Rašytojos K.Sabaliauskaitės iškelta literatūros pamokų problema ne tik viena aktualiausių švietimo sistemoje, bet ir viena kontroversiškiausių mokytojų bei mokinių atžvilgiu. Nenuostabu, jog daugeliui mokytojų, iki šiol dirbusių pagal nusistovėjusias taisykles, kažką imti ir pakeisti išties sudėtinga. Patys mokiniai ilgainiui keičiasi, kartų skirtumas išlieka, todėl juos suprasti bei įsigilinti į jų pasaulį mokytojams nelengva, ypač skaičiuojantiems mokykloje ne pirmą dešimtmetį.
Man, kaip 2023 m. rašytojos K.Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai, ši tema be galo aktuali ir norisi pakeisti kažką ateities kartų labui, tačiau pokyčius nulemia didžiumos nuomonė, o ne poros rašytojėlių nusiskundimai. Sutinku su mokytojos I.Pulkauninkės nuomone, jog vaikai šiais laikais netoleruoja neapibrėžtumo. Bet iš kur kyla ši netolerancija? Vaikai jaučiasi nepasitikintys savo jėgomis imti ir užrašyti kažką laisva tema. Jiems kūrybinis laukas atrodo per platus bei per mažai įpareigojantis, o iki šiol pastoviai pratinantis prie griežtos struktūros, ją paleisti darosi baugu, tarsi pagrindas slystų iš po kojų. Kodėl gausybė pirmūnų nemėgsta laisvės rašant?
Tikėtina, jog jie, kaip pareigingi ir atsakingi mokiniai, norėdami kuo geriau atlikti darbą, kruopščiai laikosi mokytojų duotų nurodymų, kaip pasiekti aukštą rezultatą. Tai juos priveda prie to, jog struktūra norom nenorom įsikala galvoje ir rašymo džiaugsmas virsta rašymo prievole. Mokiniai atsisakė kūrybos vardan pripažinimo. Neretai laisvo stiliaus tekstai mokyklose nuvertinami, paraštėse raudonuoja st. žymelės, reiškiančios stiliaus klaidas, o tai visai nepadeda mokinio savitumo skleidimuisi. Galiausiai paliepti rašyti laisvu stiliumi mokiniai net nebesugeba rišliai sudėti minčių, nuolat tikrindami, ar tai, ką užrašė, atitiks mokytojo kriterijus, ar reiktų sugalvoti protingesnę idėją.
Neretai taip susiformuoja minčių samplaika ar net nutolstama nuo rašymo temos. Ši karta – ne rašto karta, ar čia ne signalas, jog darome kažką ne taip? Tikrai, mokiniai laikui bėgant vis mažiau rašo savo labui, paprasčiausiai nematydami tikslo. Jeigu jiems pakišta po nosimi struktūra, apie malonumą rašant galima tik pasvajoti, jiems tai nei įdomu, nei prasminga. Tarsi lego kaladėles sudėti sakinius į vietas, tada išardyti ir taip beveik kiekvieną pamoką iš eilės.
Jei mes ne rašto karta, kodėl į šį literatūros pamokų pagalbos šauksmą atsiliepia ne kas kitas, o būtent mokiniai?
Jei mes ne rašto karta, kodėl į šį literatūros pamokų pagalbos šauksmą atsiliepia ne kas kitas, o būtent mokiniai? Žinutės – vienintelė vieta, likusi laisvam, nevaržomam tekstui, komunikacijai bei informacijos perdavimui, kokia ir yra rašto esmė. Anksčiau žmonės per daug nesistengdami rašydavo laiškus, ilgus ir išsamius, tačiau ar kas tikrindavo, kiek gramatikos klaidų jame yra? Todėl save išreikšti raštu buvo kur kas malonesnis ir priimtinesnis pasirinkimas nei dabar.
Ar visiems senovės rašytojams iš eilės dabartiniai mokytojai parašytų po 10-tuką? Teoriškai šiuolaikinę kartą galime vadinti ,,Tiktok“ karta, bet tik todėl, kad turime prieigą prie įvairių socialinių tinklų. Tai dar nereiškia, jog šiuolaikinis jaunimas negabus ar aptingęs. Juo vis mažiau pasitikima, vengiama įsileisti naujovišką požiūrį ne tik į rašymą, bet ir į pasaulėžiūrą, kalbėseną, pomėgius. Kadangi mokytojų ir mokinių suvokimas, kaip turi atrodyti geras tekstas, šiek tiek skiriasi, mokiniai, gerbdami mokytojus ir nenorėdami pasirodyti neatsakingi, pasitelkia pagalbon dirbtinį intelektą neaiškiai struktūrai išpildyti. Neleiskime raštui išnykti, tegu jis evoliucionuoja, keičia pavidalą, formą, bet esmė išlieka pirminė.
