Lietuvos istoriografijos raida modernybėje – stulbinantis, intriguojantis ir viliojantis fenomenas. Maža būtų pasakyti, kad nuo pirmojo Lietuvos istorijos pasakojimo lietuvių kalba (1822) iki Lietuvos universiteto (1922) dėstomąja lietuvių kalba atidarymo, nuo pirmosios lietuvio Vakaruose parašytos ir išspausdintos istorinės disertacijos (1905) iki pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo (2005) praėjo ištisi amžiai. Kam dar geriau galėtų tikti prancūzų istorikų nukalta longue durée (ilgosios trukmės) koncepcija? Tai knyga apie sunkų, permainingą, tačiau vilties ir gyvenimo kupiną lietuvių, mūsų istorikų ir istoriografijos, atėjimą į šį pasaulį.
Knygoje analizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1883–1940 metais. Pasitelkiamas tarpdisciplininis požiūris ir lyginamoji perspektyva, istoriografija ir istorika matoma tiek bendresnėje tuometinių Lietuvos humanitarinių mokslų, tiek nagrinėjamo laikotarpio europinės istoriografijos raidos panoramoje; kartu tai pirmasis išsamus lietuviškosios istorikos iristorijos metodologijos tekstų tyrimas.
„Istoriografijos istorija ilgai buvo apie tai, kas, kada, ką rašė. Dr. Aurelijus Gieda pasirinko kitą kelią: parašė knygą apie tai,kas, ką ir kaip galvojo. Jis sugebėjo atrasti lietuviškąją istorikąir papasakoti dalykus, kurių iki šiol buvome nematę“, – prof. Alfredas Bumblauskas.
„Ši monografija pateikia išsamų, monumentalų moderniosios lietuviškos (rašomos lietuvių kalba, istorikų, savo darbą suprantančių kaip tarnystęatgimusiai lietuvių tautai) istoriografijos atsiradimo, sumokslėjimo beisu tuo susijusių savirefleksijos judesių įvairiomis istorikos formomis vaizdą,daug kur pagrįstą autoriaus pirmą kartą į mokslinę apyvartą įvestais šaltiniais.Tas platus vaizdas aprėpia bent trijų Lietuvos istorikų kartų darbo laikotarpį– pradedant Auszros bei Varpo gadyne ir baigiant 1940 m. katastrofa.Šio laikotarpio nagrinėjimas Lietuvos istoriografijos istorijos kursuose beskaitytojo rankose laikomos monografijos jau nebeįsivaizduojamas“, – prof. Zenonas Norkus.
Aurelijus Giedà (g. 1976) – VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytojas, humanitariniųmokslų daktaras (dis. Istoriografija ir visuomenė:istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje1904–1940 m., 2013). Svarbiausios tyrimų sritys – istorika(Historik), istoriografijos teorija ir istorija, kultūrinėir sociokultūrinė istorija, idėjų istorija. Šiuo metu rašo monografiją apie istoriką Augustiną Voldemarą.
