Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 17:08

Marijus Gailius. Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?

Marijus Gailius
Karolio Mankausko nuotr. / Marijus Gailius

Užtenka nuvykti net į netolimą užsienį, kad apie save suprastume daugiau. „Ypatingi požymiai: nuo galvos nutrūkusi antena“, – tokio turinio skelbimu svečius viename bute, Rygoje, pasitinka įstaiga „Bolderāja“.

Įžengęs iš Šaltinio gatvės per veidrodžiais iškabintą prieangį patenki į knygyną, duris atveriantį tik nuo penkių vakaro. Nežinau, ar kas nors ten perka knygas, nors knieti perskaityti jas visas nieko nelaukus: selekcija aukščiausios prabos. Be klasikos, lentynose puikuojasi naujausi sociologijos ir filosofijos veikalai anglų kalba, iš pirmo žvilgsnio – kairuoliškos pakraipos.

„Kompiuterinis mąstymas yra tęsinys to, ką kiti įvardija sprendimiškumu: tai tikėjimas, kad bet kuri iškilusi problema gali būti išspręsta kompiuterine programa. Kad ir su kokia praktine ar socialine prob­lema susidurtume, jai išspręsti visada rasis programėlė“, – perskaitau jaunojo britų intelektualo Jameso Bridle’o knygoje „Naujas tamsusis amžius“, kurios per pusmetį šiame knygyne dar niekas nenupirko.

Svarbi knyga, bet per brangi. Tad iš ko gyvena knygynas, jeigu darbą pradeda tada, kai kiti įprastai baigia?

Jame parduodami svaigalai. Tai knygynas, kuris dalijasi funkcijomis su baru. Apsiskaitęs „Bolderājos“ savininkas Didzis Kalninis turbūt ir išlaiko savo versliuką iš alkoholio, nors nesibrangina – už „Naujo tamsiojo amžiaus“ kainą ten galėtum užsisakyti dvi nolsemkes burbono (jeigu patemptum tokį kiekį).

Visko vienam suvartoti ir nėra reikalo – yra su kuo pasidalyti. Jau vėliau pasidalija su manimi – gerokai po vidurnakčio „Bolderājon“ įsirovusi ir prie bendro stalelio įsitaisiusi Ieva (vėl privertusi nusistebėti, kad latviai disponuoja tais pačiais vardais) kaipmat pasiūlo butelį, išsitrauktą iš kuprinės: tai gal vyno? Tiko: grynųjų nebeturėjau, o alaus nenorėjau.

Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Gavelis
Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Gavelis

Ieva – latvių poeto Arvio Vigulio žmona. Garsiausio jaunosios kartos latvių poeto, kaip pati prisistatė. Ji įsitaisė šalimais Semiono Chanino – garsiausio rusiškai rašančio latvių poeto, kaip man pristatė kompanionė E., Rygoje studijuojanti baltistė. Mudu su juo susižvalgom: kur esame susitikę? Druskininkuose? „Kaip gyvas nesu buvęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, – aiškina Semionas. Kol Semionas bendravo su jaunutėle knygyno lankytoja, kuriai dar prieš valandėlę numyniau koją, su Ieva šnekėjomės apie filosofijos studijas Rygos universitete, fenomenologiją. Žinoma, nieko iš tos kalbos neatsimenu. Išskyrus...

Atsimenu, sėsdamasis prie bendro stalo užmyniau koją jaunutėlei lankytojai, o ji į tai man atsakė žurnalo, kurį tuo metu atmestinai vartė, kepštelėjimu per veidą. „Cha cha, koks tu juokingas“, – spigino kreivais dantukais kažką aiškindama, nors aiškiai supratau, kad šioje laisvamaniškoje vietoje esu tiesiog pernelyg rimtas. Kai ji su savo draugužėmis išvyko, praretėjo lankytojų kitoje salėje su veidrodinėmis lubomis ir neatmenamų laikų televizoriumi, ilgame siaurame koridoriuje tupyklos link ištirpo eilės, o trečiojoje patalpoje, dydžiu primenančioje drabužių spintą, iš dešimties asmenų liko pora, kūrėjų grupei „Orbita“ priklausantis poetas Semionas man parodė savo naują eilių rinkinį – ypatingai išleistą knygą, kurią sudaro du tomeliai latvių ir rusų kalbomis, sukimbantys į viršelius įsiūtais magnetais – atseit skirtingos kalbos, viena kultūra.

„Tai gal Biržuose?“ – siūlo variantą Semionas. Tai turbūt taip ir bus – „Šiaurės vasaroje“ matėmės. Tuomet nebendravome. „Bet tu būtinai aplankyk ir „Poetinį Druskininkų rudenį“, – siūlau. – Net jei nekviečia – nuvažiuok.“ Tas poetinis festivalis, kaip ir „Bolderāja“, suartina žmones, net tautas suartina. Svarstau, ar kuris nors latvių literatas, atvykęs į kokį laisvesnį Vilniaus barą, būtų priimtas taip atlapaširdiškai? Neretam mūsų poetui būdinga tam tikra poza: uždarumas, puikybė, netgi rūstumas – tokio net „Bolderājoj“ nepramuši. Kita vertus, mums, tiems baltų intravertams, turbūt lengviau prieiti prie kitataučio nei gentainio, net jei tas svetimšalis – tai artimiausias kaimynas, bralis.

Besišnekučiuojant Ieva prasitaria, kad jos mėgstamiausios knygos autorius buvęs lietuvis. Eik jau, kas toks. Neatsimena! Tai apie ką? Mokykloj netgi skaitė, pagal programą! Tuomet pasakoja Ieva apie veikėją, kuris meldžiasi šūdų dievui. Negali būti, stebiuosi. Negi jis? Kaip tai įmanoma? Mokykloj? Pagal mokyklinę programą? Neįmanoma, „Bolderājos“ naktiniame erdvėlaikyje turbūt viskas susipainioja, netikiu: tai kas autorius, klausiu. Gal Donelaitis koks? Joks ne Donelaitis, aiškina Ieva, bet žiauriai gera knyga!

O jis kad užsives: „Tai juk Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“!“ Kažin kaip minkštai ištaria pavardę. Atseit – romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.

Poeto žmona dingsta taip pat, kaip praėjusią vasarą nuo knygyno fasado dingo teletabis Tinkis Vinkis, o klausimas lieka atviras – koks tas jai taip įsiminęs lietuvių kūrinys, net jei atsakymą ir taip žinau? Ištaikęs akimirką, kai mažiau klientų, užmezgu pažintį su šeimininku Didziu. Jis primena jaunąjį Juozą Keliuotį – iš protingo veido ir akinių, tik pats yra visiškai plikas. Paaiškina, kad „Bolderāja“ nėra vien bohemiška erdvė: žmonės čia renkasi ne liuobti, o pabendrauti. Iš pradžių atrodžiusi ankštoka ir pernelyg intymi, gana aptrintais baldais apstatyta vieta pamažu virsta jaukia, namus primenančia erdve, kurioje jautiesi lyg savo svetainėje, kurioje sėdi ir bendrauji – kad ir su Janiu Juonevu, neseniai lietuviškai išėjusio bestselerio „Jelgava 94“ autoriumi („Kitos knygos“).

Tuomet Didzio klausiu: „Sakyk, kokia ten jau tokia puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ O jis kad užsives: „Tai juk Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“!“ Kažin kaip minkštai ištaria pavardę. Atseit – romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.

Šį faktą atskleidė išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio ir iki šiol vis ieškantis iš įstaigos pavogto teletabio be antenos.

Mano pirma reakcija – didelė nuostaba. Dabar mintiju, kad tai arba skandalas, arba sensacija. Kodėl mūsų mokyklose siūloma skaityti nors ir gerą, bet ne tokį galingą to paties autoriaus tekstą „Jaunojo žmogaus memuarai“ – ir tai pasirenkant iš kontekstinių autorių, kai tuotarp šedevrą paliekame vien kultūriniam eksportui? Pavyzdžiui, Prancūzijos skaitytojams, kuriuos kritikai atsakingai informavo, jog „Vilniaus pokeris“ yra „iškilus europinis romanas“, šedevras, greta Kafkos ir Joyce’o („Literatūra ir menas“, 2016-05-06). Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, sutriuškins jų katalikiškas vertybes?

Protestantai latviai taip nemano, nes jų vadovėliuose dvyliktokams pateikiama anaiptol ne pati korektiškiausia „Vilniaus pokerio“ vieta – turbūt todėl ji anuomet taip ir sukrėtė pašnekovę Ievą. Vadovėlyje publikuojama ištrauka atitinka romano pirmojo 1989 m. leidimo lietuviškai 73–76 p. (nuo „Man ir baisoka...“ iki „prieš savo valią“). Latvijos abiturientų prašoma iššifruoti Šūdų Šūdo vardą, diskutuoti apie okupaciją ir kt.

„Vilniaus pokerio“ reitingas skaitytojų socialiniame tinkle „Goodreads“ – 4,32. Jam nusileidžia net „Balta drobulė“, o pranoksta „Dievų miškas“, „Silva rerum“. Man regis, labai iškalbinga šios platformos vieno vartotojo pastaba: „Dar skaitydamas ją uždaviau sau klausimą, kodėl mokantis gimnazijoje niekas neatkreipė į Ją mano dėmesio! Gal mano jaunystės kelias būtų nuėjęs visai kita linkme?“ Aš pats, tiesą sakant, romaną atradau atsitiktinai, nupirkęs jį iš XXI a. literatūros enfant terrible a. a. Vilio Normano bibliotekos, kai jam reikėjo pinigų motinos gydymui. „Vilniaus pokerio“ atradimo stebuklas mane aplankė ganėtinai anksti – bent penkeri metai po mokyklos baigimo (nors anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau perskaitęs). O ką daryti tiems jaunuoliams, kurie literatūra domisi priešokiais ir dažniausiai kliaujasi knygynų asortimentu? Jiems „Vilniaus pokeris“ iki šiol lieka neprieinamas, lyg iš specfondo. Nors tokie žmonės kaip menininkė Greta Alice, pernai surengusi iliustracijų parodą R. Gavelio romano motyvais, grąžina knygą ten, kur jai ir priklauso – į dėmesio centrą.

„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)

Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiais, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms.

Iš „Literatūros ir meno“ 3673 / 2 žurnalo (2019-01-25)

Literatūra ir menas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:37
01:19
02:26