Atsakymas į jį tarsi turėtų atskleisti kažką esmingo, į vienos knygos pavadinimą supresuoti visą mūsų asmenybę ir dar kiek kilstelėti mus klausėjo akyse. Turbūt todėl taip dažnai linksniuojama Biblija, Shakespeare'as, didieji kanoniniai romanai ar kitos knygos, kurios, priklausomai nuo konteksto, atrodo kaip „geri atsakymai“.
Bet su negyvenamos salos situacijos tikimybe daugelis niekada neturės susidurti, todėl šis klausimas telieka mintiniu eksperimentu ir savo įvaizdžio formavimo dalimi.
O štai jei esi lietuvė/is, negyveni po akmeniu ir nelaimės atveju nori būti mažesne našta valstybei, reikia susikrauti išgyvenimo krepšį. Krauniesi dokumentus, vandenį, vaistus, rūbus, grynuosius. Skanesnių batonėlių nusiperki, kad maisto davinys taip liūdnai neatrodytų.
Bet specialistai rekomenduoja be visų būtinų dalykų pasiimti ir kažką sau. Kažką, kas teikia džiaugsmo ir nelengvose aplinkybėse galėtų padėti išlaikyti sveiką protą ir normalumo jausmą. Žaislą vaikui, o sau, pvz., mezginį, kortas ar knygą.
Ir štai atsistoji priešais savo knygų lentyną ir supranti, kad tas hipotetinis 7-os klasės anketos klausimas staiga reikalauja konkretaus sprendimo. Ir jį priimant galioja jau kiti kriterijai.
Pvz., staiga parūpsta praktiniai klausimai. Į ir taip sunkų krepšį tikrai neimsi storų knygų kietais viršeliais ir išdidintu šriftu – didelės dalies Lietuvos leidėjų skepsis paperbookams smarkiai susiaurina išvykimo krepšio knygos pasirinkimo galimybes.
Įsivardijus, jog ieškai kompaktiško formato, bandai strateguoti psichologinius visai nepažįstamos ir – tuk tuk tuk į stalą, – tikėkimės, niekada nepažinsimos situacijos niuansus. Kaži, ar tokiose aplinkybėse labiau norėtųsi švelnumo, ar humoro? Tikrovės pjūvių ar bet ko, kas išsprūsta iš realybės kontūrų? Kuri iš mano mėgstamų kaustančio liūdesio knygų vis tik būtų sveikiausias pasirinkimas ir taip ne itin optimistiškoje situacijoje?..
Žinoma, renkiesi iš knygų, kurios tau asmeniškos svarbios, kurias tiki, kad galėtum, norėtum, sugebėtum skaityti dar ne kartą. Tačiau toji svarba netrunka įgyti dar vieną dimensiją – kai vertinimo matu tampa sentimentai.
Galvoji, gal ir puiki, fantastiškai parašyta, didžiulį skaitymo malonumą suteikusi yra ši knyga, bet skaičiau ją šūdinomis gyvenimo aplinkybėmis, kurių prisiminimo rizika atrodo per aukšta, kad rankose laikomas leidinys galėtų tapti „išgyvenimo krepšio knyga“. O štai šią skaičiau gražią vasarą, kai buvo lengva ir gera, ir tarp knygos puslapių kaip trapus sudžiūvęs gėlės žiedas užsiliko šviesios nostalgijos jausmas. Net ir jis gali tapti svarbiu kriterijumi.
Nebesvarbus tik įvaizdžio faktorius, taip smarkiai figūravęs (net jei tuomet sąmoningai to nesupratome), kai patys svarstėme ar klausėmės kitų atsakymų į klausimą apie skaitinius negyvenamoje saloje. Naujõs mūsų gyvenamos realybės sąlygomis atsirinkta knyga turbūt tikrai kažką pasako apie mus. Gal net kažką esminio. Bet kaip tik dėl to visai nerūpi, kaip tai atrodo iš šalies.
Taip į kuprinės skyrių atsargiai įspraudžiu Salingerio „Aukščiau gegnes, dailidės. Susipažinkite: Simoras“ – kaip ką tik išsiaiškinau, vieną svarbiausių savo gyvenimo knygų, tikėdamasi, kad dar ilgai neturėsiu jos matyti akyse.
