Jurga Katkuvienė: Šalia šios vyriškos poros, kuri apibendrintai sudaro tas dvi galimas karo metų, pokario, tarybinių laikų gyvenimo perspektyvas – gyventi prisitaikant arba gyventi laisvai, pažeidžiant normas, tačiau prarandant visas savo tapatybės galimybes, yra ir ryškūs moterų paveikslai. Vyrų paveiksluose tokia opozicija yra pateikiama labai ryškiai, moterys gi – viena yra Rolando mylimoji Rozalija, kita – jų vaikystės draugė, kuri nelaimingai išteka už Edgaro – nesudaro opozicijos, jos kaip tik atskleidžiamos daugiau individualių gyvenimo dramų trajektorijomis. Rozalija yra viena iš istorinio atsitiktinumo, patekimo ne vietoj ir ne laiku auka, o Juditos paveikslas žymiai ryškesnis, parodoma, kaip žmogus neturi net teisės pasirinkti, kaip tos aplinkybės ir susiklostę įvykiai sukuria mūsų gyvenimą, kokia linkme jas pasuka, ji pergyvena ir nelaimingos, ir laimingos meilės istorijas. Skirtingai nei vyrai, kurie daro labai aiškius pasirinkimus, ji yra likimo minkomas žmogus, tarsi negalintis nieko pasirinkti. Ir sunku pasakyti, ar tai sąmoningas rašytojos vyrų ir moterų situacijų atskleidimas, bet jis labai ryškus ir labai įdomus.
Laurynas Katkus: Aš dar norėčiau pratęsti Lietuvos ir Estijos panašumų temą. Kai skaičiau šią knygą ir galvojau apie Rolandą ir Edgarą, mąsčiau, kad Lietuvos pokario istorijoje tie prototipai yra labai gausūs – Rolandas galėtų būti ir Juozas Lukša, ir Bronius Krivickas, ir paskutiniai partizanai, ypač Juozas Deksnys. Beje, žiniasklaidoje radau, kad Edgaras turi realų prototipą Estijoje, buvo toks režimo tarnas, labai talentingas falsifikatorius.
Apibendrinant tai, kuo šis romanas imponuoja ir kuo jis nuvilia – man ne visiškai įtikinamas pasirodė to blogiuko, Edgaro, paveikslas. Paaiškėja, kad jis ne tik pataikūnas, valdžios padlaižūnas ir mistifikatorius, bet ir neaiškios seksualinės tapatybės, kurios sau neprisipažįsta, ir dar žmogžudys. Žodžiu, toks labai standartinis blogybių rinkinys, kuris, manau, labiau falsifikuoja negu atskleidžia režimui tarnavusių žmonių tikrąsias paskatas, jų veidą. Ir dėl to kai kur man tas trilerinis siužetas, kuris susijęs su Rolando ir Edgaro priešstata it jų paieškomis vienas kito, pasirodė truputį pritemptas. Priešingai, tas vietas, kur S.Oksanen vaizduoja patį laiką, epochą, ar tai būtų vokiečių laikai, ar tarybiniai laikai, skaičiau su pasigėrėjimu. Man atrodo, kad ji turi labai gyvą ir konkrečią vaizduotę. Matyti, kad ji labai daug dirbo, skaitė daug istorinės medžiagos, važinėjo, kalbėjo su žmonėmis, nes ji sugeba pateikti labai konkrečias detales, ar tai būtų apranga, ar pasilinksminimai, ar gyvenimo sąlygos, per jas atkuria epochos vaizdą, ir tai ypač įspūdinga, kai ji kalba apie moterų pasaulį.
Jurga Katkuvienė: Su tuo galima sutikti, aš tik nesutikčiau su personažų apibūdinimu. Man irgi pasirodė, kad Edgaro paveikslas labai išsamiai, analitiškai vaizduojamas, ir kai kur bandoma netgi per daug jį pabrėžti, išryškinti. Bet man atrodo, kad jų paveikslo stiprybė ir pasirodo per jų visų keturių tarpusavio likimų susipynimą, kaip kiekvienas jų, pats to nežinodamas, peržengia kito žmogaus gyvenimą ir jį kreipia tam tikra linkme. Bent jau man tai buvo šio romano stiprioji, įdomioji pusė, kuri sudaro visą siužeto intrigą.
Laurynas Katkus: Reikia pasakyti, kad romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė, ir vertimas yra labai sklandus, išraiškingas, kokybiškas.
