Dauguma tekstų skirti sovietų–nacių karui. Juose, remiantis autentiškais dokumentais, nagrinėjama ištisų Raudonosios armijos korpusų žūčių istorija, aptariamos mažai žinomos, Kremliui itin nemalonios Leningrado blokados aplinkybės, įtikinamai pasakojama, kaip lendlizas, kurio ypatinga svarba dabartinėje Rusijoje visaip menkinama, faktiškai išgelbėjo Stalino imperiją nuo pražūties, pasitelkus statistiką svarstoma: kas būtų, jei sovietai liktų vienui vieni prieš Hitlerį?
Knygos skyrių „Kodėl Sovietų Sąjunga nugalėjo Antrajame pasauliniame kare?“ galima pavadinti pagrindiniu. M.Soloninas mano, kad sovietų pergalė, nepaisant kai kurių šiandienos Rusijos istorikų tvirtinimų, nebuvo nulemta iš anksto, o pasiekta dėl daugelio sovietams sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.
Pirmoji aplinkybė – tai paties Hitlerio netoliaregiškumas, Maskvos puolimo atidėjimas, nepasitikėjimas daugybe antikomunistiškai nusiteikusių SSRS pakraščių gyventojų, milijonais į nelaisvę patekusių raudonarmiečių, iš kurių Vokietija, jei tinkamai pristatytų kovos prieš bolševizmą idėją ir pažabotų tautinio nepakantumo teorijas, galėjo suburti ištisą kariuomenę. Istoriko tvirtinimu, dar 1941 m., kai pergalė pati siūlėsi jam į rankas, fiureris nepasinaudojo puikia galimybe pribaigti Staliną.
Antroji aplinkybė – didžiulė amerikiečių (iš dalies ir britų) parama SSRS. Milžiniški šios paramos mastai šiandienos Rusijoje bandomi nutylėti ar net visiškai ignoruojami. O juk iš tiesų komunistinė imperija gavo kovos technikos, ginkluotės, transporto priemonių, žaliavų, gamybos įrangos, drabužių ir maisto už beveik 10 milijardų dolerių. Pasak M.Solonino, be šios paramos sovietai ne tik nesugebėtų gamintis modernizuotų tankų ir pabūklų, bet netgi tinkamai apauti savo kariuomenės.
Trečioji aplinkybė – metodiškas Vokietijos pramonės, svarbių transporto mazgų, karinių objektų naikinimas. Didžiulė dalis Vermachto pajėgų buvo atitraukta Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Vakarų fronte, kai visa tai, sąjungininkams nesikišant ar net pasirašius separatinę taiką su Hitleriu, galėtų būti panaudota Rytuose. Juk karo metais net bombarduojama ir niokojama Vokietija kūrė itin modernias karines technologijas, čia dirbo geriausi pasaulyje išradėjai ir konstruktoriai. Jei visa tai būtų nukreipta prieš Staliną, ar tik netektų pastarajam su visu savo komunistiniu eksperimentu trauktis už Uralo?
Paskutinis M.Solonino knygos skyrius skirtas SSRS ir JAV pokario branduolinio ginklavimosi varžybom. Pasakojama, kaip sovietai įgijo branduolinį ginklą ir kada žlugo „atominė“ amerikiečių monopolija. Atsakydamas į kai kurių šiandienos Rusijos ultrapatriotų grasinimus nutrinti JAV nuo žemės paviršiaus, autorius primena, kad savo metu amerikiečiai turėjo pakankamai laiko nesunkiai paversti radioaktyvia dykuma pačią Sovietų Sąjungą.
Knygos ištrauka
15min publikuoja M.Solonino knygos „Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare“ ištrauką:
„Leningradas nėra saloje. Ir net ne pusiasalyje, jungiamame su sausuma menku žemės ruožu (kaip Sevastopolis Kryme). Piečiau ir šiauriau nuo Leningrado – geležinkelių išvagotos neaprėpiamos sausumos erdvės. Dėl suomių kariuomenės puolimo šiaurinis transporto koridorius (Petrozavodsko–Sortavalos–Leningrado geležinkelis – iš šiaurinės pusės lenkia Ladogos ežerą) prarastas liepos 14–15 d. Suomijos kariai per keturias dienas pralaužė sovietų gynybą ir nuo sienos pasistūmėjo iki Ladogos kranto. Pietinis „koridorius“ prarastas rugpjūčio 30 d., kai Vermachto 20-oji motopėstininkų divizija užėmė Mgos stotį. Po savaitės, rugsėjo 8 d., vokiečių vienas pėstininkų pulkas užėmė Šliselburgą ir galutinai nutraukė Leningrado susisiekimą su „didžiąja žeme“.
Į vakarus nuo Leningrado buvo Suomijos įlankos vandenys, o juose – Baltijos laivynas. Atskirai paminėti vertų vokiečių laivyno pajėgų šiuose vandenyse apskritai nebuvo, o Suomijos laivynas, lyginant su sovietų laivynu, buvo lyg musė prieš dramblį. Esant tokiai padėčiai, būtų galima gabenti maisto produktus į Leningradą jūra iš neutralios Švedijos uostų. Jei kas pamiršo, tai būtent taip, kovojantiems karo laivams lydint kiekvieną transporto laivų karavaną, bemaž šešerius metus kariavo Anglija. Tačiau Leningrado aprūpinimo iš Baltijos jūros pusės klausimas niekada nesvarstytas. Ir tai visiškai suprantama, nes yra dar viena pasaulio šalis – Rytai.
Rytuose buvo 60 km (neskaičiuojant kranto linijos išlinkimų) laisvo Ladogos ežero kranto. Rugpjūčio pabaigoje suomių kariuomenė Karelijos sąsmaukoje pasiekė 1939 m. sienos liniją ir ten sustojo. Rugsėjo 4 d. Mannerheimas įsakė pereiti į gynybą ir trejiems metams šis „frontas“ nurimo.
Jei nubrėžtume trumpiausią transporto karavanų maršrutą (per vadinamąjį „Šliselburgo užtakį“), iki „didžiosios žemės“ (Kobono – gyvenvietės su uostu) buvo ne daugiau kaip 30 km kelio vandeniu. Jei plauktume per Naująją Ladogą (miestas ir uostas prie Volchovo upės įtekėjimo į Ladogą), susidarytų ištisi 100 km. Bet kuriuo atveju net lėčiausiai plaukianti barža iš Naujosios Ladogos ežero kairįjį krantą galėjo pasiekti per 10–12 valandų.
Plaukiamųjų priemonių kroviniams gabenti turėta ne „daug“, o „labai daug“. Šiaurės vakarų upių laivininkystė, Leningrado srities garlaivystė, Ladogos karinė flotilė, trestas „Lenryba“. Vien pirmoji iš išvardytų struktūrų 1941 m. pradžioje turėjo 323 buksyrus ir 960 nesavaeigių baržų, kurių bendras tonažas – 420 tūkst. tonų. 1940 m.
Šiaurės vakarų upių laivininkystė perplukdė 3,4 mln. tonų krovinių. Ir nors upių laivynui galėjo kilti sunkumų plaukiojant neramiais rudeniškos Ladogos vandenimis, karinės flotilės ir „Lenrybos“ laivai skirti būtent Ladogai. Tenka pabrėžti, kad, nepaisant 1941 m. praradimų (juos daugiausia lėmė plaukiamųjų priemonių evakavimas iš Leningrado į rytus), prieš prasidedant 1942-iesiems, Ladogos laivynas dar turėjo 116 vienetų kroviniams transportuoti parengtų savaeigių ir traukiamųjų baržų, kurių bendras tonažas – 32, 8 tūkst. tonų.
1941 m. rugpjūčio 30 d. (tai yra iškart, kai buvo prarasta Mgos stotis) atsirado vyriausiojo kariuomenės vado nurodymas Nr. 604 dėl priemonių aprūpinant Leningradą vandens keliu. Numatyta panaudoti 25 buksyrus ir 75 ežerams skirtas baržas, kurių tonažas – po 1 tūkst. tonų kiekviena. 12 baržų turėjo kursuoti be pertraukos. Kurui gabenti siūlyta skirti 1 tanklaivį ir 8 naftos baržas. Į šį skaičių (12 baržų per dieną) galima pažvelgti dvejopai.
Lyginant su tonažo galimybėmis, tai yra itin mažai. Kita vertus, ir toks tiekimas leistų ne tik užtikrinti Leningrado gyventojų aprūpinimą pagal SSRS bendrąsias normas, bet ir pakankamai greitai sukaupti atsargų daugeliui mėnesių į priekį. Priimtas sprendimas iki spalio 1 d. iškrauti 143 tūkst. tonų miltų ir kruopų, 28 tūkst. tonų mėsos ir žuvies, 3 tūkst. tonų sviesto, tai yra iš viso 174 tūkst. tonų maisto.
Tačiau iš tiesų nieko panašiai nevyko. Kalnas pagimdė pelę. Per pirmąsias 30 navigacijos dienų į Ladogos ežero vakarinį krantą atgabenta vos 9,8 tūkst. tonų maisto produktų – vidutiniškai 330 tonų per dieną! Ir nors vėliau krovinių srautai išaugo, nuo spalio 1 d. iki lapkričio vidurio (kai dėl ankstyvos ir labai šaltos žiemos laivininkystę Ladogoje teko nutraukti) vandeniu perplukdyta vos 45 tūkst. tonų maisto (44 tūkst. tonų grūdų, miltų, kruopų ir džiūvėsių, maždaug 400 tonų kondensuoto pieno ir apie 600 tonų mėsos, žuvies, riebalų).
Tokie menki tiekimo mastai ne tik nepadėjo sukaupti maisto atsargų, bet neužtikrino miesto aprūpinimo bent pagal būtiniausias, minimaliausias normas. (...)
70 lėktuvų „Douglas“, skirti „oro tiltui“ užtikrinti, maisto tiekimo didžiuliam miestui problemos, žinoma, pašalinti negalėjo. Beje, jiems iškelta visai kita užduotis: iš miesto lėktuvai gabeno kvalifikuotus specialistus, optinę bei elektroninę įrangą, o į miestą padange skraidintos prekės vargu ar buvo skirtos paprastiems mirtingiesiems: 346 tonos rūkytų gaminių, 257 tūkst. skardinių mėsos ir žuvų konservų, 52 tonos šokolado, 18 tonų alyvuogių aliejaus, 9 tonos sūrio...
Gruodžio 9 d., Raudonajai armijai puolant, vokiečius pavyko išmušti iš Tichvino, o po 10 dienų išvaduotas visas geležinkelio ruožas nuo Tichvino iki Volchovo. Tuo metu jau mirtinai užšalęs Ladogos ežeras buvo virtęs didžiuliu „kietos dangos keliu“ (faktiškai pirmieji sunkvežimiai Ladogos ledu pajudėjo jau lapkričio 22 d.). Ir vis tiek Leningrado aprūpinimas maistu vyko „per valandą po arbatinį šaukštelį“, ir tai, lyginant blokados žiede atsidūrusių žmonių skaičių su pristatomos produkcijos tonažu, net nebuvo metafora.
Per pirmąsias 9 „gyvybės kelio“ veikimo dienas pervežta vos 800 tonų miltų. Tai yra gerokai mažiau, nei jų minimaliai reikia vienai dienai. Per pirmąją gruodžio dekadą 17-ojoje autotransporto brigadoje buvo tik 120 (šimtas dvidešimt) sunkvežimių. Iki gruodžio pabaigos šis skaičius padidėjo iki 2,8 tūkst. automobilių, iš kurių kasdien kursavo tūkstantis. Kiti stovėjo dėl degalų trūkumo ar techninių gedimų.
Norint suvokti šių skaičių prasmę, reikia prisiminti, kad, prieš prasidedant karui (tai yra prieš mobilizuojant liaudies ūkio transportą), Leningrado karinėje apygardoje suskaičiuota 20,5 tūkst. krovininių automobilių ir 4,2 tūkstančio traktorių (žiemą roges ledu traukiantis traktorius būtų kur kas efektyvesnis už nukaršusią „pusantratonę“). Gretimoje Pabaltijo karinėje apygardoje, kurios kariuomenė liepos mėnesį atsitraukė į Leningrado karinės apygardos teritoriją, – 13,5 tūkst. sunkvežimių ir 3 tūkstančiai traktorių. Paskelbus atvirą mobilizaciją (Leningrado karinėje apygardoje ji visiškai įvykdyta), autotransporto priemonių kariuomenėje skaičius išaugo maždaug dvigubai. Be to, milžiniškose Leningrado įmonėse buvo tūkstančiai sunkvežimių, kurių neužkliudė jokia mobilizacija.
Yra žinoma, kad per 1941 m. vasaros–rudens atsitraukimą autotransporto prarasta palyginti mažai. Per visus 1941 m. – apie 33 %. Kitaip tariant, blokados žiedo viduje buvo dešimtys tūkstančių sunkvežimių ir tūkstančiai traktorių. Leningrado pramonės įmonės galėjo atlikti bet kokį remontą, pagaminti bet kurių atsarginių dalių. Kur buvo šie automobiliai, ką jie veikė? Kokia dar užduotis, be produktų ir kuro atgabenimo mirštančiam miestui, galėjo būti svarbesnė?
Kritiškai nepakankamas maisto tiekimas vertė nuolat mažinti normas. Spalio 6 d. nustatytas 1000 tonų miltų išeikvojimo parai limitas. Nuo lapkričio 1 d. jį teko sumažinti iki 735 tonų. Nuo lapkričio 13 d. – iki 622 tonų, nuo lapkričio 20 d. – iki 520 tonų (beje, į šias tonas įtrauktos ir visokios sąlyginai valgomos priemaišos, iš kurių kepta siaubingoji „blokados duona“).
Dar reikėtų prisiminti, kad karo sąlygomis pagrindinis prioritetas buvo kariuomenės aprūpinimas, taigi menkas maisto atsargas tarp fronto karių ir miestiečių teko dalyti anaiptol nelygiomis dalimis. Iš spalio 6 d. nustatyto 1000 tonų limito (sprendimai priimti Leningrado fronto karo tarybos, o ne miesto valdžios vardu) kariuomenei ir laivynui buvo skirta 312 tonų, o Leningrado gyventojams (kurių buvo septyniskart daugiau!) vos 587 tonos. Iš paties minimaliausio 510 tonų „blokadinio limito“ kariuomenei skirta 169 tonos, o Leningrado gyventojams – tik 310 tonų. Ir visa tai pustrečio milijono burnų!
1941 m. spalį pagal korteles išduodamos duonos norma buvo sumažinta iki 400 g dirbantiesiems ir iki 200 g „išlaikytiniams“. Net pirmoji 400 g norma neužtikrina tų būtinų 1700 kilokalorijų, reikalingų nejudant šiltoje patalpoje gulinčiam žmogui. O juk patalpos nebuvo šiltos. Labai ankstyva ir šalta žiema, išjungtas šildymas, užšalę vamzdžiai, būtinybė semti vandenį iš Nevos ekečių. Lapkričio 20 d. normos dar labiau sumažintos: 250 g duonos dirbantiesiems, 125 – „išlaikytiniams“ (tuo metu dėl sustojusių gamyklų išlaikytiniais tapo du trečdaliai Leningrado gyventojų).
Jau lapkritį mirtingumas Leningrade daugiau nei dvigubai viršijo prieškario rodiklius. Gruodį prasidėjo tikra mirties pjūtis. Žmonės krito be sąmonės gatvėse, neišvežti lavonai sušaldavo namuose. Gruodžio mėnesį mieste mirė 53 tūkst. žmonių, sausį – 102 tūkst., vasarį – 108 tūkst. Laidoti mirusiuosius nebuvo kam, mirdavo ištisos šeimos. Nuo gruodžio 19 iki kovo 1 d. vietos priešlėktuvinės gynybos komandos gatvėse surinko 9207 gyvus distrofikus, palaidojo 261 tūkst. lavonų. Iki vasario 21 d. „už žmogžudystes kanibalizmo tikslais“ suimti 886 žmonės.
Gruodžio pabaigoje pamažu didėjantis aprūpinimas produktais, įvežtais į miestą Ladogos ežero ledu, leido padidinti miltų išeikvojimo limitus nuo 510 iki 560 tonų per dieną. Miestiečiams skirta dalis padidėjo nuo 310 iki 395 tonų. Nuo 1941 m. gruodžio nustatytos naujos duonos išdavimo normos: 350 g pagal darbuotojo kortelę, 200 g tarnautojams ir „išlaikytiniams“.
Žvelgiant aritmetiškai, skirtumas neabejotinas, bet štai fiziologiniu požiūriu niekas nepakito: menkas maisto kiekis, kaip ir anksčiau, negalėjo užtikrinti išgyvenimo poreikių, tuo labiau gruodžio speige (deja, bet tai įrodo dvigubai padidėjęs mirtingumas sausį). Nepaisant to, gruodžio 25 d. draugas Ždanovas pranešė į Maskvą, kad „mieste tikra šventė“.
Palikę atitinkamiems Rusijos Federacijos valstybės dūmos deputatams aiškintis klausimą, ar nėra toks pareiškimas šventvagystė ir blokadoje atsidūrusių žmonių įžeidimas, vėl atkreipkime dėmesį į spalio 6 d. Leningrado fronto karo tarybos pareiškimą Nr. 00320 (kitų man tiesiog nepavyko rasti), kuriame apkarpytas maisto atsargų skyrimas. Be dviejų aukščiau paminėtų vartotojų kategorijų (fronto kareiviai, Baltijos laivyno personalas ir Leningrado gyventojai) pareiškime yra dar viena eilutė: „uždarosioms visuomenės maitinimo įstaigoms“. Įdomu tai, kad ši kategorija nei duonos, nei cukraus nevartoja, jai nurodyti tik mėsos ir riebalų limitai. Beje, labai riebūs limitai: 49 tonos mėsos (2,5 milijono gyventojų skirta vos 72 tonos) ir 19,6 tonos riebalų (likusiems gyventojams – 51,5 tonos). O ir 346 tonos rūkytų gaminių, kurie lapkritį–gruodį pristatyti „oro tiltu“, eilinių leningradiečių atsiminimuose kažkodėl nefigūruoja...
Bet yra ir kitų liudijimų. 1998 m. Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto profesorė N.Kozlova publikavo kažkokio N.Rybkovskio dienoraštį, kurį jis rašė per Leningrado blokadą. Draugas Rybkovskis gimė 1903 m., 1940 m. baigė Maskvos aukštąją partinę mokyklą, paskirtas Vyborgo rajono komiteto sekretoriumi, paskui, kai miestą užėmė suomių kariuomenė, 1941-ųjų rugpjūtį atvyko į Leningradą, kur po trijų mėnesių laukimo paskirtas į labiau nei kuklias partijos miesto komiteto kadrų skyriaus instruktoriaus pareigas. Tik tiek. Gruodžio 9 d. dienoraštyje jis rašo:
„Ypatingo maisto stygiaus šiuo metu nejaučiu. Ryte pusryčiai – makaronai ar košė su sviestu ir dvi stiklinės saldžios arbatos. Dienos pietūs: rūgštynių ar paprasta sriuba, antrasis patiekalas mėsiškas kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, vakar pirmasis patiekalas buvo žaliosios rūgštynės su grietine, antrasis – kotletas su vermišeliais. Šiandien pirmasis patiekalas – sriuba su vermišeliais, antrasis – kiauliena su virtais kopūstais.“
1942 m. kovo pradžioje (tą mėnesį Leningrade mirė 99 tūkst. žmonių) atsakingasis darbuotojas pasiųstas į vadinamąjį „partijos miesto komiteto stacionarą“, kur apie paprastą mužikišką maistą, kaip kiauliena su virtais kopūstais, kalbėti kažkaip nepadoru:
„Maitina čia tartum taikos metu geroje poilsiavietėje... Kasdien mėsiški patiekalai – aviena, jautiena, višta, žąsis, kurapka, dešra; žuvis – karšis, strimėlė, stinta, ir kepta, ir virta, ir užpiltinė. Ikrai, balykas, sūris, pyragaičiai, kakava, kava, arbata, 300 gramų baltos ir tiek pat juodos duonos, 30 gramų sviesto ir prie visa tai po 50 gramų vynuogių vyno, gero portveino pietums ir vakarienei...“
Šis įrašas (1942 m. kovo 5 d.) baigiasi susižavėjimo kupina fraze:
„Taip. Toks poilsis fronto ir ilgai trunkančios miesto blokados sąlygomis įmanomas tik valdant bolševikams, tik sovietinėje santvarkoje.“
