„Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai. Kartais tai – kultūrinės patirties padiktuoti atsakymai, kiekvienu laikotarpiu skirtingi ir šiandien ne visada lengvai atpažįstami. O kartais – visais laikais būdingos instinktyvios reakcijos“, – rašoma parodos anotacijoje.
Paroda „Amžinai laikina“ lankytojams atveriama nuo šeštadienio, spalio 11 dienos.
Kitokia parodos koncepcija
Naujausios MO muziejaus parodos kuratorė D.Barcytė teigė, kad idėja parodoje plėtoti teminį pasakojimą kilo dar prieš kelerius metus. „Mintis pasigilinti į tai, kiek ir kuo senoji dailės istorija yra svarbi šiandien, kokią problematiką ją pasitelkus galima nagrinėti, kilo prieš kelerius metus rengiant Vilniui ir vilniečių tapatybei skirtą parodą „Vilniaus pokeris““, – pasakojo ji.
Pasak kuratorės, nors parodos dažniau pasitelkia plėtoti vieną ar kitą dailės istorijos periodą, šįkart MO muziejaus kuratorėms parūpo pabandyti kurti dialogą tarp senosios ir moderniosios dailės.
„Mieste, kur, perfrazuojant Liudą Parulskį, greta betono visada yra barokas, nuo istorijos pabėgti nėra paprasta, todėl norėjome pabandyti kurti dialogą tarp senosios ir moderniosios dailės. O šis dialogas natūraliai priešinosi įspraudimui į enciklopedinę laiko liniją“, – kitonišką parodos sumanymą komentavo ji.
Ieškoti mene pasikartojančių klausimų
Parodos „Amžinai laikina“ kuratorės teigimu, šioje gan platų laikotarpį apimančioje parodoje buvo siekiama surasti paprastą būdą kiekvienam lankytojui pristatyti meno kūrinius. „Parodą vienija kultūrinio laiko tema, tad mes ieškojome temų bei klausimų, kurie mene yra aktualūs ir pasikartoja visada – nepaisant to, kurioje epochoje gyvena žmogus“, – parodos idėją detalizavo D.Barcytė.
Pasak jos, nors parodos kūriniai apima laikotarpį nuo šešioliktojo amžiaus iki šių dienų, juose nagrinėjamų temų probleminis laukas sukasi aplink panašias, esmines problemas. O skirtingų laikotarpių kūriniai jungiami kiekvienam iš jų suteikiant savojo laikmečio balsą.
„Natūralu, kad interpretuodami kūrinius į juos žiūrime iš savojo laiko perspektyvos. Tačiau dabartis nepapildo praeities, nes kiekvienas kūrinys yra savarankiškas veikėjas su savojo laikmečio kontekstu. Parodoje mes nebandome surasti moderniojo pasaulio logikos XVIII a. mitologinėje scenoje“, – kūrinių jungimo ypatybes detalizavo kuratorė.
Parodoje „Amžinai laikina“ siekta atrasti bendrumą per skirtumus ir išlaikyti kiek įmanoma objektyvesnį žvilgsnį į praeities kūrėjų intencijas. „Su tuo, kaip suvokiame praeities meną ir kokia jo vieta modernybėje, susijusi ir parodos kataloge publikuojama dailės istoriko Alexanderio Nagelo esė „Lėktuvai ir altoriai“, padėjusi ir mums nepasimesti tarp propelerių ir Viduramžių“, – aiškino ji.
Kuratorės teigimu, A.Nagelo idėjos aktualios ir šiandien – dailės istorikas kviečia susimąstyti, ar patys nesusikuriame ribų, vertindami meną tik taip, kaip esame įpratę.
