Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijonas Mikutavičius: tik knygos manyje pasėjo liūdno egzistencializmo sėklą

Marijonas Mikutavičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Marijonas Mikutavičius
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Skaitant knygas paauglystėje daug kas priimama kaip absoliuti tiesa – liūdnesnės knygos padarė įtaką tam, kad ne visada juntamas gyvenimo džiaugsmas. Taip LRT RADIJUI sako atlikėjas Marijonas Mikutavičius. Anot jo, mene naudojamos klišės neišvengiamos ir dabar: „[...] Jei nori, kad tave išgirstų, padaryk filmą apie žmogų be kojų arba translytį, tuomet tu jau maždaug menininkas. Tačiau kartais tai visiškai netiesa ir apsimestinis problematikos naudojimas.“

– Interviu duodate pačiomis įvairiausiomis temomis, bet, jei reikėtų įvertinti, kurioje vietoje būtų pokalbiai apie knygas?

– Nėra taip, kad ryte atsibudęs pradedu apie jas galvoti, bet pastaruoju metu jų daugiau. Daug socialinių projektų, siekiant išsaugoti bibliotekas, knygynai keičiasi, leidėjai aktyviai kruta, knygų mugė kasmet sulaukia vis daugiau žmonių. Taigi socialinė sfera, susijusi su knygomis, labai aktyvi, burbuliuojanti ir, nori nenori, tave ji įtraukia. Reikia pripažinti, kad pakalbėti apie knygas pastaruoju metu esu kviečiamas dažniau nei apie futbolą ar net muziką.

– O kiek apie knygas kalbate su draugais?

– Žinai, kuris draugas kokia literatūra domisi, ir, perskaitęs kažką iš tos srities, susitikęs numeti jam ant stalo knygą – perskaityk, tau turėtų patikti. Dažnai taip kaitaliojamės. Kai, pavyzdžiui, pasiilgstu kokio trilerio ar kažkokio romano tam tikra tema, paskambinu kur kas didesniam skaitovui nei aš ir paklausiu, ką jis rekomenduotų. Ir rekomenduoja.

– Jums lengva patarti?

– Taip. Turiu kelis draugus, kurie skaito nesuvokiamais tempais, kokius tris–keturis kartus greičiau nei aš. Jų siaubingas literatūrinis bagažas. Tereikia paklausti „ką galėčiau pasakyti apie viduramžius?“ ir jis tau bac bac bac. Jis ne tik skaito, bet ir turi gerą atmintį, tad kokį 15 knygų sąrašą numeta – belieka tik išsirinkti.

– Kiek vidutiniškai perskaitote per metus?

– Neskaičiuoju. Dabar mano knygos pradedamos ir nebaigiamos. Nežinau, kodėl numetu. Gal kitos užkariauja, gal pritrūksta laiko. Skaitymas dažnai chaotiškas.

– Kada išmokote skaityti?

– Tiksliai neprisimenu, bet tėvai sako, kad pradėjau skaityti šešerių metų. Prisimenu, kaip su tėčiu sėdėdavome savo bute Lazdijuose ir skaitydavome kažką... Pradžioje, žinoma, vaikiškos knygutės, prisimenu „Kaip gaidelis dvarą griovė“. Prisimenu ir dabar tą viršelį su dideliu gaidžiu. Paskui buvo pasakų knygelės, o vėliau tėvai mane paleido ir grabinėjau pats, ką rasdavau.

Mama buvo didelė poezijos gerbėja. Aš nesu didelis poezijos mėgėjas, bet vaikystėje teko ir ją skaityti. Tėtis nemėgo beletristinės literatūros, buvo tik kažkokia publicistinė medžiaga, pasaulio almanachai, konkretesnė literatūra, kur mažiau vizijų, mažiau fantazijų.

– Taigi pirmąjį postūmį skaityti davė tėvai?

–Žinoma, o kas dar gali duoti? Kiemo draugai jo tikrai neduos, žaidžiant kvadratą daug knygų nepaskaitysi.

– Ar skaitote savo vaikui?

– Mano vaikas dabar tokio amžiaus, kad labiau plėšo, o ne skaito knygas. Buvo bandymų, bet, dievaži, neatrodo, kad tai būtų jam įdomu. Gal tai pasikeis ateityje, reikės kelis metus luktelėti.

– Apie kokias knygas pirmiausia pagalvojate, kai prisimenate paauglystę?

– Mano tėvų namuose buvo daug lietuvių literatūros, tuo metu kitaip ir negalėjo būti. Tai buvo per cenzūros tinklus perėjusi literatūra – Jonas Avyžius, Vytautas Petkevičius, Juozas Baltušis, Antanas Vienuolis, Žemaitė. Ganiausi toje literatūroje ir rijau ją dideliais kiekiais.

Turiu kelis draugus, kurie skaito nesuvokiamais tempais, kokius tris–keturis kartus greičiau nei aš. Jų siaubingas literatūrinis bagažas. Tereikia paklausti „ką galėčiau pasakyti apie viduramžius?“ ir jis tau bac bac bac.

– Skaitėte visiškai savanoriškai?

– Taip, nes kitokios literatūros tiesiog nebuvo. Taip susipažinau su lietuviškos literatūros dalimi. Perskaičiau ir tai, ką labai mėgo visi berniukai. Tai nuotykių serija „Drąsiųjų keliai“. Į ją patekdavo ir nuotykių, ir fantastinė literatūra.

Tai Jules Verne`as, knygos apie Vinetu ir kt. Kita šauni knygų serija buvo „Zenitas“. Joje buvo mokslinė fantastikos literatūros. Tarp daugybės kūrinių galėdavai rasti nuo rusų fantastų iki tokių kaip Ray`us Bradbury, Isaacas Asimovas ir kitų gerųjų.

– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas. Yra melagėlių, galvojančių, kad knyga yra tik išlaisvinantis ir vien pozityvus dalykas. Jei taip būtų, tai katalikai nebūtų taip ilgai saugoję rašytinio žodžio nuo juodųjų žmogelių.

– Gal tam buvo tam tikrų priežasčių? Kad žmonės liktų tamsūs ir nesukiltų.

– Yra daug įvairių priežasčių, bet natūralu, kad literatūra dabar gali pastūmėti į daugybę dalykų, nebūtinai gerų. Kai manęs klausia, ar tikiu, jog knygos neša tik gėrį, visada atsakau neabejojantis, kad Adolfas Hitleris irgi skaitė knygas. Knyga nėra konstanta ir panacėja nuo visų ligų.

– Sakote, kad, jei nebūtumėte skaitęs, gal būtumėte buvęs laimingesnis vaikas. Gal taip yra dėl to, kad vaikystėje ar paauglystėje į knygą įsijausti ir įeiti yra daug paprasčiau?

– Žinoma, bet mano atveju, bėda esu aš. Taip jau susiklostė gyvenime, kad daug laiko praleisdavau vienas. Buvau vienturtis, mano tėvai daug dirbo, taigi sėdėdavau vienas su knygomis arba kitomis pramogomis.

Man atrodo, kad kartais prarasdavau tam tikrą ryšį su realybe, nes pasaulis knygose būdavo kur kas gražesnis ir įdomesnis. Tokį jausmą jaučiu ir šiandien. Kartais kyla didelis konfliktas su dabartiniu pasauliu, kai dėsnius ir normas, kurios atrodė tinkamos knygose, bandai pritaikyti čia. Pamatai, kaip staiga prasideda trintis su tuo, kas yra realybė, kasdienis gyvenimas, ir tuo, koks norėtum, kad tas gyvenimas būtų. Kartais dėl to gali nudegti.

– Ar gailitės, kad skaitėte per daug?

– Ne, jokiais būdais. Manau, kad niekas kitas, bet tik knygos manyje pasėjo tokio liūdno melancholiško egzistencializmo sėklą, tam tikrą baimę dėl pasaulio beprasmybės. Kaip sakėte, kai esi paauglys, kai kuriais atvejais viską priimi kaip absoliučią tiesą. Tai palieka pėdsaką gyvenime. Gal kai kurios liūdnesnės knygos ir padarė įtaką tam, kad kartais ne visai jaučiu gyvenimišką džiaugsmą.

VIDEO: Marijonas Mikutavičius apie perskaitytas ir neįveiktas knygas

– Radijo klausytojas teiraujasi, ar skaitote knygas apie tėvystę, vaikų auginimą ir auklėjimą?

– Ne, neskaitau. Aš skaitau interneto forumą supermama.lt, ten viską sužinau. Turiu kelias knygas, draugai man jas padovanojo, nes jų vaikai jau išaugo iš to amžiaus. Kelias pavarčiau, bet prisipažinsiu, kad labiau naudojuosi internetu, jei kyla klausimų. Taigi arba paklausiu draugų, arba lendu į internetą.

Dažniausiai ieškau angliškai, nes jei ieškai informacijos apie vaikus lietuviškai, iš karto nukreipia į supermama.lt, o ten prisiskaitai tokių dalykų, kad atrodo, jog geriau iš viso neturėti vaikų.

– Ar įmanoma išmatuoti ar apibūdinti, kiek jūsų dainų tekstuose yra atgarsių iš perskaitytų knygų?

– Sakyčiau, kad tai tam tikra samplaika. Knygos, muzika ir kino filmai kai kuriais atvejais palietė ir gyvenimo būdą. Dabartiniame gyvenimo kontekste tai vertinti labai linksma. Šiuo metu vyksta didelis vajus dėl alkoholizmo. Jei vertintume iš vienos pusės, viskas, kas su tuo susiję, yra tik blogis.

Tačiau, būdamas vaikas, skaičiau tokius autorius kaip Ernestas Hemingway`us, Erichas Maria Remarque`as. O ten – bakchanalijos, taurelės kilojamos, tai būdavo labai romantizuojama ir gražiai skambėjo. Net neabejojau, kad, kai užaugsiu, norėsiu pabandyti, ką reiškia tas gyvenimas.

Tiesą sakant, godžiai pabandžiau. Tai turėjo įtakos vėlesniam gyvenimui. Tarkime, „Trys muškietininkai“, kuriais žaviesi būdamas berniukas, irgi geria vyną, špaguojasi ir myli moteris.

– Klausytoja kaip tik ir klausia, ar skaitėte „Tris muškietininkus“.

– Skaičiau keletą kartų, vieną kartą jau užaugęs, subrendęs. Keista, kad ji man dar labiau patiko nei vaikystėje, nes atradau ten tam tikrų frazių ir tokių aforizmų, kurių kaip vaikas neįvertinau. Knygos parodė tam tikrą vyro paveikslą, kurio bandai laikytis.

Lyrikoje taip pat. Tam tikra prasme vertindavau savo daines (išskyrus apie sportą) ne tik iš muzikinės pusės. Man tai buvo labiau literatūra. Nors rimuota, bet labiau proza. Aš norėdavau, kad tai būtų tam tikra paprasta, kažkuo kvepianti istorija. Dažniausiai kvepianti nuodėme, neviltimi, liūdesiu. Kad ir kaip pigu, bet būtent tie dalykai ir daro istorijas istorijomis. Linksmos dainos, kaip ir linksmos knygos, mažiau mus paliečia.

– Nemanau, kad būtent tokio žanro kūriniai yra pigūs, kaip pasakėte.

– Ne, turiu omenyje, kad kartais tai naudojama kaip klišė. Taip ir dabartiniame mene – jei nori, kad tave išgirstų, padaryk filmą apie žmogų be kojų arba translytį, tuomet tu jau maždaug menininkas. Tačiau kartais tai visiškai netiesa ir apsimestinis problematikos naudojimas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą