- Kas Jus paviliojo į literatūrą? Kodėl rinkotės būtent šią sritį?
- Turbūt dėl savo paties kūrybos – jau rašiau eilėraščius, esė. Tiesiog kitaip negalėjau. Tai toks vidinis tikrumas, kurį sunku iki galo paaiškinti racionaliai. Žinai, kad taip tau yra skirta – o kas tavyje kalba, kas nusprendžia, gal Moiros... (šypsosi)
- Sakote, kad kitaip negalėjote. Vis dėlto tas humanitaro kelias kažkada turėjo sąmoningesnę pradžią?
- Nuo ankstyvos paauglystės prisimenu save kaip aistringą skaitytoją – iki užsimiršimo. O tas skaitymas perėjo į kūrybinius bandymus – istorijų kūrimą vaizduotėje, paskui ir rašymą. Kito ir laikysena.
Prisimenu tuos metus, 1989-uosius ir 1990-uosius, kai pradėjau dažnai buvoti Vilniaus senamiestyje, klaidžioti po jį su draugais, lankytis renginiuose. Tada kaip tik buvo politinio virsmo metai – Sąjūdis, visuomenės pakilimas, labai daug tikro idealizmo, patriotizmo, nonkonformizmo – tiesiog siekio būti pačiais savimi ir jaustis laisvai. Tada dar negalėjau suprasti, kad į mus, paauglius, jau smelkiasi laisva, kartu lietuviška ir europietiška kultūros dvasia.
Tačiau bendravimas neformalioje aplinkoje su jaunais menininkais, istorikais, tuometiniais romuviečiais, vaikščiojimas po apleistus Senamiesčio pastatus, po bažnyčias, Vilniaus požemių savavališkas tyrinėjimas, lipimas į bažnyčių bokštus – tai buvo tiesiog laisvo įsigyvenimo miesto erdvėje praktika. Ir kartu taktilinis miesto patyrimas. Būdamas šešiolikmetis–septyniolikmetis kaip savanoris dalyvavau Žemutinės pilies ir Kreivosios pilies kasinėjimuose kartu su legendiniu architektu Sigitu Lasavicku. Liečiau senuosius miesto akmenis, koklius, degėsius, likusius dar po kryžiuočių antpuolio 1390 metais. Iš to neabejotinai persiduoda tam tikra taktilinė informacija, kuri veikia pasąmonę, galiausiai ir sąmonę.
Man labai svarbi anuomet patirta galimybė būti laisvam – ištikimai sau pačiam, nebijant. Po sovietinės mokyklos, kurios absurdą ir muštrą dar patyriau, tai paliko labai stiprų įspūdį ir prisidėjo prie ne itin pragmatinio rinkimosi – po mokyklos baigimo įstojau į lietuvių filologiją, nors mano mokytojai tikėjosi, kad studijuosiu teisę. Gal tai keistai skamba iš manęs, dabar atliekančio administravimo ir valdžios pareigas, bet iš tikrųjų aš tokį neįpareigotą, laisvą buvimą, nesuinteresuotą džiugesį šia akimirka, tiesiog meditavimą labai vertinu. Vertinu žmones, kurie tai sugeba.
- Kas iš tų siautulingų laisvųjų laikų stipriausiai įsiminė?
- Kaip vieną savo stipriausių išgyvenimų atsimenu – kai su draugais šaltą rudens vakarą, jau apie Vėlines, nusprendėme užlipti pastoliais į Šventos Kotrynos bažnyčios bokštą. Kaip žinome, ta bažnyčia buvo labai ilgai restauruojama, aptverta, ten buvo draudžiama eiti. Tai buvo tiesiog ribų laužymas, korėmės per tvorą, nepaisydami, jog gali kas nors pagauti. Lipau ir tam, kad peržengčiau savo ribas. Pamenu tą lipimą braškančiais ir siūbuojančiais, turbūt jau patręšusiais pastoliais rizikuojant nukristi. Tą pasiektą bokšto viršūnę ir nuo jos atsiveriantį, kvapą gniaužiantį miesto vaizdą aš visada atsimenu kaip gyvenimą pagal kitokias taisykles. Taigi – grįžtant prie to „kodėl?“ – literatūra ir yra susijusi su kūrybingumo galimybėmis, ne šablono rinkimusi – nežinau, kiek tam išlieku ištikimas, bet bent jau išgyvenu tai kaip svarbų potyrį.
- Tad galima sakyti, kad Jums ėjimas į literatūrą tai tarsi lipimas tais pastoliais?
- Taip, be abejo. Kartais žmonėms, besirenkantiems meno sferą, gyvenimas suteikia daugiau stabilumo po kojomis, tačiau dažnai tie pastoliai būna lūžinėjantys. Vis dėlto, kaip yra rašęs Spinoza savo „Etikoje“, „omnia praeclara tam difficilia quam rara sunt“ – „nuostabūs dalykai yra tuo sunkesni, kuo retesni“. Todėl sunkūs, kad reti. Ši mintis man labai įstrigo.
Tad jei nori tokius dalykus gyvenime rinktis, neišvengiamai rizikuoji.
- O kiek gali pasirinkimą veikti aplinka?
- Labai retai kas iš kuriančių jaunų žmonių mūsų aplinkoje randa išankstinį supratimą ar palaikymą. Tikrai negaliu skųstis, kad aš jo neturėjau iš savo artimųjų, bet dažniausiai aplinka yra linkusi slopinti, menkinti kuriančius žmones. Deja, kapitalistinė atmosfera nuo sovietinės čia mažai kuo skiriasi.
Jeigu jaunas mokslininkas lituanistas profesionalus, aktyvus, turi organizacinių gabumų, gerai moka užsienio kalbas, tai jam tiesiog gresia „darboholizmas“
Tas nereikšmingumo pojūtis dažnai pakenkia. Tarkim, yra susidariusi viešoji opinija, kad poezija – pati autentiškiausia literatūros forma – nėra reikšmingas dalykas. Ta opinija akivaizdi visur – tiek pas mus, tiek Vakaruose. Jaunas poetas ir jo poezija praranda žodžio reikšmingumo pojūtį. Ima tiesiog sklęstis savyje, galvoti, kad žodžiai neturi ir neturės jokio svorio ar poveikio tikrovei, jog kūryba yra sukimasis labai uždarame rate, kad rašymas negali būti veiksnys, sukuriantis šiame gyvenime tam tikrą skirtumą. Tas tuštumos pojūtis smelkia patį rašančiojo vidų, ir tada lieka žaidimas tuščiomis kalbos formomis, rašymas apie nieką, kreipiantis į nieką. Kūryba be dialogo pradmens. Kartais ieškoma kompensacijos – bandoma nugriebti bent šiokio tokio dėmesio kalbos triukais, pokšto ar skandalo taktika. Bet tai elementari technologija.
Galbūt tiktai vienetai, tik atskiros asmenybės šiandien dar gali išsiveržti iš poezijai sukurto geto ir taip kalbėti, tarsi to fono nebūtų. Antra vertus, yra toks įdomus istorijos liudijamas dalykas: literatūros, poezijos nereikšmingumą cikliškai keičia labai didelio jos reikšmingumo proveržiai.
- Ko gero, tas reikšmingumo/nereikšmingumo pojūtis atsispindi ir mūsų kultūros istorijoje?
- Taip, ir europiniu mastu, ir Lietuvoje matyti bangos, kada humanitariniai dalykai, literatūra ir ypač poezija yra reikšmingi, kada – vėl nereikšmingi. Tos bangos kartojasi. Pavyzdžiui, Atgimimo metų ketera, kai poezija buvo suprantama kaip labai svarbus reiškinys. Buvo žodžių lūkestis, kuris veikė ir kūrybą, ir tikrovę.
Lietuvoje taip būta ir anksčiau – pavyzdžiui, pačioje XX amžiaus pradžioje. Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas lietuvių literatūros padėtį, 1935 metais teigė, kad iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo didelės izoliacijos tarp poeto ir visuomenės. Nors jau daug kas buvo labai modernu, provokatyvu, bet nebuvo abejingumo problemos. O tarpukarį Putinas regi kaip tos recepcijos trūkumo, abejingumo duobę. Netgi pažvelgus į tiražus situacija kartojasi. Tarpukariu poezijos rinkiniai leidžiami kelių šimtų egzempliorių tiražais (kaip ir dabar), neretai – už paties autoriaus lėšas. O prasidėjus okupacijoms, karo metais Maironio rinkinys išleidžiamas 100 tūkst. egzempliorių tiražu, B. Brazdžionis – 30 tūkstančių. Tie dalykai kartojasi.
Ir tai leidžia suprasti, kad būna laikotarpių, kai žmogaus sąmonę vis dėlto pramuša kažkas – deja, dažniausiai tai būna katastrofos, istorijos lūžiai, lemtingi įvykiai, visuomenės perversmai – kai jinai atsiveria tam, kam įprastinėje rutininėje tikrovėje būna užsivėrusi. Gal tai nieko labai viltingo nesako apie poezijos ir literatūros perspektyvas, bet taip pat liudija, jog tai kartojasi tam tikrais periodais, cikliškai, ir kad dabartinė padėtis, kai poezija yra kažkur pariby, beveik negirdima, taip pat nėra paskutinis taškas ar etapas.
- Grįžkime prie Jūsų humanitarinės veiklos. Kodėl pasukote į akademinę sritį?
- Bent mane pusiau bohemiškame poetų pasaulyje truputėlį slėgė tas izoliuotos terpės bendravimas, intelektualinės įtampos, esminių pokalbių trūkumas. Esu artimas intelekto nesišalinančiai literatūrai ar bent jau tokiai, kuri nėra filosofiškai „nekalta“, o jai gyvybinės erdvės ne per daugiausia net ir poetų sferose. Taigi – mažumos mažuma. Jeigu būtų gyvas Vaidotas Daunys, greičiausiai būčiau pasukęs į jo pusę. Kitų alternatyvų trūkumas turbūt ir buvo vienas iš motyvų eiti į akademinę sferą, nors nei studijų metais, nei dabar tikrai nelaikau savęs grynu mokslininku. Net ir šiuo metu, apmąstydamas savo dabartinę, daugiausia literatūrologinę, veiklą, stengiuosi kuo dažniau prisiminti Cz. Miłoszo „Poetinio traktato“ frazę: „Juk nusveria daugiau viena gera strofa,/ Nei tūkstančio mokslingų puslapių svarumas“. Manau, jog tai tiesa. Galbūt nepakankamai gyvenu pagal šitą nuorodą, bet bent žinau, kad jinai teisinga... (juokiasi)
- Jūsų, kaip literatūros tyrėjo, kelyje nuolat šmėžuoja Vilnius...
- Keistas dalykas – atvykęs iš Panevėžio, kur prabėgo mano pirmieji gyvenimo metai, labai greitai pajutau sutapimą su Vilniaus erdve. Ir man tikrai sunku paaiškinti – kodėl. Galbūt dėl to, kad skaitančiam, ieškančiam paaugliui tas Senamiestis negalėjo nepatikti, negalėjo nepatraukti su tuometine savo laisvės ir griuvėsių romantika.
Daug kur tą trauką tiesiog jaučiau intuityviai. Šį miestą bandžiau savaip aiškintis, skaityti jo erdvę. Kartą, kai man buvo gal dvylika ar trylika metų, įlindęs į vieną Šventojo Stepono gatvės kiemą užkaltais vartais, pamačiau užrašų jidiš kalba (daug vėliau tuos užrašus sugebėjau perskaityti – tai tiesiog saldainių parduotuvės iškaba). Pamačiau tas raides – hebrajišką alefą, daledą, lamedą – ir jos man pasirodė kažką kalbančios.
Tai buvo mano domėjimosi žydišku Vilniumi pradžia. Studijuodamas universitete ėmiau mokytis jidiš, vėliau judaikos studijos nuvedė mane į Oksfordą. Ta kalba atvėrė labai daug. Turėdamas priėjimą prie šitos miesto atminties dalies, pradėjau jaustis daug didesne dalimi miestietis, vilnietis.
- Kokie vardai Jums atvėrė litvakų Vilnių?
- Mąstant apie literatūrą ir Vilnių, šiuo aspektu man labai svarbūs poetai yra Moišė Kulbakas ir Avromas Suckeveris, kurio šimtmetis sukanka kitąmet. Tai – mąstymo, vaizduotės tipas, kuris lietuviams, atrodo, irgi savaip artimas. Jiems būdinga gamtiška, vitališka, kone panteistinė filosofija. Ir kartu abu – iki kaulų smegenų miestiečiai, vilniečiai, ir abu labai žydiški žodžio mistikai. Abiem buvo svarbus Adomas Mickevičius. Yra artumo tarp lietuvių ir litvakų meno, jis dar nepakankamai apmąstytas.
Galiausiai miestas įtraukia kaip besikreipiančių į tave skirtingų balsų polifonija. Taip Vilnius veikia ir Miłoszo poezijoje, čia einu jo pėdsaku, vėlgi kalbėdamasis.
Jidiš kalbos mokymasis ir žydų literatūros tyrimas yra suvedęs su labai įdomiomis asmenybėmis. Viena svarbiausių – profesorė Irena Veisaitė. Iki šiol per pokalbius su ja pasitikrinu savo kriterijus, taip pat ir moralinius. Taip pat bibliotekininkė Fira Bramson-Alpernienė, kuri man atvėrė Lietuvos žydų knygų lobius. Su ja skaičiau knygas, kurios buvo Vilniaus geto bibliotekoje, su tos bibliotekos antspaudais. Ir su purvinų batų antspaudais – buvo kažkieno, gal kareivių ar policininkų, trypiamos. Žinoma, negaliu nepaminėti ir mano pirmosios jidiš kalbos mokytojos, buvusios Vilniaus geto kalinės ir partizanės Fanios Brancovskajos... Būtent jai vedžiojant pirštu eilutes, po vieną žodį pradėjau skaityti poetą Moišę Kulbaką originalo kalba. Iš jos gavau dovanų pirmą poeto Avromo Suckeverio knygą, o juk poeto žmona prieš karą Vilniaus žydų gimnazijoje buvo šios mano mokytojos mokytoja. Mąstymas apie literatūrą ir Vilniaus tradiciją man pasidarė neatsiejamas nuo šių poetų ir nuo šių sutiktų asmenybių.
- O kiek įtakos Jums turėjo lenkiškas kultūrinis klodas?
- Lenkų kalbos ėmiausi irgi dėl domėjimosi Vilniumi ir poezija, pirmiausia dėl Cz. Miłoszo. Studijų metais labai intensyviai skaičiau jo kūrybą. Jaučiau, kad šis kūrėjas ateina iš tos pačios universiteto, Senamiesčio gatvių erdvės. Tai – konkreti namų topografija, kuri persiduoda, bandai aiškintis jos ženklus, tada staiga atsiveria daug platesnis peizažas. Beje, lenkų kalbos mokiausi labai lengvai, keista, bet iki šiol man lengviausia į ją pereiti. Iš mažens jos tikrai niekur negirdėjau, esu iš Aukštaitijos. Gal tai kažkoks istorinės lietuvių dvikalbystės genetinis palikimas.
- Tad turbūt galima suvokti šį miesto peizažą kaip žemėlapį savajai tapatybei atpažinti. Vis dėlto – kuo jis svarbiausias?
- Dabar šis miestas man ypač svarbus kaip skirtingi žmonių balsai, jų likimo istorijos, kurias jaučiu čia būdamas. Dalis tų žmonių nėra su tavimi tiesiogiai susiję, jie nutolę laike ir kitokioje kultūroje, bet su jais jungia pokalbiai mintyse. Dalis – asmeniškai svarbiausi savosios tradicijos vardai, kaip Vytautas Mačernis, irgi Vilniaus universiteto poetas, studijų metais – Vilniaus gidas. Dalis – artimi čia ir dabar, mylimi ir pažįstami, susitikimai su jais – akimirkos dovana. Kai kurių – net jaunų, kaip poeto Manto Gimžausko-Šamano, jau nebėra. Galiausiai miestas įtraukia kaip besikreipiančių į tave skirtingų balsų polifonija. Taip Vilnius veikia ir Miłoszo poezijoje, čia einu jo pėdsaku, vėlgi kalbėdamasis.
Tai, žinoma, paskui paverčia buvimą mieste tokiu savotišku tinklu, nuorodų labirintu. Vaikštai po jį, negalėdamas nesikalbėti, nejausti to balsų palimpsesto. Iš dalies todėl taip metaforiškai pavadinau savo debiutinę monografiją – „Vilniaus literatūrų kontrapunktai“. Beje, Mikalojus Vorobjovas – labai svarbus Vilniaus poetas, nors rašęs meno istorijos tekstus – manė, kad Vilniaus polifonija galiausiai išauga į kažką daugiau, į žemės trauką įveikiantį gaudesį. Į preliudą ar fugą, galbūt Bacho. Taip, čia veikia Vilniaus mitas, bet mitas galiausiai yra anapus verifikacijų, anapus loginės tiesos-netiesos.
Iš kitos pusės, yra labai man svarbių žmonių liudijimai, kad Vilnius nėra jiems egzistenciškai savas. Tarkim, poetas Marcelijus Martinaitis yra nemažai rašęs apie apie Vilnių. Bet yra pasakęs, kad Vilniuje jis nemato dangaus, kad jam tai – miestas be dangaus.
Dangų jis mato ten, kur gali atsigulti ant žolės, savo gimtinėje, prie Dubysos, o tie barokiniai debesys, apie kuriuos yra kalbėjęs Cz. Miłoszas, jam yra daugiau literatūra. Galbūt čia ir yra tam tikra lietuviškosios tradicijos riba, vyresnių kartų dar aiškiai jaučiama.
Aš tos ribos lyg ir nebejaučiu. Jau atėjau iš daugiabučių pasaulio, iš vaikystės industriniame mieste. Pagaliau mano proseneliai jau buvo miestelėnai, panevėžiečiai. Ir galbūt lietuvių literatūrai toks svarbus tiesioginis žemdirbiškos kultūros potyris man jau nėra toksai tiesioginis ir savas. Tačiau kai kurie dalykai iš tos žemdirbiškos tradicijos persikelia, atranda naujų formų, naują įprasminimą.
Yra artumo tarp lietuvių ir litvakų meno, jis dar nepakankamai apmąstytas.
Būtent tai man leidžia susieti Vilniaus, kaip daugiakultūrio, daugiakalbio miesto žavesį ir žemdirbišką, gamtinę lietuvių tradiciją. Juk įspūdinga, koks egzistenciškai artimas šitas miestas pasirodė būtent lietuvių žemininkų kartai – V. Mačerniui, A. Nykai-Niliūnui, B. Krivickui, P. Jurkui. Tikrai anuomet nebuvo jis lietuviams tik „atvirukinis“, „iliuzinis“, tik „mes be Vilniaus nenurimsim“, kaip tvirtina kai kurie tyrėjai. Su tuo Vilniaus ir lietuvių etninės kultūros ryšiu susijęs demokratizmo momentas, kuris man apskritai labai svarbus galvojant apie lietuvių kultūrą.
- O ką Jūs vadinate demokratizmu?
- Kai savęs klausiu, kuo mane labiausiai traukia lietuvių literatūros tradicija, kokia yra jos perteikiama tapatybės žinia, be prigimtų esminių dalykų, tokių kaip lietuvių kalba, labiausiai remiuosi tuo, kad jos ištakos yra labai demokratiškos, palankios žmogui, jautrios žmogaus situacijai.
Sakykim, man tikrai labai gražūs XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje demokratiškai mąstę rašytojai – kad ir Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ar Žemaitė, į kuriuos dabar kartais žiūrima su paaugliška pašaipa. Tai kaip tik buvo atviro mąstymo ir hierarchijų nesilaikę žmonės, maištingi, rinkęsi ne kokias elitines galios pozicijas, bet atvirą, laisvą, kritišką, demokratišką mąstymą. Daug tokios demokratizmo dvasios turėjo ir, atrodytų, priešingas sparnas – lietuvių rašytojai kunigai: prisiminkime Juozą Tumą-Vaižgantą ar Julijoną Lindę-Dobilą. Kūryba lietuvių kalba jiems visiems buvo to humaniško demokratizmo, o ne pūstos saloninės „rafinerijos“, socialinės hierarchijos išraiška. Argi dabar tai gali būti nesimpatiška?
Tai organiškasis demokratizmas, apskritai būdingas Vidurio ir Šiaurės Europos žemdirbiškoms kultūroms, kaip yra pabrėžęs Vilniaus lenkų rašytojas Józefas Mackiewiczius, kai bandė apčiuopti lietuvių ir lenkų konflikto esmę.
Tai mes dar nemokame savo tradicijos dorai suprasti. Man atrodo, vis kalbėdami apie savo agrarinės kultūros kompleksus, jos nepakankamumą dabartiniame pasaulyje, dažnai pritrūkstame gilesnio suvokimo, jog būtent ta kultūra, kai ji modernizuojasi, duoda mums labai daug laisvės pradmenų, nepriklausomo, nešabloniško mąstymo. Žinoma, galima pasigesti lietuviškos tradicijos ištakose to, ką turėjusi dvarų kultūra – gilesnės istorinės atminties, kultūrinio principingumo, didesnio rafinuotumo, bet, antra vertus, ji turi labai daug to, ką galėtume kartu su antropologu Maxu Scheleriu pavadinti žmogiškosios širdies protu. Ši tradicija labai svarbi ir mūsų akademinei kultūrai, su kuria esu susijęs.
- Ką turite omeny, kai minite akademinės kultūros ir žmogiškosios širdies proto sąsają?
- Pirmiausia tą sąsają jaučiu perduotą Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, kuri mane išaugino. Mano studijų metais joje buvo ypatingo akademinio bendravimo – su tikra intelektualine, diskusine aistra, su didele pagarba asmeniui, jaunam žmogui. Be abejo, toji tradicija per Putiną atėjo iš tarpukario, buvo apginta ir išlaikyta net gūdžiu sovietmečiu. Yra buvę ir tebėra labai daug gražaus bendravimo su vyresniąja katedros profesūra. Tai toks akademinis bendravimas, kai visų pirma sokratiškai mokoma išminties tiesiogiai bendraujant su asmeniu kaip su asmeniu, o ne kaip su „akademiniu pavaldiniu“. Pirmiausia siekiama ugdyti autentišką literatūros kūrinio supratimą, mokėjimą užklausti ir tekstą, ir kartu – save patį. Laikomasi tam tikros išmintingos distancijos žvelgiant į perdėtai mokslingas technikas, metodus, teorijas su jų žargonais ir išankstiniais atsakymais. Beje, tokį patį, ramios išminties požiūrį žvelgiant į besikeičiančias šiuolaikines teorijas, patyriau ir studijuodamas Oksforde.
Visų pirma tokį akademinį bendravimą mano studijų laikais kūrė profesorė Viktorija Daujotytė, iš kurios pasisėmiau neišmatuojamai daug. Jos išėjimas į emeritūrą šiandienėje katedroje paliko, deja, niekaip neužpildomą plyšį.
Neužmirštamas bendravimas buvo ir su katedros profesore Elena Bukeliene. Pamenu, vieną vasarą kartu su mano bičiuliu, Varšuvos universiteto literatūros dėstytoju, dabar jau prodekanu Łukaszu Książyku važiavome pro Trakus, sakau: „Va, čia mūsų katedros profesorė gyvena sodyboje, prie ežero, galim užsukti pas ją, pasilabinti, pakalbėti.“ Mano bičiulis labai nustebo, kaip galima taip tiesiog neperspėjus užsukti. O mes nusimaudėme ežere, užsukome, pasilabinome... Buvo tokia labai vaičiulaitiška situacija, kaip iš „Valentinos“: žydi liepos, ateina šviesi žilagalvė profesorė, atneša sūrio ir medaus. Valgome tą sūrį su medumi, neformaliai kalbamės apie perskaitytas knygas.
Mano bičiulis Łukaszas vėliau pasakė: „Ne, tai pas mus būtų sunkiai įmanoma.“ Lenkijoje visai kitas akademinio bendravimo su profesūra kodas. Pareigos diktuoja, privalai prisiimti oficialią bendravimo kalbą, laikytis privalomų formų, nerašytų taisyklių. O lietuviška akademinio bendravimo tradicija tuo žmogišku neformalumu, man atrodo, ir yra vertinga. Jai galima sugalvoti įvairiausių trūkumų, bet tas demokratizmas, sokratiškas pradmuo ir pagarba asmeniui, individui yra jos stiprioji pusė. Be abejo, šią tradiciją puoselėjo ir Meilė Lukšienė (kurios 100-metį švęsime kitąmet), ir Vanda Zaborskaitė. Tuo mūsų humanitarinė tradicija stipri ir autentiška. Priešingai, dabar vis dažniau mūsų sferoje demonstruojama egocentriška galia ar pikta intelektualinė agresija niekad manęs neįtikina. Tradicija kalba ir įsitvirtina kitais būdais.
- Minėjote apie autentišką bendravimą su profesūra. Šiuo metu pats dėstote studentams Vilniaus universitete, matote jaunus akademikus ir kaip LLTI direktorius. Kokia jaunesniųjų, studijuojančių filologiją, padėtis – ar humanitariniai mokslai turi ateitį?
- Sakyčiau, kad šiuo metu į humanistikos sritį ateina žmonių, kuriuos ši sfera labai domina. Kiek anksčiau buvo metas, maždaug dešimtmetį, pradedant gal nuo 1998-ųjų ekonominės krizės, kai labai stipriai ėmė jaustis protų nutekėjimas į svečias šalis, ir ta emigracija nebuvo tokia, kuri tampa tolesnių žmogaus studijų ir tobulėjimo tąsa, bet tiesiog dėl pragyvenimo. Pernelyg daug gabių mano kartos žmonių yra dingę už horizonto, per daug jų yra prarasta humanistikoje, ir dėl to tikrai skaudu. Dabar sakyčiau, kad jau keletą metų gabiausi žmonės vis dėlto išlieka, ir netgi išvažiavę, pozityviai pastudijavę, sugrįžta į šį lauką. Ne vienas, anksčiau pradingęs, užmetęs disertaciją, dabar sugrįžo ir į institutą. Tad to išsibarstymo pojūčio jau nėra. Galbūt jau šiek tiek yra pavykę pristabdyti tuos neigiamus procesus. Lituanistikos laukas pamažu vėl stiprėja – matyti įdomių branduolių beveik kiekviename Vilniaus universiteto filologų kurse. Tai matyti ir jau septintus metus organizuojamame „Literatūros salų“ vasaros seminare, kuriame dalyvauja literatūros studentai iš įvairių Lietuvos universitetų. Jauni žmonės labai intelektualiai diskutuoja ir tų diskusijų patys nori, kuria labai gyvą bendravimo atmosferą. Vaižganto žodžiais būtų galima pasakyti: „misa rūgsta“. Ir atrodo, kad kažkas iš naujo kyla.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šiuo metu tiek veiklos krypčių, kad tikrai nekyla klausimų dėl humanistikos ateities: tik lauki, kada gabiausi doktorantai pabaigs disertacijas, kad juos būtų galima „įstatyti“ kur nors, kur labiausiai reikia.
Nuo Lietuvos mokyklų poreikių iki europinių mokslo projektų, nuo archyvų skaitmeninimo iki stambių konferencijų ir leidinių užsienyje koordinavimo. Daug darbų susiję su svarbiausiomis sukaktimis: pernai Cz. Miłoszo, šiemet Maironio, 2014-aisiais – Kristijono Donelaičio. Jeigu jaunas mokslininkas lituanistas profesionalus, aktyvus, turi organizacinių gabumų, gerai moka užsienio kalbas, tai jam tiesiog gresia „darboholizmas“.
Problema ta, kad už tai vis dar nėra adekvačiai finansiškai atlyginama: jau nekalbant apie biudžetinius pinigus, net europiniuose projektuose turime nusistatyti kur kas žemesnius atlyginimus, tarkime, už britų mokslininkus, nes tokios pas mus galioja normos. Ir mūsų visuomenėje mokslininkas – vis dar lyg „antrarūšis“. Bet svarbu nuosekliai stiprinti savo salos, kurioje esame, krantus, auginti savo polį, savo bendruomenę, nebijoti apginti jos interesus. O kai tos salos tarpusavyje susisiekia, bendradarbiauja, kai išsiunčia bendrą laivyną į svečius vandenis, tai pasirodo, kad Lietuvos humanistikos ir lituanistikos archipelagas darosi nemenka jėga.
Kad tik mums Dievas duotų daugiau laiko ramiai parašyti gerų knygų...
