Šį kartą – apie Sofie Sarenbrant ir jos „Mirties loteriją“ (iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė, lietuvių kalba išleido „Tyto alba“). S.Sarenbrant, kylančios švediško detektyvo žvaigždės, knygos išverstos į 12 kalbų, parduota jau arti milijono egzempliorių, ja domisi Holivudas, ji atsidūrė daugybės žurnalų viršeliuose, o jos ateitis – šviesesnė nei Joninių dangus Stokholme.
„Mirties loterija“, penktas Sofi kriminalinis romanas ir trečias romanas detektyvės Emos Šiold serijoje, pasirodė 2016-ųjų gegužę. Nepaprastai įtraukianti knyga pasakoja apie vyriškį, kurio lavoną prabangiame Stokholmo priemiestyje kitąryt po parduodamo namo apžiūros aptinka jo šešiametė duktė.
Laytonas Greenas kalbasi su Sofie Sarenbrant apie „Mirties loteriją“, jos praeitį ir karjerą.
– Pirmiausia truputį papasakokite apie save. Iš kurios Švedijos vietos esate kilusi? Ką veikėte prieš tapdama rašytoja?
– Gimiau Stokholme, bet po dvejų metų mano šeima persikėlė gyventi į fermą, esančią vidury niekur. Ko gero, ilgi miške praleisti metai nepraėjo be pasekmių. Žinote, naktimis ten būna tamsu ir vieniša, o artimiausias kaimynas gyvena kažin kur. Nenuostabu, kad tapau detektyvų rašytoja. Prieš išleisdama pirmąją savo knygą 2010 metais, dirbau žurnaliste (kaip ir mano mama) bei fotografe (kaip mano tėtis).
– „Mirties loterijos“ siužetas rutuliojasi prabangiame Stokholmo priemiestyje – ar ta aplinka Jums pažįstama ar teko specialiai rinkti medžiagą?
– Galvojau pirkti namą Stokholmo Bromos priemiestyje, kur ir vyksta „Mirties loterija“. Siužetas atėjo į galvą, kai apžiūrėinėjau parduodamą namą Bromoje. Vos įžengusi į didžiulį baltą namą (lygiai tokį patį, kokį galite pamatyti ant švediško „Mirties loterijos“ viršelio), panorau kuo skubiau iš ten dingti. Mane išgąsdino atmosfera, įsivaizdavau, kad tame name įvyko kažkas negero. Buvau pametusi iš akių nekilnojamojo turto agentę, tad išėjau neatsisveikinusi. Tada man šovė absurdiška mintis: iš kur ji žino, kad visi lankytojai išėjo? Visos durys buvo atviros, bet kas galėjo patekti vidun pro rūsį ir pasislėpęs laukti, kol apžiūra pasibaigs ir šeima sugrįš namo. Negalėjau liautis galvojusi, koks jaudinantis būtų toks detektyvo siužetas. (Galiausiai mes iš tiesų nusipirkome namą gražiajame Bromos rajone.)
– Jums dažnai klijuojama „naujos skandinaviško detektyvo karalienės“ etiketė. Tai rimtas pagyrimas ir, beje, pelnytas. Kurie šiaurietiškojo panteono autoriai Jums padarė didžiausią įtaką?
– Visų pirma, mane įkvėpė Liza Marklund ir Mari Jungstedt, kurios, kaip ir aš, yra dirbusios žurnalistėmis. Man patinka, kaip jos pina istoriją, bet taip pat patinka Larsas Kepleris, Stiegas Larssonas ir Johanas Theorinas. Ir, be abejo, Camilla Läckberg. Ji mane labai palaikė pačioje karjeros pradžioje, kai dar niekas nė pašnibždom manęs nevadino „naująja skandinaviško detektyvo karaliene“. Toks komplimentas man nė nesisapnavo. Pradėjusi rašyti svajojau tik apie tai, kad mano rankraštis kada nors pavirstų tikra knyga.
– Kokie Jūsų mėgstamiausi detektyvų rašytojai už Švedijos ribų?
– Gillian Flynn, Harlanas Cobenas ir Agatha Christie. Agathos Christie ir Edo McBaino dėka vaikystėje pamėgau knygas.
Man patiko dirbti žurnaliste, tačiau norėjau kurti savo pačios istorijas, užuot visą laiką ėmusi interviu iš kitų žmonių.
– Kaip tapote rašytoja? Ar ilgai teko laukti, kol Jūsų knyga bus išleista?
– Man patiko dirbti žurnaliste, tačiau norėjau kurti savo pačios istorijas, užuot visą laiką ėmusi interviu iš kitų žmonių. Laukiausi pirmojo vaiko ir daug mąsčiau apie tai, kokia didelė atsakomybė tapti motina. Sykį išėjau pasivaikščioti po mažą žvejų kaimelį Branteviką, kur tuo metu atostogavau, ir beeidama ėmiau svarstyti, ko labiausiai bijau. Staiga įsivaizdavau, kaip mane pagrobia, ir ta mintis mane pašiurpino, teko skubiai grįžti namo. Tada pradėjau rašyti „36-ąją savaitę“ – istoriją apie pagrobtą būsimą mamą. Leidėjas mano rankraštį palaimino tik po kelerių metų, bet jo skambutis, kai pagaliau sulaukiau, tapo viena laimingiausių gyvenimo akimirkų.
– Kokie rašymo aspektai (veikėjai, siužetas, aplinka ir t.t.) jums sekasi lengviausiai irsunkiausiai?
– Lengviausiai gimsta siužeto idėja, o štai sunkiausia būna ją išvystyti, atrasti tinkamus veikėjus ir tinkamą vietą. Bet pats baisiausias žingsnis – paskutinis, kai išsiunčiu išpuoselėtą rankraštį redaktorei, o ji man jį grąžina su šimtais komentarų ir pataisymų. Tą akimirką man norisi viską mesti ir įsidarbinti vietiniame prekybcentryje.
– Papasakokite daugiau apie Emos Šiold seriją. Iš kur sėmėtės įkvėpimo detektyvės Emos Šiold charakteriui?
– Norėjau pagrindinį vaidmenį skirti ne pavargusiam nuo gyvenimo alkoholikui, o jaunai, į karjerą orientuotai moteriai, savo vienmetei. Ema Šiold seka savo tėvo pėdomis, tačiau be jo palaiminimo.
Tėvas mano, kad policininko darbe pernelyg daug rizikos, ir galiausiai pasirodo esąs teisus. Tirdama žmogžudystes Ema susiduria su išankstinėm nuostatom, nes yra jauna ir graži. Niekas nesitiki, kad ji nušluostys visiems nosis ir išdrįs kelti klausimus, kurių nesiryžtų kiti. Emos Šiold problema ta, kad ji mažumėlę per protinga – jos sumanumas kiša jai koją tiriant negyvo policijos pareigūno ir valkatos bylą, kurią kolegos laiko jau išaiškinta. Gyvenime mane supa daug stiprių moterų, kurios ir įkvėpė sukurti Emos Šiold veikėją.
– Ar visų knygų veiksmas vyksta Stokholme?
– Bemaž. Dviejų pirmųjų knygų, „36-oji savaitė“ ir „Vietoj tavęs“, veiksmas vyksta pietų Švedijoje. Bet auginant mažus vaikus pasirodė per daug keblu trenktis 600 kilometrų iki Skonės, kad surinkčiau ten medžiagą. Taigi savo knygų siužetus perkėliau į Stokholmą ir sukūriau Emą Šiold.
– Kokios svarbiausios Jūsų kūrybos temos?
– Mano knygas vienija stiprių moterų, seserystės, santykių temos. Be to, kiekvienoje knygoje skiriu daug dėmesio vienai konkrečiai temai. „Mirties loterijoje“ rašau apie nekilnojamąjį turtą, „Antrame šanse“ apie maratonus, „Ilsėkis ramybėje“ – apie japonišką SPA Stokholmo pakraštyje.
– Kaip manote, kodėl Jūsų knygos taip mielai priimamos skaitytojų?
– Ko gero, susideda viskas: siužetas, tema, aplinka, veikėjai, tai, kaip aš pasakoju ir kaip užbaigiu istoriją. Stengiuosi rašyti taip, kad būtų įdomu skaityti man pačiai. Džiaugiuosi tokiais atsiliepimais, kaip „nepajėgiau padėti knygos į šalį iki pat paskutiniojo puslapio“ ar „esate man skolinga vienos nakties miegą – ir naujus nagus“. Abu šie smagūs komentarai buvo palikti mano „Instagram“ sienoje.
Mano knygas vienija stiprių moterų, seserystės, santykių temos.
– Ką galėtumėte patarti pradedantiesiems rašytojams?
– Imkite ir tai padarykite – atsisėskite ir pagaliau parašykite tą savo knygą! Lygiai tas pats galioja bet kuriam dalykui gyvenime. Užuot laukę tinkamo momento – sukurkite jį patys! Jums prireiks motyvacijos ir daug kantrybės – bei laiko. Žinoma, puiki mintis pradėti nuo plano, bet manau, kad didžiausias (ir sunkiausias) žingsnis – atsidaryti tuščią dokumentą ir apsispręsti, kad tikrai rašysite. Neleiskite, kad nepasitikėjimas savimi jus stabdytų. Tiesiog rašykite, rašykite, rašykite. Nekritikuokite savęs – tai redaktoriaus darbas. Atminkite, kad joks rankraštis nėra tobulas – jo dar laukia taisymai ir pertaisymai. Taigi užuot nerimavę (tegu už jus nerimauja jūsų veikėjai) – darbuokitės! Ir nepamirškite knygos gale padėkoti man (juokiasi).
– Ko artimiausioje ateityje galime tikėtis iš Sofie Sarenbrant?
– Svajoju, kad mano knygos pavirstų filmais ar serialais, ir visai gali būti, kad tai greitu laiku nutiks. Tiesiog nesitveriu kailyje! Ką tik susitikau su režisierium ir scenaristu iš Los Andželo. Ir labai tikiuosi, kad kitąmet JAV pasirodys „Mirties loterijos“ tęsinys – „Palata 73“ su Ema Šiold pagrindiniame vaidmenyje.
Pagal http://www.thebigthrill.org parengė Emilija Ferdmanaitė
