Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marytė ar Renatė? Nebyli nukirstos tapatybės drama

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“
Knygos viršelis / Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“
Šaltinis: Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ priedas „Knygų aidai“
0
A A

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių: poetas, novelės meistras, scenaristas, režisierius, aktorius išleido pirmąjį savo romaną; be to, jo siužetas remiasi tikrais faktais – netolimos praeities, bet mažai žinomais, viešajame diskurse iki šiol beveik nefunkcionavusiais, neapmąstytais.

Knygos siužetą galima priskirti mažųjų istorijos pasakojimų sričiai, kai dėmesio centre atsiduria ne valstybių, tautų likimą lėmę įvykiai, asmenybės, ideologijos, o jų poveikis atskirų socialinių grupių, konkrečių žmonių gyvenimams. Šiuo atveju tai yra Antrojo pasaulinio karo pabaigą išgyvenantys vieno Rytų Prūsijos pasienio miestelio gyventojai: našlės, vaikai ir seneliai.

Romano veiksmas apima 1946-ųjų žiemą ir pavasarį, sovietų armijai peržengus Vokietijos sieną. Tradiciniam istoriniam diskursui nacizmo sutriuškinimas, naujos Europos utopiški projektai reiškia euforiškus taikos, pradžios, tvarkos, civilizacinio progreso lūkesčius. Romane vaizduojamiems civiliams Rytprūsių vokiečiams šis metas prilygo fronto padėčiai: visiškas socialinis chaosas, badas, šaltis, legalus sovietų kareivių siautėjimas, plėšikavimas, masiškas moterų žaginimas ir žudynės. Vyko etninis genocidas, turėjęs paruošti gyvybinę erdvę sovietiniams kolonistams.

Vaizduodamas drastiškus smurto vaizdus, autorius nesiima teisėjo vaidmens, stengiasi likti „objektyvus“, netgi lakoniškai sumini galimas tokio žvėriško elgesio priežastis: sovietų ideologinę propagandą, skatinusią kareivių keršto jausmus, raginusią prievartauti, žudyti, grobti ir naikinti vokiečių turtą; nužmoginančią fronto kasdienybę, mirtį nureikšminusias karo patirtis, psichinį kareivio nuovargį, nežinomybę dėl artimųjų, namų; pagaliau ir civilizacinius skirtumus, bendros kultūros stygių. Autorius ir grįžtančius namo sovietų kareivius palydi linkėdamas, kad išsipildytų jų normalaus gyvenimo lūkesčiai: „Duok Dieve, kad jiems taip ir atsitiktų, kad neatsidurtų lageriuose, kad surastų gyvus artimuosius, kad surastų nesudegintus namus, duok jiems, Dieve“ (p. 41).

Tačiau autoriaus dėmesys romane tenka ne nugalėtojų pusei, ne jų jausenoms, pavyzdžiui, ant užšalusio Nemuno sovietų kareiviams sprogdinant vaikus ar sadistiškai prievartaujant vaikų akyse jų motinas. Romanas yra apie vilko vaikus – taip buvo vadinami vokiečių vaikai, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, praradę tėvus, artimuosius ir namus bėgo į Lietuvą ir čia bandė išgyventi: dirbo, elgetavo, vagiliavo. Autorius rėmėsi keleto tokių vilko vaikų, anuomet atklydusių į Lietuvą, čia priglaustų ir likusių „lietuviais“, bei jų artimųjų prisiminimais. Šią vokiečių šeimų pokarinę tragediją knygoje įkūnija dviejų moterų: Evos ir Martos, jų vaikų ir artimųjų likimai. Norėdami išgyventi keturi Evos vaikai (Heincas, Brigita, Monika ir Renatė) skirtingais keliais po sunkių išbandymų pasiekė Lietuvą. Jauniausioji Renatė (jai šešeri) čia ir liko; kitų dviejų mergaičių gyvenimo istorijos su išvykimu Lietuvon nutrūksta. Heincas, grįžęs su maistu šeimai, namais tapusią malkinę rado tuščią – nebuvo nei motinos, nei mažojo brolio, nei seserų. Kitą dieną jis prisijungė prie nežinia kur varomos savo tautiečių kolonos. Jo istorijos, kaip ir kažkur į darbus išvarytos motinos, tetos Lotos, Martos vaikų taip pat nebetęsiamos.

Lieka Renatės klaidžiojimų Lietuvoje punktyras, kuris užima paskutinį knygos teksto trečdalį ir kuris yra meniškai silpniausia jos dalis, bet apie tai šiek tiek vėliau. Nors romane yra daug smurto, žiaurumo scenų, bet jis iš esmės yra apie žmogišką atjautą, pasiaukojimą, meilę, kai ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus reagavo į kito skausmą, nelaimę, stengėsi padėti. Situaciją dar komp­likavo tai, kad pagalbos prašė buvusių priešų, „kaltųjų“ vaikai; tiesa, lietuviai mažiesiems atklydėliams nejautė kokio nors ideologinio priešiškumo, bet sovietiniams kolonistams jie pirmiausia buvo vokiečiai, ir tik atskirais atvejais jų moterims – vaikai. Išskirtinė scena, kai Eva liepia vaikams įsiminti savo vardus, pavardes, tėvų, brolių, seserų vardus, tautybę – visa, kas sudaro asmens tapatumo pagrindą; tik kad yra vokiečiai, perspėja, garsiai sakyti nereikia.

Vaiko kančių tema literatūroje yra emociškai itin jautri, bet autorius, atrodo, niekur tuo nespekuliuoja. Jis nekuria herojiškų ar idiliškų, sentimentaliai graudžių vaizdelių: badas, šaltis, mirties kasdienybė keitė suaugusiuosius (priėjusią gyvybinių jėgų ribą autorius palydi nežinion Evą), keitė ir vaikus: jie tapo kaip žvėriūkščiai – baikštūs, įsitempę, pasirengę iš paskutiniųjų kovoti už savo egzistenciją.

 

Ne visiems tai pavyko: mažąjį Hanselį, kurio ant Nemuno ledo nepavijo tiltą saugančio kareivio kulkos, Lietuvos žemėje, toje rojaus šalyje, kaip ji vaizdavosi vaikams, Evos ir Martos berniukai rado sušalusį į ledą miške. O vienoje sodyboje užpjudytas šunimi Martos Albertas, kaip pamišęs rėkdamas „užmušiu“, pats puolė kandžioti šeimininką. Aptekę utėlėmis, apdriskę, alkani, sušalę vokiečių vaikai vieniems kėlė gailestį ir norą padėti, kitiems atrodė kaip valkatos, vagys ar tiesiog papildoma grėsmė okupantų valdžios akyse. Pastarasis motyvas ryškus, vaizduojant Renatės lietuviškąsias klajones. Tik Marytės vardas, kaip burtažodis, gelbėjo ją svetimoje žemėje. Tokia bendrais bruožais būtų romano įvykių išklotinė, o kaip ši substanciali, esminė tema yra įkūnyta?

Akivaizdu, kad čia pasakojimo būdas yra kitoks nei tradicinėje prozoje. Arčiausias jis gal būtų kino scenarijui. Pirminis autoriaus sumanymas ir buvo apie vilko vaikus sukurti dokumentinį ar vaidybinį filmą, ir tik techninės aplinkybės sutrukdė tai padaryti. Beje, tokio filmo idėjos autorius, atrodo, dar neatsisako. Kaip pasireiškia tas rašymo „kitoniškumas“, esantis viena iš romano įtaigos priežasčių? Pirmiausia į akis krinta tai, kad knygą sudaro daug trumpų (kelių puslapių) į pabaigą dar trumpėjančių (iki pusės puslapio) skyrelių, kuriuos galima būtų pavadinti ir scenomis, paveikslais, epizodais. Jie paprastai prasideda nuo veiksmo vietos, laiko, situacijos nusakymo lakoniškais, nominatyviniais sakiniais. Kaitaliodamiesi su ilgesniais aprašymais, dažnai dar iškelti į atskirą eilutę, jie lemia ypatingą intonacinę frazės ekspresiją, patetinį pasakojimo skambesį:

Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:
1946 metai.
Žiema.
Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.
Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės virš uššalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras. Šalta, virš dvidešimties laipsnių pagal Celsijų. (p. 9)

Įspūdis toks, tarsi vaizdas prisistatytų pats, tarsi pasakotojas virstų vaizdą fiksuojančia filmavimo kamera, pamažu nuo bendriausių dalykų artėjančia prie konk­retaus objekto, įvykio, veikėjo. Skyrelių pabaigose vaizdas paprastai vėl nutolsta, jo kontūrai ištirpsta erdvės begalybėje. Šią vaizdo dinamiką tekste kompoziciškai pabrėžia vis nauja pastraipa, kuriai gali užtekti ir grafiškai išskirto vieno žodžio. Dėl to kai kurie knygos puslapiai vizualiai atrodo tarsi eiliuotas tekstas. Tokia „besubjekčio“, objektyvizuoto pasakojimo sintaksė tekstui suteikia pakilumo, baladiško poetiškumo, temos tragizmą atitinkančio didingumo. Lieka įspūdis, kad tikroviškus, fantasmagoriškos realybės vaizdus gaubia bendresnė prasmė, seka aukštesnis žvilgsnis, visas detales sujungiantis į tragišką būties visumą.

Sprogimui nurimus, visiškoje tyloje girdėti keistas garsas, primenantis priešmirtinį žvėries balsą – aukštą ir begalinį: anas vaikas stipriai sužeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojančiomis kojomis į ledą, tai iš jo eina šis klyksmas. Sužeistajam besisukant iš po jo srūva kraujas, nudažydamas vis didesnį sniego ir ledo plotą: spalvota dėmė baltai juodame pasaulyje. (p. 11)

Aukštas ir begalinis sužeistojo klyksmas ir liūdnai, keistai skambanti su vėjo staugsmu sumišusi berniuką pribaigusio azijiečio kareivio daina. Ar pasaulis dar turi kokias nors koordinates? Laikas tarsi sustojęs – tik brėkšta ir temsta, kartojasi begalinės, atviros, tyrais virtusios erdvės, sniegu padengtų laukų, po kuriuos švilpia ir staugia vėjas, motyvas. Žmogus čia – tik judantis taškelis, vabaliukas, spalvota dėmė – našlaitystės, apleistumo jausmas išdidintas iki kosminių mastų. Martos laidotuvių scena:

Begaliniuose pūgos laukuose mainosi keisti siluetai,
        sniegas šoka ir dūksta, nešiojamas vėjo,
               pro baltus pūgos potėpius retkarčiais išryškėja kapinės,
                    temsta,
                           moterų ir vaikų figūros – tarytum siūbuojančios
                                  vėjyje šmėklos... (p. 84)

Kai pasakotojas ima kalbėti Evos ir kitų personažų vardu, jo balsas kartais ima skambėti kaip užkalbėjimas, aimana, rauda ar malda – ribą priėjusio žmogaus esminiai tekstai. Romane pasaulis atrodo grįžęs į ikicivilizacinį būvį, kai svarbiausias tampa išlikimo instinktas, kai pirmame plane atsiduria gamtiniai faktoriai: šaltis, tamsa, sniegas, alkis, baimė. Įsimintinos scenos, kai Renatė skabo ir valgo sušalusius liepos pumpurus, graužia žievę; kai vyksta žiurkių-„triušiukų“ medžioklė; kai išbadėjusi mergaitė stebi, kaip rusė moteris pienu lakina katę; kai žaisdami vaikai uždega sprogmenį ir iš jų draugo rusiuko lieka tik plaštaka. Baisi realybė persikelia ir į vaikų sapnus, kurių fantazmai kartais susilieja su alkio keliamomis haliucinacijomis. Autorius vengia tiesmukų vaizduojamos tikrovės komentarų, pasitiki detale, asociatyviais vaizdų ryšiais, santūriu simboliškumu. Baladiškasis karo paukštis varnas, be kurio motyvo neapsieita ir romane, tampa realistiškai motyvuota fantasmagorija: „Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia – riebus pokario paukštis, beveik žmogus – pilnas žmogienos“ (p. 66).

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie pokario vilkus, kurių simboliškais gentainiais yra tapę vokiečių vaikai. Lietuvos žemė pasitikdavo atklydėlius laukiniais miškais, o pamiškėse – archetipinėmis didžiulių senų medžių apsuptomis sodybomis. Lietuvių valstiečių buitis romane varginga ir paprasta, bet vilko vaikai nakvynę ir duonos kąsnį čia dažniausiai rasdavo; viena scena, kai Heincas ryte atsibunda valstiečių troboje ir stebi, kaip šeimininkė kuria krosnį, kaip ant sienų pradeda šokti liepsnų šešėliai, kaip moteris ramiai, kasdieniškai triūsiasi, o vaikui nuo to vaizdo pasidaro jauku, gera ir jis vėl užmiega (p. 55), kontrastu sugrąžina atmintin Vinco Krėvės „Antanuko rytą“. „Ponia, o Lietuvoje būna rojaus obuoliukų“ (p. 81), – klausia Monika lietuvės ūkininkės. Mergaitės paminėti laukiniai rūgštūs obuoliukai asociatyviai priartina Bitės Vilimaitės, daug rašiusios apie socialiai apleistus, nuskriaustus mūsų laiko vaikus, kūrybą, ypač novelių rinkinį Užpustytas traukinys (1996). Rojaus obuoliukai, beje, neišgelbėjo nuo bado ir šalčio mirties vienos šio rinkinio novelės berniuko (po mirties jo skrandyje buvo rasta tik rojaus obuoliukų).

Autorius viename interviu sakė norėjęs, kad knygą skaitytų jauni žmonės, todėl joje daug veiksmo, pavojingų vaikus ištinkančių nuotykių. Ypač tai ryšku tose romano scenose, kurios vyksta jau Lietuvoje, kur per didelius vargus ją pasiekę nemokantys kalbos, nepažįstantys vietovės vaikai gali pasikliauti tik savimi ir laimingais atsitiktinumais. Deja, kaip tik šis paskutinysis knygos trečdalis, kur pasakojama jau tik Renatės, Lietuvoje pervadintos Maryte, gausi įvairių nutikimų istorija, menine įtaiga kitoms dalims neprilygsta. Čia esama nuoseklaus siužeto, kuriamas realistinio kodo pasakojimas (pokaris, stribai, partizanai), kuriame, tarsi kokiame trileryje, lieka tik veiksmas: dingsta baladiška pasakojimo atmosfera, viskas persikelia į banalaus sociumo sferą. Svarbiausia, kad čia beveik nebelieka meditatyvaus, įvykius simbolinančio, įprasminančio pasakotojo balso. Be to, daugelis į tikroviškumo kodą pretenduojančių įvykių atrodo neįtikinantys, pavyzdžiui, išvežimo Sibiran epizodas, kuriame, turbūt stengiantis išvengti trafaretų, stribas tampa mergaitės gelbėtoju, giminaitė – skundike. Tai nereiškia, kad taip negalėjo būti, bet autorius savo pasakojimo paviršutinišku skubrumu tokia įvykių seka neįtikina. Pagal realistinę logiką sunku patikėti, kad Lietuvoje vos keletą mėnesių gyvenanti šešerių metų vokietė mergaitė, važiuodama su stribais galėtų panašiai samprotauti:

Mergaitė važiavo matydama tik debesis, dangų, miestelio medžių šakas, pasiliekančias, tolstančias praeitin, ir neradusių vietos ant kėbulo grindų ginkluotų vyrų veidus, tokius raudonus nuo vėjo. Renatė žiūrėjo į juos, netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės. (p. 166)

Vieni veikėjai čia yra tik teigiami (Renatę norėjusi įsivaikinti Stasė), kiti – juodai neigiami (šeimą įskundusi Stasės sesuo Elzė). Pastaroji, beje, tiesiog ir įvaizdijama kaip ragana: realistinio kodo siužete atsiranda keistai sufantazuotas epizodas, kai Elzė išvilioja Renatę į mišką, kur nori ją ar paklaidinti, ar sušaldyti. Visi tie Renatei nutinkantys išbandymai galop ima priminti stebuklinę pasaką (mergaitės išsigelbėjimas, partizanams užpuolus stribų sunkvežimį, ar klajonės, pasibaigusios miestelyje Velykų ryto stebuklu).

Autorius pabaigos žodyje rašo, kad Renatė turėjo dvi prototipes. Vaikystėje atklydusios į Lietuvą, jos čia pasiliko, baigė mokslus, dirbo, augino vaikus – tapo „lietuvėmis“. Viena iš jų po to, kai knyga jau buvo parašyta, autoriui netikėtai nepanoro susitikti ir grįžti prie savo gyvenimo istorijos. Akivaizdu, kad dramatiškos pokario patirtys dar nėra tik nutolusi istorija, jos tebėra žmonių atmintyje ir turbūt jų likimų programose. Prarastų artimųjų, iširusių šeimos ryšių vietoje visam gyvenimui liko žaizda, net jei tai ir tapo nustumta į pasąmonę, net jei dabar ir tvirtinama, kad „viskas jau seniai nebegyva“. Vis svarstau, ar nebūtų buvę tiksliau knygą pavadinti „Mano vardas – Renatė“. Suprantu, kad recenzijoje kalbėti apie tai, ko knygoje nėra, galbūt ne visai korektiška, bet man vis tiek gaila, kad liko neįgarsinta nukirstos tapatybės drama.

www.nzidinys.lt/knyguaidai

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau