Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 1d. 17:17

Meistriškai aprašytos žvalgybos intrigos naujausiame John le Carré romane „Nepatogi tiesa“: knygos ištrauka

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Johnas le Carré – buvęs žvalgybininkas, darbą Didžiosios Britanijos saugumo struktūrose kadaise išmainęs į rašytojo plunksną ir tapęs neginčijamu vadinamojo „šnipų romano“ žanro klasiku. Parašė per dvidešimt romanų, kurių nemaža dalis buvo ekranizuoti. Ką tik pasirodžiusi naujiena „Nepatogi tiesa“(išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) Johno le Carré gerbėjų bene vienbalsiai priskiriama šio rašytojo aukso fondui. Kviečiame trumpai susipažinti su autoriumi ir dalijamės naujausios knygos „Nepatogi tiesa“ ištrauka.

Šnipų romano“ žanro klasikas – Johnas le Carré

Johnas le Carré (tikrasis vardas – Davidas Corwellis) gimė 1931-aisiais. Baigęs mokslus Berno ir Oksfordo universitetuose, dėstė Itono koledže, vėliau, vis labiau įsiplieskiant Šaltajam karui, tarnavo Jungtinės Karalystės saugumo tarnyboje (MI5). 1960 m. buvo perkeltas į Slaptąją žvalgybos tarnybą (MI6), po antrojo sekretoriaus (diplomatinis rangas) priedanga dirbo Jungtinės Karalystės ambasadoje Bonoje.

Šiuo laikotarpiu atrado aistrą rašyti: 1961 m. paskelbė romaną „Skambutis numirėliui“ (Call for the Dead), 1962 m. pasirodė „Džentelmeniška žmogžudystė“ (A Murder of Quality), o 1963 m., – daugelio kritikų vertinimu, vienas geriausių XX amžiaus romanų, – „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ (The Spy Who Came in from the Cold). Romano sėkmė paskatino J. le Carré keisti profesiją: 1964 m. jis paliko tarnybą ir nuo tada visą savo laiką skyrė tik rašymui.

1979 m. rašytojo romaną „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (Tinker, Tailor, Soldier, Spy) ekranizavo BBC televizija – buvo sukurtas septynių dalių miniserialas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Alecas Guinnessas. 1982 m. BBC ekranizavo dar vieną autoriaus romaną – „Smailio žmonės“ (Smiley’s People), kuriame Džordžą Smailį suvaidino tas pats aktorius – A. Guinnessas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Johnas le Carre
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Johnas le Carre

Nemažai J. le Carré romanų virto kino filmais, pavyzdžiui: 2001 m. pasirodė „Siuvėjas iš Panamos“ (The Tailor of Panama) su tokiomis garsenybėmis kaip Pierce’as Brosnanas, Geoffrey Rushas ir Jamie Lee Curtis, 2005 m. – „Ištikimasis sodininkas“ (The Constant Gardener) su Ralphu Fiennesu ir Rachel Weisz, 2011 m. – „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ su Gary Oldmanu, Colinu Firthu, Tomu Hardy, Johnu Hurtu ir Marku Strongu. J. le Carré – vienas labiausiai gerbiamų ir produktyviausių savo kartos rašytojų, tebekuriančių įstabius romanus ir šiandien.


Johnas le Carré „Nepatogi tiesa“. Romano ištrauka

Gibraltare, Didžiosios Britanijos Karūnos kolonijoje, niekuo neišsiskiriančio viešbučio antrame aukšte, savo miegamajame, pirmyn atgal vaikštinėjo guvus šeštą dešimtį bebaigiąs vyrukas. Maloniame, oriame britiškų bruožų veide atsispindėjo ir choleriška prigimtis bei senkanti kantrybė. Iš pakumpusių mokslinčiaus pečių, spyruokliuojančios eisenos ir žilstelėjusių ant kaktos krintančių sruogų, kurias kaulėta ranka staigiais judesiais nusimesdavo nuo kaktos, jį būtum galėjęs palaikyti susirūpinusiu dėstytoju. Ir turbūt niekam net lakiausioje fantazijoje nebūtų atėję į galvą, kad jis yra vidutinio rango britų valstybės tarnautojas, atplėštas nuo rašomojo stalo viename nuobodžiausių Jos Didenybės Užsienio reikalų ministerijos kabinetų ir išsiųstas vykdyti itin slaptos ir itin reikšmingos užduoties.

Išgalvotas jo vardas, kurį atkakliai kartojo sau, kartais net pusbalsiu, buvo Polas, o pavardė – tikrai nesunkiai įsimenama – Andersonas. Įsijungęs televizorių jis išgirsdavo: „Sveiki, pone Polai Andersonai. Gal norėtumėte pasimėgauti nemokamu aperityvu prieš vakarienę mūsų Lordo Nelsono salėje!“ Šauktukas vietoj labiau pritinkančio klaustuko kaskart suerzindavo jame slypintį pedantą. Per visą savo kalinimo laiką jis vilkėjo baltą kilpinio audinio viešbučio chalatą, kurį nusimesdavo tik bergždžiai mėgindamas užmigti. Tiesa, dar sykį buvo persirengęs, kai ramią valandą nuslinko į viršų vienas pavalgyti bare ant stogo, kur tvyrojo chloro garai, sklindantys iš baseino trečiame aukšte kitapus gatvės. Chalatas – per trumpas ilgoms jo kojoms, – kaip ir beveik viskas šiame kambaryje, trenkė įsisenėjusiais cigarečių dūmais ir levandų kvapo oro gaivikliu.

Žingsniuodamas po kambarį, nevaržomas įprasto kabinetinio gyvenimo, jis laisvai liejo jausmus. Vieną akimirką nuoširdžiai suglumęs susiraukdavo, kitą rūsčiai dėbtelėdavo į žmogaus ūgio veidrodį, prisuktą prie languotų tapetų. Retsykiais kreipdavosi į save su palengvėjimu ar mėgindamas padrąsinti. Irgi pusbalsiu? Bet koks gi skirtumas, kai tūnai uždarytas tuščiame kambaryje, kur niekas tavęs negirdi, tik paspalvinta mielos jaunos karalienės ant kaštoninio žirgo nuotrauka?

Ant stalo plastikiniu viršumi gulėjo klubinis sumuštinis, kurio jis net pirštu nepalietė, ir pamirštas šiltos kokakolos butelis. Nuo tada, kai apsigyveno šiame kambaryje, jis nė į burną neėmė alkoholio, nors ir kaip buvo sunku. Į lovą, kurios nekentė kaip jokios kitos, būtų tilpę šeši žmonės, bet vos tik jis išsitiesė, velnioniškai suskaudo nugarą. Lovą dengė ryškiai raudona dirbtinio šilko lovatiesė, ant kurios gulėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltas mobilusis. Jam buvo paaiškinta, kad aparačiukas atlieka daugybę slaptų funkcijų ir, nors jis ne itin tikėjo tokiais dalykais, jautė, kad tai tiesa. Kaskart eidamas pro šalį pašnairuodavo į mobiliuką, o jo veide atsispindėdavo priekaištas, ilgesys ir neviltis.

„Polai, apgailestaudamas pranešu, kad vykdydamas užduotį jūs būsite visiškai nepasiekiamas, bendrausite tik darbo reikalais, – abejingu Pietų Afrikos piliečio balsu perspėjo Eliotas, pasivadinęs karo komanderiu. – Jei jums išvykus mielą jūsų šeimynėlę ištiktų kokia nors nelaimė, jie perduotų žinią į jūsų kabinetą Užsienio reikalų ministerijoje, tuomet mes susisiektume su jumis. Ar aiškiai kalbu, Polai?“

Taip, Eliotai, tau visai neblogai pavyksta.

Priėjęs prie baisiai didelio panoraminio lango kitoje kambario pusėje jis suraukė kaktą ir pro dulkinas tinklines užuolaidas pažvelgė į legendinę Gibraltaro uolą, o ši – pageltusi, raukšlėta ir apleista – rūškanai vėpsojo į jį lyg pikta našlė. Iš įpročio ir iš nekantrumo jis dar sykį apžiūrėjo nepažįstamą rankinį laikrodį ir palygino jį su žaliais radijo laikrodžio skaitmenimis prie lovos. Laikrodukas iš grūdinto plieno, juodu ciferblatu, pakeitė jo auksinį „Cartier“, kurį dvidešimt penktųjų metinių proga padovanojo mylima žmona, gavusi daugybės tetų palikimą.

Ei, luktelk! Polas neturi jokios sumautos žmonos! Polas Andersonas neturi nei žmonos, nei dukters. Polas Andersonas yra nelaimingas vienišius!

– Polai, mielasis, šito segėti tu negali. Sutinki? – kadai kadės raudonų plytų priemiesčio namuke netoli Hitrou oro uosto globėjišku balsu pareiškė jo amžiaus moteris, kartu su bičiule ir bendradarbe ruošdama jį misijai. – Juk ant jo išgraviruoti tie nuostabūs inicialai! Turėtum aiškinti, kad nušvilpei jį iš vedusio žmogaus, ar ne, Polai?

Norėdamas pasirodyti malonus vyrukas jis sukikeno kartu su moterimis, o paskui stebėjo, kaip viena jų ant lipnios etiketės užrašė „Polas“ ir užrakino auksinį jo laikrodį pinigų dėžutėje, kur jau gulėjo jo vestuvinis žiedas. Moteris patikino, kad kurį laiką juos pasaugos.

*

Dėl Dievo meilės, ir kaipgi aš atsidūriau šioje skylėje?

Pats įšokau ar buvau įstumtas? Ir taip, ir anaip?

Prašyčiau apeiti kambarį tiksliai parinktu maršrutu ir išvardyti aplinkybes, privertusias palikti palaimingą monotoniją ir pasirinkti vienatvę bei kalėjimą prie britų kolonijos uolos.

*

– Kaip tavo vargšiukė žmonytė? – paklausė dar ne visai senamadiška ledo karalienė iš personalo skyriaus, neseniai dėl niekam nežinomų priežasčių išdidžiai pervadinto žmogiškaisiais ištekliais, vieną penktadienio vakarą, kai visi geri piliečiai skuba namo, be jokio paaiškinimo išsikvietusi jį į savo erdvų buduarą. Jiedu buvo seni varžovai. Jei ir turėjo ką nors bendra, tai tik jausmą, kad tokių žmonių jau likę mažai.

– Dėkui, Odre, su džiaugsmu galiu pranešti, kad ji laikosi visai neblogai, – atsakė jis, nutaisęs nerūpestingą balsą, kokį visada stengdavosi nutaisyti per tokius gyvybei pavojingus susitikimus. – Ir ji jokia ne vargšiukė. Liga šiuo metu pasitraukusi. O tu? Turbūt pačiame jėgų žydėjime?

– Vadinasi, ją galima palikti, – sumetė Odrė, nekreipdama dėmesio į malonų jo klausimą.

– Nieku gyvu! Kokia prasme? – jis vis dar stengėsi išlaikyti linksmą toną.

– Štai kokia prasme: ar tave domintų itin slapta užduotis keturioms – daugių daugiausia penkioms – dienoms užsienyje, nepaprastai sveikame klimate?

– Dėkui, Odre, galbūt ir domintų – reikėtų pasvarstyti. Mūsų suaugusi dukra šiuo metu gyvena pas mus, taigi laikas labai tinkamas, juolab kad ji yra medicinos daktarė, – nesusilaikęs išdidžiai pridūrė jis, bet Odrei jo dukters laimėjimai nepadarė jokio įspūdžio.

– Nežinau, kas tai per reikalas, ir man nebūtina žinoti, – į dar neužduotą klausimą atsakė ji. – Yra toks jaunas veiklus ministras Kvinas, tikriausiai esi apie jį girdėjęs. Jis prašė, kad nedelsdamas užeitum. Tas ministras – nauja šluota, jei logistikos platybėse tave sunkiai pasiekia žinios; dar neseniai jis dirbo Gynybos ministerijoje – suprantama, tai nekokia rekomendacija, bet yra, kaip yra.

Ką čia, po galais, ji paisto? Be abejo, jį pasiekė ši naujiena. Jis gi skaito laikraščius! Žiūri vakaro žinias. Ministras Fergiusas Kvinas, pasaulyje žinomas kaip Fergis – tai skandalais pagarsėjęs škotas, savo jėgomis iškilęs puskvaišis Darbo partijos eržilas. Televizijoje – iškalbingas, kovingas ir bauginantis. Be to, didžiuojasi esąs Vaitholo biurokratijos griovėjas ir liaudies draugas – iš tolo žiūrint, tai girtinos savybės, bet jei esi Vaitholo biurokratas, tave tai menkai guodžia.

– Odre, turi omeny dabar, šią sekundę?

– Manau, jo „nedelsiant“ kaip tik tą ir reiškė.

Ministro laukiamasis buvo tuščias, tarnautojai seniai išėję. Tvirto it geležis raudonmedžio durys buvo praviros. Pabelsti ir laukti? O gal pabelsti ir stumtelėti? Padaręs ir viena, ir kita, jis išgirdo:

– Nestovėkit, užeikit ir uždarykit duris.

Jis įėjo.

Jaunojo veikliojo ministro liemuo buvo įspraustas į vidurnakčio mėlio švarką. Prie ausies priglaudęs mobilųjį jis grakščiai stovėjo prie marmurinio židinio, į kurį vietoj ugnies buvo prikrauta raudonos folijos. Kaip televizijoje, taip ir gyvas, jis buvo kresnas drūtasprandis trumpai kirptais gelsvais plaukais ir greitai lakstančiomis godžiomis akutėmis boksininko veide.

Jam už nugaros kabojo pusketvirto metro aukščio aštuoniolikto amžiaus imperialisto su tamprėmis portretas. Vieną akimirką įveiktas įtampos jis neatsispyrė pagundai ir palygino du tokius skirtingus vyrus. Nors Kvinas labai stengėsi rodytis liaudies draugu, abiejų lūpos buvo niekinamai patemptos. Abu stovėjo visą svorį perkėlę ant vienos kojos, kitą atpalaidavę. Kažin ar ir veiklusis jaunasis ministras ruošiasi bausti nekenčiamus prancūzus? Ar jis Darbo partijos vardu galėtų sudrausminti pakvaišusią stūgaujančią minią? Jis nepadarė nei to, nei ano, tik tarstelėjo į mobilųjį: „Bredai, perskambinsiu vėliau“, nutrepsėjo prie durų, užrakino jas ir atsigręžė.

– Man sakė, kad esate „užgrūdintas tarnautojas“. Ar tai tiesa? – kaltinamai paklausė jis puikiai išmokta Glazgo tarme, prieš tai nužvelgęs pašnekovą. Regis, didžiausios jo baimės pasitvirtino. – „Šalto proto“, kad ir ką tai reikštų. Pasak žmogiškųjų išteklių, dvidešimt metų „trankėtės po svečias šalis, jus sunku išmušti iš pusiausvyros, be to, gebate laikyti liežuvį už dantų“. Neblogas aprašymas. Tik aš ne visada tikiu tuo, kas man sakoma.

– Jie labai malonūs, – atsakė jis.

– O jūs pririštas prie namų. Belaisvis. Niekam nereikalingas. Dėl žmonos sveikatos negalite niekur išvykti. Ar tai tiesa?

– Tik pastaruosius porą metų, ministre. – Išgirsti, kad jis „niekam nereikalingas“, nebuvo labai malonu. – Su džiaugsmu pranešu, kad šiuo metu galiu laisvai keliauti.

– Dabartinis jūsų darbas?.. Prašyčiau priminti.

Jis ketino tai ir padaryti, pabrėždamas, koks nepakeičiamas yra savo pareigose, bet ministras jį nekantriai nutraukė:

– Gerai. Štai koks klausimas. Ar turite tiesioginės patirties žvalgybiniame darbe? Jūs asmeniškai, – perspėjo jis, tarsi galėtų būti kitas, ne toks asmeniškas „jūs“.

– Ministre, kokia prasme „tiesioginės“?

– Šnipinėjimo prasme. O ką jūs pamanėt?

– Deja, tik kaip vartotojas. Ir tai nedaug. Naudojausi žvalgybos duomenimis. Bet pats jų nerinkau, jei to klausiate, ministre.

– Netgi tada, kai trankėtės po tas svečias šalis, kurių man niekas nesiteikė išvardyti?

– Deja, mano užjūrių kelionės daugiausia susijusios su ekonomika, komercija ar atstovybėmis, – paaiškino jis, griebdamasis lingvistinių archaizmų, kurie padėdavo iškilus grėsmei. – Žinoma, retsykiais tenka gauti kokį nors slaptą pranešimą – tik skubu pridurti, kad jie nėra itin reikšmingi. Ko gero, tai ir viskas.

Regis, ministrui net patiko, kad jis neturi sąmokslų rengimo patirties, nes plačiame jo veide šmėstelėjo patenkinta šypsenėlė.

– Bet jūs patikimas, tiesa? Galbūt neišbandytas, bet vis vien patikimas.

– Na, norėčiau taip manyti, – nedrąsiai atsakė jis.

– Ar kada nors susidūrėte su AT?

– Atsiprašau?

– Su antiterorizmu, žmogau! Tai susidūrėte ar ne? – kaip kokiam idiotui paaiškino ministras.

– Deja, ne.

– Bet jums tai rūpi? Taip?

– Kas man rūpi, ministre? – kuo paslaugiausiu balsu paklausė jis.

– Dėl Dievo meilės, mūsų tautos gerovė! Mūsų žmonių saugumas, kad ir kur jie būtų. Pamatinės mūsų vertybės šiais negandų laikais. Gerai jau, mūsų paveldas, jei taip norit, – žodis nuskambėjo kaip smūgis konservatoriams. – Jūs gi ne koks slaptas nugeibėlis liberalas, slapčia puoselėjantis mintis apie teroristų teises susprogdinti šį pasaulį.

– Ne, ministre, manau, galiu tvirtai pareikšti, kad toks nesu, – išlemeno jis.

Tačiau ministras, toli gražu neišmuštas iš vėžių, varė toliau:

– Ką gi. Jei pasakyčiau, kad turiu numatęs jums itin sudėtingą užduotį sukliudyti teroristams užpulti mūsų gimtąją šalį, ne iškart pasitrauktumėt, tiesa?

– Priešingai, jausčiausi... na...

– Jaustumėtės kaip?

– Apdovanotas. Pagerbtas. Netgi išdidus. Bet, žinoma, ir šiek tiek nustebęs.

Kodėl gi nustebęs? – Ministras atrodė įsižeidęs.

– Na, ne man jus kamantinėti, bet kodėl aš? Neabejoju, kad Kabinete yra apsčiai žmonių, turinčių reikiamos patirties.

Liaudies draugas Fergiusas Kvinas vėl nusisuko į erkerį ir, piktai atkišęs į priekį smakrą virš vakarinio kaklaraiščio, – ant sprando iš riebalų ringių nedailiai kyšojo kaklaraiščio sąsaga, – vakaro šviesoje ėmė tyrinėti auksaspalvį žirgų paradų aikštės žvyrą.

– Jei dar pasakyčiau, kad visą gyvenimą iki natūralios jo pabaigos jūs nei žodžiu, nei veiksmu, nei jokiomis kitomis priemonėmis negalėtumėte atskleisti, kad buvo bent mąstoma apie tam tikrą antiteroristinę operaciją, ką jau kalbėti apie jos įvykdymą, – jis niršiai apsidairė, ieškodamas išeities iš žodinio labirinto, į kurį pakliuvo bešnekėdamas, – ar jus tai atbaidytų, ar paskatintų?

– Ministre, jei manote, kad esu tinkamas žmogus, mielai imsiuosi užduoties, kad ir kokia ji būtų. Iškilmingai pažadu iki gyvenimo pabaigos uoliai saugoti paslaptį, – patikino, mažumėlę išraudęs iš irzulio, kad jo ištikimybė buvo ištraukta ir apžiūrėta jo akyse.

Kvinas stovėjo lange, dailiai kaip Čerčilis nunarinęs galvą, tarsi nekantriai laukdamas, kol fotografai baigs darbą.

– Reikia įveikti keletą tiltų, – griežtai pareiškė jis savo atspindžiui. – Kai kurie svarbūs žmonės iš mūsų gatvės turėtų uždegti žalią šviesą. – Jis drūta it jaučio galva linktelėjo Dauningo gatvės pusėn. – Kai tai įvyks – jei tik įvyks ir ne anksčiau, – jūs būsite informuotas. Paskui būsite mano akys ir ausys tiek laiko, kiek man atrodys tinkama. Turėsite viską rėžti, kaip yra, suprantate? Nebandyti nieko švelninti ar nuleisti juokais, kaip jūs Užsienio reikalų ministerijoje pripratę. Ačiū, apsieisiu ir be to. Kalbėsite tiesiai, ką galvojate. Įvertinsite padėtį seno profesionalo akimis – tikiu, kad toks esate, – ir viską apmąstysite blaiviu protu. Ar girdite mane?

– Kuo puikiausiai, ministre. Girdžiu jus ir puikiai suprantu, ką sakote. – Atrodė, kad jo balsas atsklinda iš tolimo debesies.

– Ar jūsų šeimoje yra Polų?

– Atsiprašau, ministre?

– Jėzau Kristau! Juk tai paprastas klausimas. Ar koks nors vyras jūsų šeimoje buvo pavadintas Polu? Brolis, tėvas, ką aš žinau.

– Ne. Deja, mano akiratyje nėra nė vieno Polo.

– Nei Polinos? Moteriško varianto? Poletės ar dar kokios nors?

– Tikrai ne.

– O Andersonų? Aplink nė vieno Andersono? Mergautinės pavardės Anderson?

– Kiek žinau, irgi ne, ministre.

– Ir jūs gana tvirtas vyrukas. Fiziškai. Pasivaikščiojus be kelių ir takų jums neims linkti kojos, kaip kai kuriems kitiems?

– Aš vaikštau sparčiai. Be to, mėgstu sodininkauti. – Balsas tebeskambėjo iš to tolimo debesies.

– Laukit, kol paskambins žmogus vardu Eliotas. Eliotas jums bus pirmas ženklas.

– Kažin, Eliotas jo pavardė ar vardas? – Jis išgirdo raminamą savo balsą, lyg murmentų maniakas.

– Po šimts, iš kur man žinoti? Jis dirba visiškai slaptai, remiamas organizacijos, geriausiai žinomos „Etinių sprendimų“ vardu. Jie naujokai ir, specialistų nuomone, kol kas geriausi šioje srityje.

– Atleiskit, ministre, apie kokią sritį mes kalbame?

– Apie privačias gynybos kompanijas. Po kokiais lapais jūs gyvenat? Šiais laikais visi tik apie tai ir šneka. Dabar kariauja korporacijos, jei nepastebėjote. Nuolatinės profesionalų kariuomenės žlugo. Jos nepaslankios, blogai aprūpintos, vienas brigadininkas keliolikai naujokų pėstininkėlių, o išlaidų krūvos. Jei netikit, padirbėkit porą metų Gynybos ministerijoje.

– Tikiu, ministre, tikiu. – Jį pribloškė toks žiaurus britų kariuomenės vertinimas, bet jis vis vien troško įtikti šiam vyrui.

– Bandote iškišti namą, tiesa? Kažkur Harou ar panašiai.

– Tikrai taip, Harou, – priblokštas patvirtino jis. – Šiaurės Harou.

– Trūksta pinigėlių?

– Oi, ne, toli gražu. Man nieko netrūksta! – sušuko jis, dėkingas, kad bent trumpam buvo nuleistas ant žemės. – Turiu šiek tiek savo lėšų ir žmona gavo kuklų palikimą, taip pat ir žemių. Norim parduoti šį namą, kol kainos aukštos, dar pasitaupyti, o paskui persikraustyti.

– Eliotas pasakys, kad norėtų nupirkti jūsų namą Harou. Jis neminės, kad priklauso „Sprendimams“ ar panašiai organizacijai. Jis pamatė reklamą kažkurios nekilnojamojo turto agentūros vitrinoje, apžiūrėjo namą iš lauko, jam patiko, bet dar norėtų šį tą aptarti. Pasiūlys laiką ir vietą susitikti. Turėsite su viskuo sutikti. Taip jie dirba. Dar turite klausimų?

Argi jis jau ko nors klausė?

– O kol kas vaizduokit patį paprasčiausią žmogų. Niekam nė šnipšt. Nei čia, Kabinete, nei namie. Supratot?

Ne, Krisas nė velnio nesuprato, bet nežinia kodėl iš visos širdies ištarė „taip“. Vėliau gerai nebeprisiminė, kaip po smagaus penktadieninio apsilankymo „Pall Mall“ klube parsirado namo.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

01:25
02:13
01:11

Esports namai

URBAN˙/