GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA.
Laurynas Katkus: Šios knygos siužetas yra labai paprastas, elementarus, kaip ir būdinga daugumai šio autoriaus romanų, tačiau kartu jis turi užuominą į kitą, gelminį lygmenį. Šioje knygoje pabėgėliai, vyras ir vaikas, atvyksta į šalį, kurioje kalbama ispaniškai, bet vardo ji neturi. Jie nori pradėti naują gyvenimą, vaikas yra našlaitis, ir vyras galų gale suranda moterį, kuri gali šiam vaikui atstoti motiną, bent jau jis taip tikisi. Bet vaikas augdamas ima elgtis vis keisčiau ir neįprasčiau. Turbūt tuo ir baigsiu šios knygos siužeto pasakojimą, o pirmas klausimas, kurį noriu pateikti, yra susijęs su pavadinimu: „Jėzaus vaikystė“. Mes turime daug knygų, kuriose vaizduojamas Jėzaus gyvenimas, kuriose norima parodyti, kaip iš tikrųjų buvo, demaskuoti tuos krikščionių, Biblijos iškraipymus. Šios knygos sąsaja yra dar kitokia – labai mįslinga.
Šis pavadinimas trikdo tiek skaitytojus, tiek kritikus, ir daugelyje recenzijų klausiama – kodėl „Jėzaus vaikystė“?
Ona Daukšienė: Labai mįslinga, labai miglota, ir jeigu ieškotume Jėzaus tikruoju pavidalu ir tikruoju vardu, jo šioje knygoje nerastume. Šis pavadinimas trikdo tiek skaitytojus, tiek kritikus, ir daugelyje recenzijų klausiama – kodėl „Jėzaus vaikystė“? Ar čia J.M.Coetzee visus provokuoja, erzina, ką jis čia nori pasakyti? Kita vertus, tam tikrą raktą šis pavadinimas duoda, nes nevalingai imi to Jėzaus knygoje ieškoti. Galbūt tų biblinių aliuzijų, kurių čia gausu, ir to paraboliškumo ir nepastebėtum, o šis dvejopos tikrovės mįslę užduodantis pavadinimas verčia tam tikru kampu į šį tekstą žiūrėti. Teisingai pastebėjote, kad siužetas šios knygos yra paprastas ir aiškus, kaip ir visų J.M.Coetzee romanų. Kartu romanas yra intriguojantis tuo paprastumu, ir įdomu romaną skaityti, net jeigu neieškotum to paraboliškumo. Tačiau jeigu ieškai Jėzaus istorijos, čia pakliūni į aklavietę. Atrodytų, čia lyg ir yra šventosios šeimynos modelis, atėjęs iš Biblijos – neįprastas iš kažkur atsiradęs vaikas, tėvai, kurie nėra jo biologiniai tėvai, tačiau prisiėmę pašaukimą ar misiją būti jo tėvais šioje tikrovėje. Taip pat visiškai neaiški yra ta utopinė, neįvardinta šalis, kurioje plėtojasi veiksmas ir kurią galima labai įvairiai interpretuoti. Tai kritikai irgi daro, svarstydami, ar tai yra budistinė, ar krikščioniška vizija, ar tai yra socialistinės visuomenės modelis.
Laurynas Katkus: Man labai patiko jūsų mintis, kad šis pavadinimas užduoda tam tikrą perskaitymo raktą, kuris galbūt ir nėra visiškai teisingas. Skaičiau, kad pats J.M.Coetzee yra sakęs, jog jo originalus sumanymas buvo išleisti šią knygą išvis be pavadinimo ir tik paskutiniame lape, jau pabaigus skaityti visą istoriją, būtų parašyta: „Jėzaus vaikystė“. Kitaip tariant, mes turime įsivaizduoti, kad tai, kas vyksta jau po knygos, ir yra Jėzaus vaikystė, o ne tai, kas knygoje parašyta. Bet kuriuo atveju, tai galima interpretuoti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jis norėjo nuimti šią perskaitymo nuorodą.
Ona Daukšienė: Be abejo, jeigu būtų nuėmęs šį pavadinimą, mes būtume kitaip skaitę romaną. Ir juk jeigu čia yra gausu biblinių aliuzijų, kiti įžvelgia budistinės filosofijos atšvaitus, gyvenimą, kuris yra laisvas nuo prisirišimų, praeities prisiminimų, kuris yra ramus ir atsiribojęs.
Laurynas Katkus: Mes čia vėl pereiname prie šalies apibūdinimo, ir vienas ryškus kodas, kuris ateina į galvą, yra distopinės knygos. Čia irgi yra rašoma apie keistą egzistuojančią-neegzistuojančią šalį, kuri vadovaujasi savotiškais principais. Tačiau man atrodo, kad šios knygos skirtumas nuo klasikinių pavyzdžių yra tas, kad šios aprašomos visuomenės totalitarine turbūt nepavadintum.
Ona Daukšienė: Taip, prievartinio ryškaus aparato čia nėra. Jis galbūt yra nujaučiamas, tačiau neminima policija – gal tik vieną kartą, tačiau į kadrą ji neišeina. Bet visur jaučiamas reguliavimas, kad kažkas kreipia, viskas yra sutvarkyta. Taip pat ta visuomenė tarsi geranoriška, geravališka. Tačiau žmonės čia lyg ir yra geravališki vienas kitam, tačiau lyg ir nelabai – jie per daug neįsijaučia vienas į kito problema.
Laurynas Katkus: Jeigu George'o Orwello ir kitų romanuose yra labai ryškus valdžios biurokratijos mechanizmas, tas absurdas, imkime kad ir Kafką, kuris tiesiog sumala žmogų, čia, priešingai, biurokratija veikia lyg ir labai neblogai, pabėgėliams suteikiami butai, jie įdarbinami. Kitas ryškus dalykas – santykis su praeitimi – jos atsisakoma, ir žmonės patys kalba, kad jiems nereikia tos praeities, ne kažkas juos verčia tai daryti, o patys gyventojai savo noru tai daro. Ir dar vienas dalykas, ypač ryškus epizode su dailės mokykla, yra tai, kad šioje šalyje visi pasaulio objektai yra suvokiami abstrakčiai. Ne konkretūs žmonės, su kuriais tave gali sieti kažkokie jausmai, aistros, bet tarsi universalios idėjos išraiškos. Ataidi ir Platono motyvas.
Ona Daukšienė: Taip, ir Simonas maištauja, jis pasigenda jausmų, troškimų, šiltesnių santykių su žmonėmis, geravališkumas jį erzina. Jis irgi neprisimena praeities, tačiau sako, kad yra išsaugojęs prisiminimų apie praeitį prisiminimus.
Laurynas Katkus: Svarbiausias konflikto, nesutarimo su šia visuomene momentas – juslinės aistros, taip pat ir lytinės aistros, neegzistuoja, žmonės yra tarsi tapę tiesiog draugais. Tad logiška, kad ir šeima vaizduojama kaip labai silpna. Tarsi ir yra tie šeimyniniai santykiai, bet labai formalūs.
Ona Daukšienė: Simonas irgi bando filosofiniu būdu aiškintis savo santykį su šita tikrove, jis bando tą troškimų, geismų temą kelti. Tačiau visuomenė reaguoja taip, kad šią problemą jau yra išsprendę, ji tarsi nebeegzistuoja.
Laurynas Katkus: Tačiau toks disidentizmo židinys šioje šeimoje atsiranda, šeimoje, kuri nėra tikra šeima. Vyras įkalbina moterį patikėti, kad ji privalo rūpintis vaiku.
Ona Daukšienė: Taip, ir moteris tuo patiki – labai keistu būdu. Iš pradžių atrodo, kad ta moteris nesutiks, nes kodėl ji turėtų su tuo sutikti, pirmą kartą vaiką matydama. Todėl keistas yra ir Simono įsitikinimas, ir jos pasidavimas. Aišku, tuomet mes vėl galime ieškoti sąsajų su šventosios šeimos istorija. Visi šios keistu pagrindu susidėliojusios šeimos nariai yra disidentai, jie kelia maištus – ir Simonas, ir vaikas, ir moteris, kuri pasipriešina institucijų bandymui jos vaiką išsiųsti į internatinę mokyklą.
Laurynas Katkus: Šio pasipriešinimo židiniu vis labiau tampa vaikas. Ir jį apibūdinti yra keblu – jis tarsi vunderkindas, kuris elgiasi pagal savo taisykles ir gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, galima sakyti, kad jis yra tarsi autistas su savo pasaulio matymu, pavyzdžiui, jis turi savą skaičių tvarką.
Ona Daukšienė: Ir kartais prabylantis Kristaus žodžiais, kurie irgi verčia ieškoti paralelių su bibliniu pasakojimu. Tad šių labai miglotų sąsajų galima įžvelgti, tačiau ne visuomet esi tikras, ar viskas čia taip ir yra. Romanas užduoda labai daug klausimų, o juos spręsti palieka skaitytojui.
Laurynas Katkus: Turbūt ir paskutinis sakinys, kuris tarsi žymi tam tikrą kryptį, kai šeima ieško, kur pradėti naują gyvenimą, yra neaiškus, – nežinia, ar tai nėra klaidinga nuoroda, hiperlinkas.
Net ir matydamas tuos ryšius, puikiai žinai, kad tai gali būti tik tam tikra apgaulė
Ona Daukšienė: Čia gali labai lengvai apsigauti – net ir matydamas tuos ryšius, puikiai žinai, kad tai gali būti tik tam tikra apgaulė.
Laurynas Katkus: J.M.Coetze stilius yra paprastas, neornamentuotas, bet visuomet su dvigubu, trigubu ar dar didesniu dugnu. Kaip sekėsi versti šį kūrinį, ar susidūrėte su kokiais ypatingais sunkumais, ar konsultavotės su pačiu autoriumi ar jo agentais?
Ona Daukšienė: Ne, su autoriumi nesikonsultavau, turėjau gerą redaktorę Viliją Dailidienę. Bet tekstas išties yra su dvigubu dugnu, ir ne veltui „Don Kichotas“ tokiu keistu pavidalu figūruoja kūrinyje, nes „Don Kichote“ irgi visuomet diskutuojama, kas yra tikrovė, kas regimybė. Kuomet verti labai žodingai, vaizdingai rašantį autorių, yra netgi lengviau, nes tada gali leisti savo kalbos jausmui skleistis, ieškoti atitikmenų, vaizdingų žodžių. O čia buvo iššūkis išlaikyti tokį nepagražintos kalbos stilių. Išlaikyti taupų žodį, už kurio yra daug, tačiau išoriškai tas daug yra nepasakoma. Tas paraboliškumas yra ir stiliaus-prasmės santykyje.
