Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 kovo 11d. 14:51

Metų knygos paaugliams autorė Daina Opolskaitė: „Nesvarbu, kur esi, svarbu, kiek turi vidinės erdvės“

Rašytoja Daina Opolskaitė
Regimanto Tamošaičio nuotr. / Rašytoja Daina Opolskaitė

Vilkaviškietė Daina Opolskaitė – žinoma knygų paaugliams autorė. Naujausia rašytojos knyga „Ir vienąkart, Riči“ sulaukė dar neregėto populiarumo – leidykla „Alma littera“ netrukus išleis jau trečiąjį, pakartotinį, jos tiražą. Šis kūrinys iš viso gavo net tris įvertinimus: 2016 m. tapo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoju, 2017 m. pelnė Vaikų literatūros premiją, o šiais metais išrinktas Metų knyga paaugliams.

Rašytoja šiame interviu dalijosi savo mintimis apie atrastą kūrybos nišą, darbą mokykloje, santykius su jaunimu bei galimybę save realizuoti gyvenant mažame miestelyje.

– Kaip reagavote, kai Jūsų kūrinys „Ir vienąkart, Riči“ tapo Lietuvos Metų knyga paaugliams? Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

– Man tai reiškia išties daug. Ypač dėl to, kad šį įvertinimą suteikė skaitytojai, o ne kokia nors komisija ar literatūros kritikai. Vadinasi, šią knygą priėmė visos šalies jaunimas. Visada norėjau parašyti tokią knygą, kuri būtų universali, patraukli, kurią pradėjus neitų padėti į šalį. Ko gero, tai pavyko. Šiuolaikinėje jaunimo literatūroje pasigendu paveikių tekstų, kurie darytų stiprų įspūdį, būtų gyvastingi. Dabar labai populiarūs fantastiniai kūriniai, vaizduojantys virtualią, išgalvotą tikrovę ir jaunimas tai labai mėgsta.

Bet tokio gyvastingumo, kuriame būtų vaizduojamas tikras gyvenimas, kuriame būtų kažkas skaudaus, džiugaus, kažkas, kas būtų labai arti, aš, bent pastaruoju metu, pasigesdavau. Norėjosi parašyti būtent tokį tekstą. Kitas tikslas – parašyti knygą vaikinams. Jų auditorija tikrai nukenčia, yra pamirštama. Aš negalėjau patikėti, kad vaikinai nenori arba neranda ką skaityti. Jie irgi nori, jiems irgi to reikia. Kai pasirodė „Ir vienąkart, Riči“, išgirdau, kad vaikinai ją labai pamilo. Kuomet dabar susitinku su įvairiais šalies gimnazistais ir prasitariu, kad kita knyga jau nebus skirta vaikinams, išgirstu daug nusivylimo atodūsių.

Tai ir yra blogiausia, kad parašius istoriją reikia ją kažkaip pavadinti. Man tai nelengvas darbas. Kur kas palankesnis būtų atvirkščias variantas. O dabar aš turiu knygą, bet neturiu pavadinimo.

– Kaip suprantu, kita knyga jau pakeliui?

– Turiu rankraštį, kurį baigiau prieš pat knygų mugę. Tai – istorija, skirta merginai. Kūrinys apie tėvą ir dukrą. Jautri knyga, skirta 17-18 metų jaunuoliams, bet joje atsispindės ir suaugusiųjų patirtys. Joje bus vaizduojama provincijos, mažo miestelio aplinka. Juk ne visi gyvena didžiuosiuose miestuose, ne visi mokosi licėjuose ar geriausiose gimnazijose. Yra žavesio ir mūsų provincijose, ir tose gimnazijose, kuriose mokosi ne tik patys gabiausi mokiniai. Be abejo, mane veikia erdvė, kurioje aš pati gyvenu, kurią pažįstu geriausiai.

– Ar jau turite sugalvojusi naujos knygos pavadinimą?

– Tai ir yra blogiausia, kad parašius istoriją reikia ją kažkaip pavadinti. Man tai nelengvas darbas. Kur kas palankesnis būtų atvirkščias variantas. O dabar aš turiu knygą, bet neturiu pavadinimo. Tiesa, dar kitai knygai jau turiu pavadinimą, bet teksto nėra. Pamažu jis jau pradeda gimti. Manau, kad vaizduotė – kaip raumenys. Jei tu ją lavini, ji neleidžia tau pailsėti.

– Kaip manote, kas padėjo „Ir vienąkart, Riči“ rasti kelią į skaitytojų širdis?

– Manau, daug lėmė tai, kad knyga parašyta pirmuoju asmeniu, tarsi paauglystės dienoraštis. Man pačiai ją skaityti gera. Ši knyga man labai brangi. Kai ją skaitau, visas emocijas išgyvenu iš naujo. Tai kūrinys, kuris mane pačią jaudina. Manau, kad knygos herojus tapo daugelio jaunuolių veidrodiniu atspindžiu. Buvo pastebėjimų, kad aš, kaip moteris, imuosi rizikos rašyti iš vaikino perspektyvos, kad nelabai pavyks perteikti vyrišką psichologiją, bet aš taip visiškai nesijaučiau. Manau, kad jei kur nors ir nepataikiau, tai smulkmenos.

Labai dažnai manęs klausia, kiek šioje knygoje yra realybės ir kiek vaizduotės. Turiu prisipažinti, kad ši knyga – labai realistinė. Didžioji dalis siužeto, epizodų, aplinkybių, situacijų – man padovanoti aplinkinių, kolegų, mokinių.

– Tikriausiai skaitote ir kitų rašytojų knygas. Kai buvo paskelbtas penketukas knygų, pretenduojančių į Metų knygos titulą paauglių kategorijoje, ar perskaičiusi kolegų kūrinius, tikėjotės, jog būtent Jūsų knyga nuskins laurus?

– Tikrai taip – rašytojai skaito ir kitų autorių kūrinius, recenzijas. Būna įdomu pasitikrinti save, savo įžvalgas. Ko gero, esu perskaičiusi beveik visas lietuviškas knygas, skirtas paaugliams. Šiais metais visos penkios knygos pretendentės buvo labai geros. Jaunimas visas jas godžiai skaitė. Dėl laurų ... Sukūriau labai gyvastingą tekstą, kuriuo tikėjau ir pasitikėjau. Aišku, ar laimėsi, niekada negali būti tikras. Tikslingai juk to ir nesieki. Bet tai, kad iš viso balsavo daugiau nei dvidešimt trys tūkstančiai skaitytojų, jų tarpe ir daug jaunimo, įtikino mane, kad mano knyga daugeliu atvejų nepaliko abejingų.

– Ar kaip nors pasikeitė Jūsų gyvenimas tapus Metų knygos laureate?

– Gal jaučiu tokį tylų vidinį žydėjimą, jaukią ramybę. Šie jausmai tikriausiai ateina iš suvokimo, kad pagaliau man pavyksta daryti tai, ką aš visada ir norėjau daryti – rašyti. Labai norėčiau ateityje pabandyti žengti į suaugusiųjų literatūrą. Svajoju išleisti novelių rinkinį. Norisi save išbandyti iš įvairių pusių, parašyti labai skirtingas knygas. Dabar žinau, kad tai ką darau – prasminga.

– Ar pajutote, kad Jūsų knygos dėka Lietuvoje padaugėjo skaitančio jaunimo?

– Kad dėl mano vienos knygos – nemanau, tačiau neabejotinai dabar jaunimas turi didesnį literatūros pasirinkimą nei buvo prieš kelis metus. Malonu jausti, kad prie to prisidėjo ir mano knygos.

– Kodėl savo skaitytojų auditorija pasirinkote jaunimą? Juk tai nėra populiaru...

– Greičiau ne aš, o likimas mane pasirinko. Viskas prasidėjo nuo leidyklos „Alma littera“ dar 2014 metais paskelbto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso. Pirmuosius rankraščius sunešėme 2015 metais. Tada debiutavome trise kaip to konkurso dalyvės ir nugalėtojos. Tai buvo toks proveržis, toks sprogimas... kažkoks stebuklas. pasirodžiusias knygas skaitė visi: jaunimas, bibliotekininkės, mokiniai, mokytojai. Tai buvo niša, kuri iki tol buvo visiškai tuščia. Su mūsų atėjimu ji pradėjo pildytis. Juk paskutinė tikrai gera jaunimui skirta literatūra buvo parašyta dar sovietmečiu. Ilgus metus paaugliai neturėjo jokios lietuviškos literatūros, kurioje jie galėtų atpažinti save. Tas konkursas parodė, kad knygų šiai amžiaus grupei labai reikia.

Rašymas jaunimui visada garantuoja grįžtamąjį ryšį. Dabartinė mano skaitytojų auditorija visada gyva, visada kitokia, visada skirtinga. Tai priklauso nuo daugybės aplinkybių. Kartais gauni iš jų tokių klausimų, kurie tave išjudina, pamatai, koks tas jaunas žmogus nesustabarėjęs, gyvas, kaip jam viskas įdomu. Šiandien rašymas jiems man atrodo labai prasmingas.

– O ar lengvas?

– Žinoma, nelengvas. Bet kad labai įdomus, tai tikrai! Visada balansuoju ant ribos dvejodama, ar tai, ką rašau, bus įdomu, ar ne. Visada svarstau, ar jiems tai yra artima, ar tai jų pasaulis. Juk vis tiek esu suaugęs žmogus, mano patirtys – kitokios. Bet kokiu atveju suprantu vieną dalyką – reikia rašyti šiandieniniam jaunimui. Mes nebegalime kalbėti mūsų tėvų kalba. Tokiose knygose net nebegalime kalbėti savo kalba.

Rašymas jaunimui visada garantuoja grįžtamąjį ryšį. Dabartinė mano skaitytojų auditorija visada gyva, visada kitokia, visada skirtinga.

Keičiasi leksika, žodynas, manieros, mimika... absoliučiai viskas. Pastebėjau, kad šiandieninis jaunimas kalba bene trimis kalbos sluoksniais. Viena – kai jie yra su savo bendraamžiais, kita – kai pareina namo, o trečias bendravimo stilius – su mokytojais. Šiandienos jauni žmonės yra nepaprastai įdomūs.

– Kada apskritai tapote rašytoja?

– Manau, kad rašytoju tapti neįmanoma. Juo reikia tiesiog būti iš prigimties. Tikiu, kad visada buvau rašytoja. Man įdomu viską būdavo stebėti iš šalies. Tai nepasikeitė ir dabar. Stebint iš šalies gali matyti žmones, charakterius, skirtingus jų poelgius. Mane nuo vaikystės traukė seni žmonės, jų pasakojimai. Su bendraamžiais dažnai nerasdavau kalbos, nes man jų pasaulis buvo neįdomus, per mažas.

Asmeninio archyvo nuotr./Rašytoja Daina Opolskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Rašytoja Daina Opolskaitė

Daug lėmė ir tai, kad tame name, kuriame augau, buvo įsikūrusi biblioteka. Atsikeldavau ryte, apibėgdavau namą ir jau – bibliotekoje. Ten norėdavosi būti ir būti! Man knygos kvepėjo. Ten aš jaučiausi geriausiai. Ir šiandien niekas nepasikeitę. Kiekvienas turi vietą, kurioje jaučiasi komfortiškai. Man tai – biblioteka. Esu intravertė. Man reikia tylos, meditacijos, ramybės.

– Ar įmanoma Lietuvoje pragyventi vien iš rašymo?

– Sunkiai tai įsivaizduoju. Labai norėčiau daugiau laiko skirti kūrybinei veiklai. Kita vertus, suprantu, kad be mokyklos aš neparašyčiau knygų, ypač paaugliams.

– 2000-aisiais buvote išleidusi novelių rinkinį „Drožlės“. Iki kitos Jūsų knygos „Eksperimentas gyventi“ praėjo net 15 metų. Kas lėmė tokį ilgą laiko tarpą tarp šių dviejų leidinių?

– Turbūt taip turėjo būti. Mano gyvenimas tuo metu keitėsi. Aš palikau Vilnių, grįžau į savo gimtą miestelį, kūriau šeimą, dirbau mokytoja. Tiesa, visą tą laiką rašiau. Per penkiolika metų parašiau apie trisdešimt novelių, kurios buvo paskelbtos visuose kultūriniuose šalies laikraščiuose bei žurnaluose. Bet jos taip ir nevirto rinkiniu.

Tad galima sakyti, kad aš turiu dar vieną parašytą knygą, kuri laukia savo eilės. Išleisti noveles – gana sudėtinga. Tai – nepaklausus žanras, skaitomas tik rinktinės auditorijos. Dažnai leisti jas yra rizikinga. Vis dėlto manau, kad tie penkiolika metų man, kaip rašytojai, leido subręsti ir susirasti tą nišą, kurioje galėčiau visiškai atsiskleisti.

– Jūs turite paauglę dukrą. Kaip ji vertina Jūsų kūrybą?

– Mano dukrai – penkiolika metų. Taigi paauglystė gyvena mano namuose. Tik savo dukrai aš visų pirma esu mama, o mama liepia tvarkytis kambarį, susidėlioti daiktus, paruošti namų darbus. Tai kokia ji rašytoja? Kam gali būti įdomu, ką mama parašė?

Visai neseniai daviau jai paskaityti vieną savo parašytą dialogą abejodama dėl jo tikrumo. Gavau atsakymą, kad pataikiau. Labai svarbu nuolat jausti tą pulsą.

Tiesa, slaptai viliuosi, kad vieną dieną ji vis tiek paskaitys mano knygas. Neslėpsiu, dukros gyvenimas, kasdienybė mane įkvepia. Juk kasdien girdžiu jos žodyną, slengą. Kartais tiesiog iš šalies pasiklausau, kaip vyksta bendravimas su bendraamžiais. Kartais net jos paklausiu, ar vartoja vieną ar kitą žodį.

Visai neseniai daviau jai paskaityti vieną savo parašytą dialogą abejodama dėl jo tikrumo. Gavau atsakymą, kad pataikiau. Labai svarbu nuolat jausti tą pulsą. Vis dėlto manau, kad po kurio laiko aš nemokėsiu rašyti knygų paaugliams. Tai bus dar kita karta. Jiems turės rašyti jau jų kartos žmonės.

– Gyvenate nedideliame mieste Vilkaviškyje, o dirbate dar mažesniame – Pilviškiuose. Ar Jūsų nevaržo tokia aplinka?

– Kažkiek tikrai varžo, bet manau, kad didžiosios laisvės yra žmogaus viduje. Nesvarbu, kur tu esi, svarbu, kiek yra tos vidinės erdvės. Ją galima išplėsti iki begalybės. Skaitymas ir rašymas labai padeda.

– O gal kyla minčių keltis iš provincijos į didesnį miestą?

– Kol kas dukra dar mokosi, tad kelerius metus, kol ji baigs gimnaziją, šių pokyčių greičiausiai nebus. O vėliau – bus matyti. O galbūt per tą laiką aš kaip tik suprasiu, kad mažame mieste yra viskas, ko man reikia, – mokykla, darbas, namai...

– Kaip pavyksta suderinti rašymą ir darbą mokykloje?

– Viskas vyksta vienu metu ir tame pačiame procese. Susitikimai su skaitytojais, pamokos, vėl kelionės ir... kūryba. Įsitikinau, kad tai papildo viena kitą. „Ir vienąkart, Riči“ parašiau taip pat per mokslo metus. Gyvenimas man pateikė staigmeną – pamačiau, kad mokykla ir literatūra gali draugauti.

Andriaus Grygelaičio nuotr./Rašytoja Daina Opolskaitė
Andriaus Grygelaičio nuotr./Rašytoja Daina Opolskaitė

– Seniau esate prisipažinusi, kad dirbti pedagoge buvo Jūsų svajonė. Jau 18 metų esate lietuvių kalbos mokytoja. Ar taip ir įsivaizdavote savo darbą vaikystėje? O gal kas nors pasikeitė?

– Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum. Tie jausmai – labai prieštaringi. Aš iki šiol dar nesu išsiaiškinusi savo santykių su mokykla, bet tikiu, kad vieną dieną tai įvyks.

– Ar apskritai šiais laikais sunku būti mokytoju?

– Daug ko trūksta, kad pedagogas jaustų pilnatvę. Šiais laikais būti mokytoju – sunkiau nei prieš kelis dešimtmečius. Viskas keičiasi. Santykis su jaunimu irgi turi keistis. Kuris mokytojas to nesupranta, yra pasmerktas. Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.

– Ar realus valstybės tikslas iki 2025 metų sugrąžinti pedagogo specialybei prestižą?

– Šiuo atveju daug kalbama apie pinigus. Finansinė išraiška svarbi, bet yra ir kiti dalykai. Pirmiausia pats mokytojas turi jaustis tvirtai, žinoti, kad būtent jis kuria kultūrą, formuoja jaunus žmones. Tokio vidinio nusiteikimo, deja, dabar labai trūksta. O juk visiems žinoma: kaip aš jaučiuosi, taip ir atrodau. Jei aš pats jaučiuosi menkas, tas, kuris sėdi prieš mane, tai mato.

Reikia pradėti galvoti nuo to, kas tai pakeistų. Dabartine švietimo sistema taip pat sunku pasitikėti, nes ji per dažnai patiria pokyčius. Kartais atrodo, kad per daug kažin kokios sumaišties ir kaip galima tada kažką tvirto statyti? Tikiuosi, kad visa tai pajėgs pakeisti jaunoji karta, prie kurios kūrybingumo būsiu prisidėjusi ir aš.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas