibliotekoje. T. y., bibliotekininkė nusprendžia, ką reikia sureikšminti – ar autoriaus jubiliejų, ar autorių. Nesinori žmonių kažkaip sumenkinti ar nuvertinti, bet kartais skaitytojams, mano supratimu, pirštu parodoma ne ten, kur galbūt vertėtų parodyti“, – sako M.Nastaravičius.

„Po žodžiais „lietuvių autoriai“ telpa labai daug. Būti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu... du trečdaliai narių yra nepastovintys ant kojų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nieko nereiškia būti Rašytojų sąjungos nariu.“

Anot jo, pasitaiko, kad bibliotekininkė nemato skirtumo tarp meilės romano ir šiuolaikinės įdomiausios lietuvių literatūros. „Taip, jūs sakysite, kad ji negali visko perskaityti, knygų yra masė. Mano matymu, rajonuose, didžiosiose bibliotekose ir lieka ta geroji literatūra, kurios skaitytojai ir nori, o visa kita, ko nereikia ir ką į bibliotekas suneša patys autoriai, ir atsiduria tose mažosiose bibliotekose“, – tvirtina M.Nastaravičius.

Su tokia pozicija nesutinka Lietuvos bibliotekininkų draugijos vadovė ir Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Jos teigimu, prioritetas net ir mažose kaimo bibliotekose teikiamas lietuvių autorių knygoms.

„Birštono viešoji biblioteka turi tris filialus kaimuose. Prioritetas, komplektuojant, įsigyjant naujas knygas, pirmiausia yra lietuvių autorių knygos. Tai privaloma. Mes visoms savo kaimo bibliotekoms pirmiausia perkame geras lietuvių autorių knygas. Nėra taip, kad į kaimą keliauja tai, kas atliko nuo [didžiosios] bibliotekos“, – tikina A.Jaskūnienė.

Jos aiškinimu, didelis dėmesys, įsigyjant knygas, teikiamas Lietuvos rašytojų sąjungos narių kūrybai. Tačiau, pasak M.Nastaravičiaus, tai, kad perkamos lietuvių autorių ar rašytojų, priklausančių Lietuvos rašytojų sąjungai, knygos, nėra kokybės garantas.

„Po žodžiais „lietuvių autoriai“ telpa labai daug. Būti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu... du trečdaliai narių yra nepastovintys ant kojų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nieko nereiškia būti Rašytojų sąjungos nariu“, – sako M.Nastaravičius.

Jo pastebėjimu, tarp kiekvienais metais M.Mažvydo bibliotekos skelbiamų skaitomiausių, dažniausiai iš bibliotekų imamų knygų patenka ir puikūs šiuolaikiniai lietuvių autoriai, ir itin prastos knygos.

Simonos Aginskaitės nuotr./Mindaugas Nastaravičius
Simonos Aginskaitės nuotr./Mindaugas Nastaravičius

„Tai tikrai geri šiuolaikiniai lietuvių autoriai: Romualdas Granauskas, Danutė Kalinauskaitė, Sigitas Parulskis, Undinė Radzevičiūtė ir t. t. Kita pusė kūrinių yra absoliuti grafomanija. Jie bibliotekose užima didžiąją dalį lentynų. Kodėl? Nes per metus šie autoriai parašo po tris keturis meilės romanus ir užkemša tas bibliotekas. Bibliotekininkės sako – na, bet žmonės tuos meilės romanus ima ir skaito. Nesakau, kad tai yra blogai. Turbūt gerai, kad žmogus vis tiek kažką skaito, bet, jeigu kalbame apie kokybės kriterijų, tai ir keliu klausimą – ar bibliotekininkas turi būti tas žmogus, kuris pasufleruoja, nustato kažkokį kokybės kriterijų visai bibliotekai?“ – svarsto M.Nastaravičius.

Reaguodamas į rašytojo nuomonę, E.Stratilatovas, teigia, kad autoriams visą laiką sunku išlikti objektyviems. Jo tvirtinimu, neretai, kalbėdami apie bibliotekas, rašytojai jas vertina pagal savo kūrinių skaičių lentynose.

„Bet kuris rašytojas, kai pradeda kalbėti apie biblioteką, atsispiria nuo savo rašomos literatūros ir pyksta, kad neranda savo knygos bibliotekoje, neva toje bibliotekoje nieko nėra. Žmonės, kurie komplektuoja bibliotekos fondą, supranta, ką jie daro, ir yra atsižvelgiama į tai, ko žmonės nori. Iš principo rašytojas yra bibliotekos tiekėjas, o klientas yra tas žmogus, kuris į ją ateina“, – nurodo E.Stratilatovas.

Anot jo, dėl tokios priežasties bibliotekų lentynose dažnai atsiduria būtent tie kūriniai, kurių pageidauja lankytojai. Klientas sako „aš noriu tokios literatūros bibliotekoje“, o biblioteka jam sakys „ne ne, mielasis, mes turime gerų rašytojų, todėl jūs skaitysite tik šitą literatūrą“? Mes perkame tiek, kiek turime pinigų. Biblioteka randa tam tikrą balansą tarp tos literatūros, kurios nori dauguma, ir tos, kuri turėtų būti prieinama bibliotekoje tiems, kurie ieško kažko rimtesnio. Visi suprantame, kad bibliotekininkas kokiame nors mažame kaimelyje negali susidėti tik R.Granausko knygų ir sakyti „žiūrėkite, čia yra mūsų literatūra, mielieji, ją skaitykite“, – akcentuoja E.Stratilatovas.

Lrt.lt
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius